Toni Morrison: „Man labai svarbu, kad mano kūryba būtų afroamerikietiška“

 

Amerikiečių rašytojai, eseistei, redaktorei, literatūros dėstytojai Toni Morrison (1931–2019) šiemet būtų sukakę 90 metų. Istorinės ir šiuolaikinės tematikos romanuose Morrison vaizduoja Amerikos juodaodžių gyvenimą, rasinius konfliktus ir diskriminaciją, afroamerikiečių kultūrinės tapatybės paieškas. Į lietuvių kalbą yra išverstas garsiausias jos romanas „Mylima“ (1987, liet. 2000, vertė L. Vanagienė), taip pat – „Sula“ (1973, liet. 2009, vertė I. Rosenaitė).

Amerikiečių rašytoja, redaktorė Elissa Schappell autorę kalbino 1993 m. vasarą, taigi neilgai trukus iki Morrison paskelbimo Nobelio premijos laureate. Interviu (be pavadinimo) tais pačiais metais publikuotas žurnalo „The Paris Review“ rudens numeryje, garsiojoje rašytojų interviu serijoje „Literatūros menas“ (The Art of Fiction). Iš 134 numeriu pažymėto interviu čia atrinkti tie fragmentai (sudarantys tik apie penktadalį viso pokalbio), kurie galbūt savaip aktualūs pastaraisiais metais Jungtinėse Valstijose vykstančių juodaodžių socialinių ir politinių protestų kontekste.

 

[...]

– Užsiminėte apie leidimo rašyti gavimą. Kas jums jį suteikė?

– Niekas. Aš niekada nepasirašydavau sutarties, kol knyga nebūdavo baigta, nes nenorėjau, kad rašymas prilygtų namų darbui. Sutartis reiškė, jog kažkas knygos laukia, kad aš privalau ją parašyti, ir manęs gali apie tai klausinėti. Jie galėtų lįsti man į akis, o man tai nepatinka. Nepasirašydamas sutarties, aš tai darau, o jei noriu, kad pamatytumėte, leisiu jums tai pamatyti. Tai susiję su savigarba. Esu tikra, kad daugelį metų jūs girdėjote rašytojus, kuriančius laisvės iliuzijas, bet ką, kad turėtumėte iliuziją, kad visa tai yra mano ir aš tai galiu padaryti. Pamenu, kaip susipažindama su Eudora Welty pasakiau, jog niekas kitas, o tik ji tegalėjo parašyti tokias istorijas, turėdama omeny, kad daugelį knygų, mano nuomone, kas nors kada nors vis tiek būtų parašęs. Bet yra rašytojų, be kurių tam tikros istorijos niekada nebūtų sukurtos. Turiu omenyje ne temą ar pasakojimą, o tiesiog rašymo manierą – jų požiūris yra tikrai išskirtinis.

– Kas tie rašytojai?

– Tai kategorijai priskirtinas Hemingwayus, Flannery O’Connor, Faulkneris, Fitzgeraldas…

– Argi jūs nekritikavote, kaip šie autoriai vaizdavo juodaodžius?

– Ne! Kritikavau, aš? Aš iškėliau aikštėn, kaip baltieji rašytojai vaizduojasi juodaodžius, ir kai kurie jų šiuo požiūriu nuostabūs. Faulkneris nuostabus. Hemingwayus – kai kada pasirodo nekaip, kitur – puikiai.

– Kokiu būdu?

– Ne vaizduodamas juodaodžius veikėjus, bet pasitelkdamas juodaodžių estetiką, tarkim, anarchiją, seksualinį palaidumą, nukrypimus. Paskutinėje Hemingwayaus knygoje „Rojaus sodas“ (The Garden of Eden) pagrindinė veikėja vis stipriau „juodėja“. Proto netenkanti moteris savo vyrui sako norinti būti jo mažąja Afrikos karaliene. Romanas šitaip įkraunamas: jos baltut baltutėliai plaukai ir juodut juodutėlė oda… beveik kaip Man Rayaus fotografijoje. Markas Twainas apie rasinę ideologiją kalbėjo išraiškingiausiai, iškalbingiausiai ir labiausiai pamokomai, kiek tik yra tekę skaityti. Edgaras Allanas Poe – ne. Jam labai prie širdies baltųjų viršenybė ir plantatorių klasė, jis norėjo būti džentelmenas ir visam tam pritarė. Rasinės ideologijos Poe neginčijo ir nekritikavo. Amerikiečių literatūroje intriguoja tai, kaip rašytojai pasakodami savo istorijas kalba netiesiogiai, užuolankomis. Prisiminkite Pudd’nhead Wilson¹ ir visas tas rasės inversijas, kaip kartais jos neįmanoma identifikuoti, ar netikėto atradimo jaudulį.

Faulkneris visoje savo knygoje „Absalomai, Absalomai!“ fiksuoja rasės pėdsakus, bet tu jos nerandi. Niekas jos nemato, net juodaodis veikėjas. Savo studentams aš parengiau begalės laiko pareikalavusią paskaitą, skirtą susekti visus tuos užslaptintus, dalinius ar dezinformacinius momentus, kai rasiniai faktai ar užuominos tarsi išlenda, bet iki galo nepasirodo. Tiesiog norėjau juos sužymėti. Suregistravau jų pasirodymą, maskavimąsi ar pradingimą kiekviename puslapyje – tiksliau, kiekvienoje frazėje! Ir viską viską pristačiau auditorijai. Studentai užmigo! Bet, žvelgiant techniškai, aš buvau sužavėta. Ar žinote, kaip sunku tokio pobūdžio informaciją slėpti, bet drauge visą laiką užuominomis apie ją signalizuoti? O tada visa tai iškelti aikštėn, kad pasakytum, jog vis dėlto tai ne esminis dalykas? Techniniu atžvilgiu tai tiesiog stulbina. Kaip skaitytojas buvai priverstas vaikytis juodo kraujo lašelio, kuris reiškia viską ir nieko. Rasizmo beprotybė. Taigi, struktūra yra turinys. Ne tai, ką vienas ar kitas sako… o knygos struktūra, ir tu ieškai šito juodojo elemento, kurio niekur nerasi, tačiau kuris viską lemia. Niekas niekada nieko panašaus nedarė. Taigi, ką noriu pasakyti: kai kritiškai analizuoju, man nerūpi, ar Faulkneris rasistas, ar ne; asmeniškai man tai nerūpi, bet žavi, ką reiškia va šitaip rašyti.

– O juodaodžiai rašytojai… kaip jie rašo pasaulyje, kuriame yra veikiami santykio su vyraujančia baltųjų kultūra?

– Bandydami pertvarkyti kalbą, tiesiog ją išlaisvinti, ne gniaužti ar varžyti, bet atverti. Erzinti. Suplėšyti jos rasistinius tramdomuosius marškinius. Esu parašiusi apsakymą pavadinimu „Rečitatyvas“ (Recitatif) apie dvi mažas mergaites vaikų namuose – baltąją ir juodąją. Bet skaitytojas nežino, kuri iš jų kuri. Aš pasitelkiu klasinius, o ne rasinius kodus.

– Siekdama sukelti skaitytojo sumaištį?

– Na taip. Bet ir provokuoti bei apšviesti. Aš išdykavau. Kaip rašytojai man buvo įdomu prisiversti netingėti ir nesikliauti akivaizdžiais kodais. Vos parašiusi „juodaodė“… aš galiu tikėtis ar sukelti nuspėjamų reakcijų, o apėjusi tokį įvardijimą jau turiu kalbėti apie ją sudėtingiau – kaip apie asmenį.

– Kodėl nenorėtumėte sakyti: „Iš krautuvės išėjo juodaodė“?

– Na, tu gali, bet tada turi būti svarbu, kad ji juodaodė.

– O kaip „Neto Ternerio išpažintys“²?

– Na, čia mes turime labai aiškios savimonės personažą, sakantį, tarkim, „pažvelgiau į savo juodą ranką“ arba „pabudau ir pasijutau juodas“. Šitai neapleidžia Billo Styrono sąmonės. Jis spirga Neto Ternerio kailyje… vietoje, kuri jam atrodo egzotiška. Todėl ir mums tai skamba egzotiškai, ir tiek.

– Tuo metu kilo didžiulis pasipiktinimas – žmonių, manančių, jog Styronas neturi teisės rašyti apie Netą Ternerį.

– Jis turi teisę rašyti apie ką tiktai nori. Teigimas priešingai piktintų. Ką derėjo kritikuoti, ir kai kas tai darė, tai Styrono įtaigavimą, neva Netas Terneris nekentęs juodaodžių žmonių. Knygoje Terneris nepaliauja reikšti savo pasidygėjimo… jis atitolęs nuo juodaodžių, daug pranašesnis. Todėl esminis klausimas yra: kodėl juo turėtų sekti? Kas tai per vedlys, jeigu jis jaučia rasistinę panieką, kuri romaną skaitančiam juodaodžiui atrodo netikroviška? Bet kuris baltasis lyderis būtų bent kiek domėjęsis ir tapatinęsis su žmonėmis, kurių prašė mirti. Būtent tai turėjo omenyje tie kritikai, kai sakė, kad Netas Terneris kalba kaip baltasis. Rasinė distancija tame romane didelė ir ryški.

– Rašydama romaną „Mylima“ tikriausiai perskaitėte daug vergų pasakojimų.

– Nebūčiau tų pasakojimų skaičiusi dėl informacijos, nes žinojau, kad juos turėdavo patvirtinti baltieji globėjai, kad vergai negalėjo sakyti visko, ką norėjo, nes negalėjo atstumti auditorijos; tam tikrus dalykus jie turėjo nutylėti. Tie pasakojimai naudingi ir demaskuojantys tiek, kiek galėjo būti tokiomis aplinkybėmis, taigi viso siaubo niekad neatskleidžia. Juose sakoma: na, žinote, buvo tikrai baisu, bet panaikinkime vergiją, ir gyvenimas tęsis. Vergų pasakojimai turėjo būti stipriai nuglaistyti. Taigi, gilindamasi į dokumentus, pažindindamasi su vergove ir jos sukrėsta, panorau, kad ji būtų iš tikrųjų pajausta. Istorinę plotmę panorau išversti į asmeninę. Aš ilgai bandžiau perprasti, kuo vergija buvo tokia atstumianti, tokia asmeniška, tokia abejinga, tokia intymi ir vis dėlto tokia vieša.

Skaitydama dokumentus atkreipiau dėmesį į kai kuriuose jų dažnai minimą daiktą, niekad išsamiau neapibūdinamą, – žaboklę (angl. bit). Ja „užkišdavo“ baudžiamo vergo burną, kad nekalbėtų, bet dirbti ji netrukdydavo. Ilgai aiškinausi, kaip tas daiktas atrodė. Skaitydavau tokius pasakymus kaip „uždėjau žaboklę Dženei“, arba, tarkim, Equianas³ rašo: įėjau į virtuvę ir pamačiau moterį prie viryklės, burnoje ji turėjo „stabdį“, paklausiau, kas gi tai, ir kažkas man paaiškino, o aš pasakiau, kad nieko siaubingesnio gyvenime nesu matęs. Bet neįsivaizdavau to daikto – ar jis panašus į tikrą arklio žaboklę (žąslus) ar kaip?

Galiausiai aš aptikau kelis eskizus vienoje šios šalies knygoje – ten buvo aprašas, kaip vienas vyras kankino žmoną. Pietų Amerikoje, Brazilijoje ir panašiose šalyse, tokius „atminus“ saugodavo. Bet kol ieškojau, man toptelėjo kitas dalykas: o būtent, kad ta žaboklė, tas daiktas, tas asmeniškai pritaikytas kankinimo įrankis buvo tiesioginis inkvizicijos palikimas. Ir suvokiau, kad tokio dalyko, be abejo, negali nusipirkti. Negali per paštą atsisiųsti žaboklės savo vergui. Prekybos tinklai jo netiekia. Vadinasi, žaboklę turi pasidaryti. Turi išeiti į kiemą, iš paskirų dalių ją sumeistrauti ir pažaboti žmogų. Taigi visas procesas buvo labai asmeniško pobūdžio – tiek žaboklę padirbusiajam, tiek ją nešiojančiajam. Tada supratau, kad iš jos aprašymo maža naudos; kad skaitytojui žaboklę reikia ne tiek pamatyti, kiek pajusti, ką reiškia ją nešioti. Supratau, kad svarbu ją įsivaizduoti kaip veikiantį įrankį, o ne kaip intriguojančią senieną ar istorinį faktą, ir tiek. Lygiai taip pat skaitytojui labiau norėjau atskleisti vergystės pojūtį, o ne pavaizduoti ją.

Knygoje yra vieta, kur Polas D prisipažįsta Sitei, kad niekam apie žaboklę nėra pasakojęs, nebent kartais padainuodavęs. Jis bando jai apibūdinti, kaip jautėsi su žabokle, bet ima pasakoti apie gaidį, kuris, galįs prisiekti, tada šaipęsis iš jo: jautęsis pažemintas ir sumenkintas ir kad niekad nebesijaus vertas daugiau už gaidį, tupintį ant geldos saulėkaitoje. Aš duodu ir kitų užuominų – apie norą spjaudytis, čiulpti geležį ir pan.; bet man atrodė, kad žaboklės išvaizdos apibūdinimas atitrauks skaitytojų dėmesį nuo mano tikslo – kad jie patirtų ir pajaustų, ką tai reiškia. Tai, ką gali aptikti tarp istorijos eilučių. Kas tarsi išslysta iš puslapio, tik šmėsteli ar užsimena. Institucinės ir asmeninės plotmės susikirtimo taškas, kur istorija tampa vardus turinčiais žmonėmis.

[...]

– Ar [romane „Džiazas“] buvo kitų… sudedamųjų dalių, struktūrinių darinių?

– Na, man atrodo, kad migracija buvo itin svarbus įvykis šios šalies kultūros istorijoje. Svarstau labai spekuliatyviai, – manau, kaip tik dėl to rašau romanus, – bet man atrodo, kad po Pilietinio karo įvyko kažkas modernaus ir naujo. Žinoma, pasikeitė daugybė dalykų, tačiau ryškiausiai tą epochą ženklina vergų atsisakymas ir iškėlimas. Buvę vergai kartais būdavo priimami į vietines darbo rinkas, tačiau dažnai problemų jie bandė išvengti migruodami į didmiestį. Mane masino mąstyti apie tai, ką miestas jiems turėjo reikšti, šiems antrosios trečiosios kartos buvusiems vergams, tiems gausiai mieste gyvenusiems kaimiečiams. Miestas turėjo atrodyti toks jaudinantis ir nuostabus, tinkamiausia vieta gyventi.

Domėjausi, kaip miestas funkcionavo. Kaip klasės, grupės ir tautybės turėdavo saugų skaitlinį pranašumą savo gyvenamuose rajonuose ir teritorijose, bet vis tiek jaudulį žadindavo žinojimas, kad esama kitų panašių rajonų bei teritorijų, ir žavėdavo ir jaudindavo bendras buvimas tame žmonių katile. Domėjausi, kaip šioje šalyje keitėsi muzika. Spiričiueliai, gospelas ir bliuzas buvo vienas iš atsakų į vergiją – išreiškė koduotą troškimą ištrūkti vadinamuoju „požeminiu geležinkeliu“⁴.

Man taip pat rūpėjo asmeninis gyvenimas. Kaip žmonės mylėjo vienas kitą? Kas, jų manymu, buvo laisvė? Tuo metu, kai buvę vergai kėlėsi į miestą, bėgdami nuo to, kas juos varžė ir kamavo, ir vertė vėl ir vėl kraustytis, jų aplinka buvo itin ribota. Bet kai paklausai jų muzikos – džiazo užuomazgų, – supranti, kad jie byloja apie ką kitką. Jie kalba apie meilę, apie netektį. Bet tuose dainų tekstuose tokia didybė, toks pasitenkinimas… jie niekada nėra laimingi – kažkas visąlaik palieka, bet niekas neverkšlena. Tarytum visa ta tragedija – mylimojo pasirinkimo, rizikavimo meile, rizikavimo jausmais, rizikavimo geidulingumu ir visų šių dalykų praradimo – nieko nereiškė, nes tai buvo jų pačių pasirinkimas. Pasirinkimas, ką mylėti, buvo visų esmingiausias dalykas. Ir muzika stiprino meilės kaip erdvės, kurioje galima sutarti dėl laisvės, idėją.

Akivaizdu, kad džiazas – kaip ir bet kokia nauja muzika – buvo laikoma velnio muzika; per daug jusliška ir provokuojanti, ir t.  t. Bet kai kuriems juodaodžiams džiazas reiškė savo kūno susigrąžinimą. Galite įsivaizduoti, ką tai turėjo reikšti žmonėms, kurių kūnai kažkada jiems nepriklausė, kurie vaikystėje buvo vergai ir kurie prisiminė savo tėvų vergiją. Bliuzas ir džiazas reprezentavo savo jausmų nuosavybę. Dėl to, žinoma, ši muzika perdėta ir pertempta: džiaze tragedija mėgaujamasi, tarsi laiminga pabaiga atimtų dalį jo žavesio, jo cinkelio. Šiais laikais televizinėse reklamose džiazas naudojamas autentiškumui ir modernumui perteikti; pasakyti „tikėk manim“ ir „aš tau sakau“.

[...]

– Vadinasi, miestas išlaisvino buvusius vergus nuo jų istorijos?

– Iš dalies taip. Miestas viliojo, nes žadėjo užmarštį. Jis siūlė laisvės galimybę – laisvės, kaip jūs sakote, nuo istorijos. Bet nors istorija neturėtų tapti tramdomaisiais marškiniais, visa apimančiais ir supančiojančiais, jos nedera pamiršti. Ją reikia kritikuoti, tikrinti, konfrontuoti su ja ir suprasti, idant įgytum laisvę, kuri yra daugiau nei leidimas, įgytum tikrą, suaugusių žmonių veiksnumą. Kai perpranti miesto gundymą, tampa įmanoma stoti akistaton su savo istorija – pamiršti tai, kas turi būti pamiršta, ir pasinaudoti tuo, kas naudinga, – tada tikrasis veiksnumas įmanomas.

[...]

– Nenorėtumėte būti labiau žinoma kaip didi literatūros meistrė, o ne kaip afroamerikiečių rašytoja?

– Man labai svarbu, kad mano kūryba būtų afroamerikietiška; jeigu ji įsilieja į kitą ar kažkokį didesnį telkinį, tuo geriau. Tačiau manęs nereikėtų to prašyti. Joyceʼo šito neprašo. Tolstojaus irgi. Kitaip tariant, jie visi gali būti rusai, prancūzai, airiai ar katalikai, jų kūryba suaugusi su jų kilme, maniškė irgi. Taip jau nutiko, kad manoji erdvė – afroamerikietiška; ji gali būti ir katalikiška, ir Amerikos Vidurio Vakarų. Aš sudėta ir šių dėmenų, ir jie visi yra svarbūs.

[...]

 

Vertė Andrius Patiomkinas