Žmogaus provincija. 1942–1972 metų užrašai
Kaip teigė žydų kilmės austrų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Elias Canetti (1905–1994), šie užrašai gimė spontaniškai, kaip gyvybiškai būtinas atotrūkis nuo didesnės apimties, daugiau jėgų reikalavusių veikalų (pvz., „Masė ir valdžia“). Pastabos žymėtos pačiam sau ir neskirtos publikuoti, tik vėliau iš daug didesnio kiekio medžiagos atrinkti fragmentai 1973 m. pasirodė knygos pavidalu. Canetti lakoniškos įžvalgos stebina filosofine gelme, netikėtomis perspektyvomis, žmogaus sielos pažinimu.
Vertėja
1942
Jo akys beširdės, tarsi visų numylėtinio.
Menkiausias žmogus: tas, kurio visi norai išsipildė.
Nebėra jokio atskaitos taško nuo tada, kai žmogaus gyvybė nebėra atskaitos taškas.
Kova, kai varžomasi ne dvasiniais ginklais, man yra pasibjaurėtina. Negyvas priešininkas liudija vien savo mirtį.
Jis ima savo pinigus į širdį, dūžiai juos skaičiuoja.
Kai kurie sakiniai išleidžia savo nuodus tik po metų.
Sėkmė, žmonijos žiurknuodžiai; retas kuris pasprunka.
Kiekviena kalba turi savo tylą.
1943
Žmonės yra dėkingi savo protėviams, nes jų nepažinojo.
Tikriausiai prieš 120 ar daugiau kartų gyvenau tarp egiptiečių. Ar jais jau tuomet žavėjausi?
1944
Skaitymo daugiareikšmiškumas: raidės yra tarsi skruzdės, įkūrusios savo slaptą valstybę.
1945
Kodėl daugiau žmonių tyčia nėra geri?
1946
Skaityti, kol blakstienos iš nuovargio pradės skimbčioti.
Kartais tik į gera savęs šiek tiek nekęsti, ne per dažnai; kitaip reikės stipriai nekęsti kitų, kad atsvertum neapykantą sau.
Literatūra kaip profesija yra žalojanti: reikėtų labiau prisibijoti žodžių.
1947
Kalbėdamas svetima kalba žmogus sau atrodo geresnis; todėl greičiausiai ir visų pirma išmokstami keiksmažodžiai.
1949
Jis sudegino visas savo knygas ir kaip atsiskyrėlis pasitraukė į viešąją biblioteką.
Rūke pavidalai yra kaip žodžiai. Bet kas, išniręs iš rūko, sujaudina mane lyg naujas žodis.
Meilės laiškas iš Švedijos. Strindbergas ant pašto ženklų.
1951
Jūra niekad nėra vieniša.
Kaip jis norėtų būti pasaulyje, kuriame neegzistuoja.
Žmogus, niekados negavęs laiško.
Vagies pragaras yra vagių baimė.
1952
Galima pažinoti tris ar keturis tūkstančius žmonių, bet kalbama visuomet tik apie šešis ar septynis.
1953
Prisitaikydamas prie kitų, pirmiausia tampi nuobodus.
1955
Kiek sykių reikia pakartoti tai, kas esi, kol iš tiesų tuo tampi?
1957
Saulė – tai įkvėpimo šaltinis, tad ne visuomet turi šviesti.
1959
Kiekvienas turėtų išvysti save valgantį.
1960
Kiekvienas žodis turėtų atminti, kad kadaise jis buvo apčiuopiamas. Žodžių glotnumas: jie gulėjo delne.
1961
Baugiausi žmonės – tie, kurie viską žino ir tuo neabejoja.
1962
Jis deda sakinius kaip kiaušinius, tačiau pamiršta juos išperėti.
1966
Tėra tik išrinktieji žmonės: tie, kurie dar egzistuoja.
1967
Padalinti upę į intakus. Suprasti žmogų.
1968
Jis penėjo savo stirnas rožių pumpurais, o dar ir kuždėjo Rilkę.
1969
Perkelk alkį į galvą.
Labai sunku yra pasakyti ne daugiau, negu norisi.
1970
Kaip mažai tu perskaitei, kaip mažai tu žinai, bet atsitiktiniai skaitiniai padaro tave tuo, kas esi.
Mitas? Turi omenyje ką nors tokio seno, kad tai jau nebėra nuobodu?
1971
Man Dievas labiausiai patinka kaip Tolstojus.
1972
Esama sakinių, kurie įgauna reikšmę tik išversti į kitą kalbą. Tarsi pribuvėjos jie laukia savo vertėjo.
Ne visuomet reikšmingos yra kasdienės mintys. Bet nepaprastai svarbu yra tai, apie ką kasdien negalvojome.
Vertė Ugnė Ražinskaitė
