Vario širdelė uždraustame įeiti kambary

                                              atsargiai papučiu, ir dugnas

                                                      susidrumsčia, ir aprasoja

                                                      skaidrus paviršius, stebuklingas

                                                      sielos veidrodi

                                                      tamsiausiuos tavo užkaboriuos

                                                      yra tas kambarys, jaučiu

                                                      man uždraustas įeiti, beveik kad užmirštas

                                                      ar užrakintas? turbūt kad ne

Nijolė Miliauskaitė,

„Uždraustas įeiti kambarys“

Tą vasarą ilgokai viešėjau Pateruose, Sigito gimtinėje netoli Veisiejų. Buvo neseniai gimęs mano brolis, o Uršulei – jau šeši mėnesiai, tad tėvai sakė, kad važiuočiau padėti tetai Gražinai prižiūrėti pusseserės. Nežinau, kiek, būdama septynmetė, padėjau, kiek tiesiog buvau šalia – slopindama namų ilgesį ir nerimastingai piešdama viską, ką matau aplink – verkiantį kūdikį vežime, dziedulį – Sigito tėvą, trobos detales, šunį būdoje, gėles, vazą ant stalo – aukštą ir sunkią, buvusią turbūt dažnoje kaimo troboje – netyčia ją numečiau ir po to ilgai verkiau, nors visi mane guodė, kad bala nematė tos vazos. Bet į tą verksmą turbūt sudėjau visą širdgėlą, kad esu kituose namuose, ne su savo tėvais, tai kas, kad su mane mylinčiais žmonėmis.

Tą popietę iš savo buto Druskininkuose turėjo atvažiuoti Nijolė su Vytautu, kurių dar nebuvau mačiusi. Nuo pat ryto jaudinausi, atrodė, kad atvykę nauji žmonės kažkaip neigiamai paveiks ir mano buvimą, atimdami tą dalį dėmesio, kuri man būdavo skiriama. Kai išgirdau suburzgiantį automobilį (Nijolė tada jau pati turėjo teises, bet vairavo Vytautas, kuriam dėl prasto regėjimo nurodydavo visus ženklus ir būsimus posūkius), pasislėpiau kamaroje ir nutariau nesirodyti, kol svečiai neišvyks. Pro šiek tiek pravertas duris išgirdau Nijolės balsą – man, vaikui, jis pasirodė neįprastas, gana aukštų moduliacijų, bet gal labiau dėl sinkopių, vietomis švelniai užstrigdančių šneką. Klausiau jo, paskui prisėlinau pažiūrėti. Jie abu sėdėjo prie stalo – Vytautas atrodė labai didelis, užimantis beveik visą erdvę, o Nijolė buvo balta – net ne dėl balto rūbo, peltakiuoto, o dėl to vos juntamo balto švytėjimo, kuris man, nereligingoje šeimoje augančiam vaikui, buvo panašus į matytus pas močiutę paveikslus – ten jos, madonos, taip pat per vidurį perskirtais plaukais, taip pat švytinčios. Įsidrąsinusi išėjau ir Nijolė pradėjo mane kalbinti – ne taip, kaip kalbina suaugusieji vaikus, o kažkaip ypatingai, ir nors dabar jau nebepamenu, ko ji manęs klausė, likau šalia iki pat svečių išvykimo. Keista, kad beveik nepamenu Vytauto, galbūt galėčiau pasakyti, kad išliko atminty ekspresyvi jo šneka, bet tai jau galėtų būti vėlesnių potyrių refleksija. Po to Gražinos paklausiau: ar Nijolė yra keista? Gražina juokėsi ir norėjo sužinoti, kas būtent man pasirodė keista. Dabar suprantu, kad pažinau žmogų, kuris, kad ir trumpai, man pasirodė ne iš šio pasaulio.

Kitas ryškus prisiminimas – mes vykstam pas Nijolę į svečius, į Druskininkus. Aš jau drąsesnė, nes Nijolę pažįstu. Jos butas mano prisiminimuose – irgi baltas, užkrautas begale knygų ir dėžių dėželių. Vytauto vėl nepamenu, tik Nijolę, tik jos valdas. Iš vienos dėželių ji, pasiraususi, išima nedidelę paprasto vario širdelę, ištapytą gėlėmis. Supina raudoną siūlą ir padaro man pakabutį. Tai buvo paskutinis kartais, kai mačiau Nijolę.

Pakabutis po daug metų kažkur dingo. Kartais atrodo, kad mačiau jį – ką tik, stalčiuje, papuošalų dėžutėje. Būna, sapnuose ieškau jo ir randu – jau savo uždraustame įeiti kambary.