Tai, gulbele, dabar pasakyk…

 

Tai, gulbele, dabar pasakyk,

karaliene žydrų vandenų,

iškeliausime mes jau kartu

susitikti su tais, kur dausų

 

Girdi muziką švelnią seniai,

mato žmones, girias, ąžuolų

šventą kalbą supranta, vargų

jau nežino ir gieda kartu

 

Seną giesmę, kurią gal išgirs

pasilikę čia žemėj, žemai,

aria žemę, skaičiuoja metus

ir išeina, palikę vaikus,

 

Kurių žvilgsniai tik skrieja, paskui

ilgesingai sustoja ties tuo

amžinai neramiu takeliu,

kur ramiai tyvuliuoja vanduo.

 

Tai, gulbele, sakau, gal užteks

tau ir man čia buvoti – einu,

pasitiksiu jau tuos, kur kartu

mus pakviečia gyventi abu…

 

Tyliai šlama kažkas ąžuolų

šakose, kur gyvena seni,

samanoti laikų užmirštų

neužmiršta Čiurlionio laiškų.