Blandi tyla
1888 m. gimusi žydų kilmės bulgarų rašytoja Isidora Gabe, skaitytojams žinoma kaip Dora Gabe, savo kūryba ir veikla užima reikšmingą vietą bulgarų nacionalinėje kultūroje. 1908 m. išleidusi eilėraščių rinkinį „Žibutės“ (Теменуги) ji tapo pirmąja moterimi lyrikos autore Bulgarijoje. Nuo tada aktyviai dalyvavo literatūriniame gyvenime, rašė eilėraščius, poetinę prozą, užsienio kelionių apybraižas, kūrė knygeles vaikams, į bulgarų kalbą vertė prancūzų, lenkų, rusų, graikų poeziją.
Nuėjusi ilgą gyvenimo kelią, jau priartėjusi prie devyniasdešimties metų slenksčio dar sukūrė eilėraščių dviem rinkiniams – „Gelmės: pokalbiai su jūra“ (Глъбини. Разговори с морето, 1976), „Pasaulis yra paslaptis“ (Светът е тайна, 1982). Autorė stebina savo kūrybinės amplitudės platumu, dvasios energija, baltąsias eiles turtinančiomis intonacijomis.
Vėlaus gyvenimo rudens sulaukusios poetės lyrinį herojų jaudina dorovinės problemos, šviesaus idealo ir dvasinio praregėjimo būtinumas, gyvenimo ir mirties, laimės ir blogio mįslės. Jos poezija versta į keliolika kalbų.
Bulgarų literatūros klasikė Dora Gabe mirė 1983 m.
Skaitytojus pažindiname su paskutiniais, jau pačiame gyvenimo saulėlydyje poetės parašytais eilėraščiais, kuriuose, kaip ir anksčiau, vyrauja meilės tematika.
Vertėjas
Esu viena,
niekieno būtis
į mano atmintį
neįsirėžė.
Mintim šaukiu tave,
visa esybė mano
tave apglėbia.
Tegu tavęs nežeidžia
mano žodžiai
ir nebaugina kuždesys.
Tegu tava ranka
nuo mano rankos
nenuslysta
ir bučinys
nesustiklėja.
Žmogus tu –
gyvas ir bevardis.
Tave šaukiu
visais vardais.
●
Tu neatskleisk savęs,
paliki paslaptį,
kai susitiksim kada nors…
Neklausinėk, kas aš,
sunki našta – daugybė faktų.
Mane vis slegia
datos tragiškos.
Žeidžia širdį
susitikimai, išsiskyrimai,
lig dugno atmintis išsemta.
Duokš ranką man,
ištieski ją už laiko
ir už galimybių,
kad susitiktume
ilgėdamiesi žemės,
ilgesy tame sudegtume…
●
Neatsiliepk,
tegu pasklinda
tavo balsas
po visą gamtą:
tebūnie man veidą
glostančio, ramaus
vėjelio dvelkime,
trelėj lakštingalos,
mane vis šaukiančios
žiūrėti į saulėlydį.
Ir šnabždesy snaudžiam
nakties,
kada vaiku aš
pavirstu.
Neatsiliepk!
●
Neprisiartink,
atsispindėk tu languose
senosios katedros,
būk aukštas, nepasiekiamas,
būk amžina svaja
tu mano laisvai
širdžiai.
Pritilusiai bebudint…
Neprisiartink!
●
Neprisiliesk,
sudeginsiu tave
dar teberusenančia ugnim,
kaitra dar neišseikėta,
įkaitusia
blandžia tyla,
kur snaudžia pasislėpusi
ir žmogiška, ir vaikiška
mana viltis –
iš naujo gimti,
iš naujo susitikti…
Neprisiliesk!
●
Neatmerk tu man akių,
tegu nenutrūksta iliuzija,
kad gyvenimas
tęsis visatoje,
kur mūsų žemė
ištroškus gimdyti.
Nesakyk, jog tasai
pasaulis netikras!
Juk ir tave tenai
perkelsiu!
Ar be tavęs gali
būti pasaulis?
Neatmerk akių!
●
Nesmerk manęs,
kad aš slepiu
savy kažką,
ko aš pati
negaliu įvardinti.
Ir tatai kartais
nuo tavęs mane tolina,
ūmai įkalina
vienatvėje,
rankas sukausto.
Bet atpalaiduoja mintį.
Ir neša ji mane
lyg paukštę
skrydis.
– Kur?
– Į begalybę…
– Kodėl?
– Aš nežinau…
Nesmerk manęs!
●
Nesakyk,
kad mano daina
bodisi tavo grubių,
įdiržusių delnų.
Nesakyk taip.
Ten yra žodžių,
atėjusių iš tavo triūso,
yra posmų,
atkartojančių tavo
žingsnių ritmą.
Eikš,
dainuokime drauge,
ir tu mane suprasi.
Nesakyk!
●
Nekalbėk; būsim kartu
lig paskutinės mūsų dienos.
Nejaugi tavasis pasaulis
tik tarp tavęs ir manęs?
O mano pasaulis erdvesnis.
Lig tolių, lig platumų.
Kur baigiasi mano mintis,
tenai nužengti noriu.
Argi tikrai
ten kelio nėra,
tenai nenueisiu?
Nejaugi tikrai
toks ankštas
mūsų pasaulis?
●
Pabėgau.
Nuo tavęs pabėgau,
skausmingai ilgėdamasi
tavęs.
Savo viduj
susigūžiau
it sužvarbęs
žvirblelis
palangėje.
O galbūt
nuo savęs pabėgau.
Galbūt…
●
Nė valandėlės
be išsiskyrimo kartėlio,
nė valandėlės
be laukimo virpulio,
nė akimirkos –
tuščios, bejausmės.
Nė vienos –
per visą gyvenimą!
Nė vienos!..
Vertė Vygandas Račkaitis
