3D

 

Domui

 Tvirto dizaino plastikiniai 3D akiniai leidžia pasijusti, tarsi dalyvautumėte realiame filme. Daugkartinio naudojimo, lengvai valomi.

 Internetinė parduotuvė

 

I

 

Jis man pasakė: paimk ir parašyk. Ir aš rašiau. 3D yra tikra tikrovė. 3D yra ten, kur matau tave. Kur uodžiu priplėkusią mūsų laiptinę – ji atsiduoda senatve ir pigiu alumi – ar mes galėjome gauti daugiau? 3D yra ten, kur mes susijungiam. 3D yra ten, kur galiu sakyti: „Niekada tavęs nepaliksiu.“ 3D yra duotybė, kuri laiko visus pasaulio kampus. Iš jos randasi žmonės ir gyvūnai, kuriuos galime lytėti, su kuriais galime susipažinti ir kuriuos galime vėliau palikti. 3D yra ten, kur labiausiai skauda. 3D, kaip jau sakiau, vaike, yra tikroji pasaulio pusė. O 4D yra vieta, į kurią žmonės mus perkelia Palangoj, Basanavičiaus gatvėj, prieš tai paėmę mūsų pinigus. Čia pučia vėjas ir ant veido žliaugia lietus – visa tai atrodo visai tikra. Čia galiu paimti tavo ranką, jei per daug užsups. Jei įmes į baisias džiungles ir turėsi stebėti, kaip iššiepęs dantis į tave bėga kardadantis tigras; jie čia irgi gali egzistuoti. Šiame pasaulyje, kurį sukūrė 4D meistrai – pusdieviai, – viskas galima. Bet kada mes išsivadavome iš 0D ir 1D? Kas nulėmė, kad tu esi šiek tiek daugiau nei taškas, o aš – kiek daugiau nei linija? Kas nusprendė, kad galime susitikti?

 

II

 

Mano tėvas buvo didelis žmogus. Toks didelis, kad sekmadienį turėdavo įžengti į bažnyčią pasilenkęs. Bet jie į jį nežiūrėdavo – žvilgsniu sekdavo raudonojo vyno taurę kunigo rankose ir laižydavosi plėšrius dantukus. Tėvo burna buvo didžiulė – ji kaukdavo, mudu su mama užsimerkdavom ir skriedavom po kambarį kaip tornade. Vieną dieną ta burna įtraukė mūsų katiną Luką. „Aš nupirksiu tau naują“, – pasakė ir pradėjo kuistis kišenėje – tarsi čia pat būtų galėjęs ištraukti Luko antrininką, kuris būtų išsprendęs visas mūsų šeimos bėdas.

 

„Nieko baisaus, tėti.“

 

III

 

Atsimenu, tai buvo pati šalčiausia žiema. Vaikai laižė varveklius su purvu. Kaimo bobos nerimavo dėl žiemkenčių, o aš – kad kaimo vaikai nepastebėtų išaugtų kelnių. Mano tėvas, tarsi prisuktas savo beprotybės, išbėgo į kiemą ir ėmė kasti sniegą, sakė, kad statysime didžiulę pilį, galėsime joje apsigyventi ir mūsų ten neužgrius jokios pasaulio negandos. Kurį laiką šlapiomis pirštinėmis skynėmės kelią per pusnis, kol šios mūsų rankose virto dideliais kambariais ir ištaiginga lova. Buvau mažas ir man tai darė nemenką įspūdį. Baigus statybas tėtis pasakė: „Brangus sūnau, truputį čia palauk, aš greitai grįšiu.“ Tada jis dingo, o aš trumpam priguliau pailsėti ir po keleto valandų atsibudau vienas tamsiame kieme ant patirpusios ledo lovos.

 

„Aš ir vėl tave sapnavau.“

 

IV

 

O tada vieną dieną jis pakilo. Tiesą sakant, jau senokai ignoravome tai, jog tėvas nebetelpa mūsų namuose. Tačiau tądien jis įkvėpė tiek oro, kad pilvu kliudė lėkštę su žuvies ašakomis; jos pabiro ant žemės, ir mes netekome antrojo katino, bet dabar ne apie tai. Iš spintelės ėmė kristi indai, porcelianas garsiai tarškėdamas leidosi ant žemės – lėtai, lėtai, – mes sušukome: „Ak!“, o lėkštės vis dar sukosi ore netekusios svorio. Vienu balsu tarstelėjome: „Ką dabar darysime?“, ir šukės pažiro ant mūsų. Ant rožinių mamos šlepečių. Ant mano viršugalvio. O tėtis pūtėsi tol, kol nebetilpo į namą, ir mudu su mama turėjom jį pririšti juostele prie stalo – kaip balioną.

 

„Nesijaudink, tėti, aš nunešiu tave į bažnyčią kiekvieną sekmadienį.“

 

V

 

Aš visai nepastebėjau, kaip tėtis iš 3D pasaulio pasitraukė į 0D. Atrodo, dar vakar gaudėme žuvis, kurios visai nenorėjo kibti, kurios visai nenorėjo, kad skobtume jų vidurius ir čirškintume ant keptuvės, o paskui mestume į lėkštę šalia grietinės ir perkepusių bulvių. Mes nepastebėjome ir to, kaip tėtis perėjo į 1D. O gal – rinkomės to nepastebėti. Tą dieną, kai jis išsipūtė ir nebetilpo į namus, sudeginome visas jo knygas ir meškeres. Kai išgirdome jį rėkaujant virš stogo, pagarsinome radiją.

 

„Ar tavo žodžiai turi svorį, jei tu neturi?“

 

VI

 

Tai kaip aš gyvenau su dvimačiu tėčiu ir trimate mama? Turėjau draugę. Rugilė mėgo žaisti klases. Išeidavom laukan, susibraižydavom dvimačius kvadratus, surašydavom skaičius ir šokinėdavom ant jų. Ieškojom realybės (bet ar vaikai gali į ją pretenduoti?). Tėčiui padidėjus ir pilvu užtvėrus duris, nebeišėjau į lauką. Tik girdėjau Rugilę verkiant ant mudviejų išpieštos aikštelės. Bet ji negalėjo suprasti, o aš negalėjau jai paaiškinti, kodėl mano tėtis toks didelis ir kodėl dabar gyvensime kitaip. Dienos bėgo, Rugilė šokinėjo ant dvimatės aikštelės – žiūrėjau pro langą, slėpdamasis už tankių užuolaidų; nuo išdavystės gėdos. Vėliau, jau užaugęs, parašiau Rugilei laišką, bet jo neišsiunčiau, nes vis dar slepiuosi už tų pačių užuolaidų.

 

„Pažadu: mes susitiksime kitoje erdvėje ir aš niekada tavęs nepaliksiu.“

 

VII

 

Tėvui pagaliau pasitraukus į 0D, mudviem su mama liko jo televizorius. Didelė nepajudinama juoda burna. Mes nežinojom, ką daro visi mygtukai, mes mokėjome spausti tik ON ir OFF. Už televizoriaus tuštumos nebuvo nieko daugiau, tik baltas triukšmas, kuris savo akinančia šviesa skverbėsi tiesiai į smegenis. Jis pasakojo istorijas, kurių mes niekuomet neperprasime – lyg šios būtų įrašytos trūkinėjančia ateivių kalba, lyg tame mirguliavime slėptųsi visa teisybė, kurios ieškojome ir kurią galop radome, regėjome ją priešais save, bet negalėjome iki galo užčiuopti. Lyg ten būtų užkoduotas tėvo atvaizdas, lyg jis galėtų iškilti ir vėl įsitvirtinti mūsų erdvėje. O gal visgi tai tėvas tame traškesyje mums siųsdavo žinutę Morzės kodu? Kai mes, neapsikentę galvos skausmo, spausdavome OFF? Gal jis mums paaiškino apie transformaciją į 1D?

 

„.. / ..-. — .-. –. .. …- . / -.– — ..- “

(Aš tau atleidžiu.)

 

VIII

 

Prie televizoriaus tėvas turėjo ir 3D akinius. Sakydavo, šiukštu negalima jais naudotis, jie tik svečiams, o tiksliau – tik kunigui iš bažnyčios. Kartais jis vežiodavo tėtį savo bentliu, tėtis kišdavo galvą pro galinį langą, jo plaukai pagaudavo vėją. 3D buvo skirta tik tėčiui. Jis užsidarydavo, užsidėdavo akinius ir niekas negalėjo tam trukdyti. Paskui pareidavo blizgančiom akim ir prie stalo juokdamasis knebinėdavo įdarytą ešerį. Jam pasislinkus į 1D su mama daug kartų užsidėjome tuos akinius, sėdėjome priešais juodą televizoriaus akį ir bandydavom kažką įžiūrėti. Bet tamsa mums nieko nepasiūlydavo – ji nerodė tų ypatingų vaizdinių, kurie priversdavo tėtį juoktis ir springti ešerio oda.

 

„Aš norėčiau, kad tu man parodytum.“

 

IX

 

O mokykloje kaimo vaikai pašaipiai klausdavo: „Kodėl tavo tėvas netelpa į namus, kodėl jis blaškosi po kaimą kaip vaiduoklis?“ Gūžčiodavau pečiais ir bandydavau išvengti akmenų krušos. „Aš nežinau!“ – šaukdavau ir gūždavausi. Ir prisimindavau Rugilę, ir mūsų klases, kuriose pamokos buvo kitokios. Bet Rugilės nebuvo, ir jos verksmą seniai nuplovė stiprūs lietūs, į kuriuos galėdavau žiūrėti tik pro langą. „Tai kodėl tavo tėvas toks didžiulis, kodėl jis neateina į tėvų susirinkimus, ar jis tikrai toks netikras, kaip kad žmonės kalba?“

 

„Aš nežinau. Paaiškink jiems.“

 

X

 

„Apelsinas saldesnis už Atlanto. Bogotoje auga didžiuliai citrinmedžiai, o Afrikoje viena žirafa kaklu pasiekė debesį“, – taip jis kalbėdavo. O mudu su mama mokėmės.

 

XI

 

Aš tave sapnuoju. Kaip debesį. Kaip išvirkščius marškinėlius. Užsidedu 3D akinius ir žiūriu į tave – juokiesi ir keikiesi, ir mėtai į mane daiktus, mamos nusivylimą. Kai berniukas baltais marškiniais parduotuvėj man aiškina apie akinių subtilybes, turiu išeiti į lauką, nes jis turi didžiulį tavo veidą, kuris spaudžiasi į parduotuvės sienas. 1D, 2D, 3D. Paskui išpuolęs į gatvę susirandu 4D seansą ir vaizduojuosi, kad ir tavęs ten vis dar esama. Sėdžiu krėsle, tie žmonės, sukūrę naują realybę, purškia į mane vandenį, aš bėgu džiunglėmis, kardadantis tigras aplenkia snieginį tigrą. Kvepia apelsinais ir citrinmedžiais, mano delnai – šlapi ir lipnūs. Citrusai ir palmės. Kardadantis tigras jau tuoj įsikibs man į veidą, ir aš laukiu tamsos, kol seansas pasibaigs, kol tie žmonės mane išprašys iš salės, ir mes susitiksim. 

 

„Ar dar atsimeni, ką man pasakojai?“

 

XII

 

Visi prisiminimai, kuriuos rašau šiandien, – banalūs ir perdėm sentimentalūs. Bet ar jie šioje istorijoje gali būti kitokie? Jeigu sugalvosi, parašyk man. Tam, kuris pakibęs, tam, kurį metų metais veja ir plėšo mūsų visų trijų drauge užaugintas kardadantis tigras. Į skutus. Į linijas ir taškus. Į tylą.

 

-

 - -

        – . .

    -

. .4D, 3D, 2D…1D. 0.