M., šimtmečio sūnus

 

Leidykla „Alma littera“ netrukus išleis italų rašytojo Antonio Scurati (g. 1969) istorinį dokumentinį romaną apie Benito Mussolini „M., šimtmečio sūnus“ (M., il figlio del secolo, 2018). Šioje tarptautiniu bestseleriu tapusioje, prestižiškiausia Italijos literatūrine premija „Strega“ apdovanotoje pirmoje trilogijos dalyje autorius atskleidžia Mussolini kelią į valdžią, tarsi iš vidaus skaitytojui parodydamas, kaip nereikšminga fašistinė Pirmojo pasaulinio karo dalyvių organizacija virto galinga ir negailestinga jėga, traiškančia politinius oponentus ir naikinančia visas demokratines laisvės ir teisės idėjas.

Siūlome susipažinti su pirmuoju romano skyriumi, kurio veiksmas prasideda 1919 metais.

 

 

Kovos fašių¹ įkūrimas

Milanas, Šv.  Kapo aikštė

1919  m. kovo 23  d.

 

Langai žiūri į Šv.  Kapo aikštę. Čia susirinko vos šimtas žmonių, visi jie  – nieko verti vyrai. Mūsų yra mažai, ir mes mirę.

Jie laukia mano žodžio, bet aš neturiu ko pasakyti.

Kovos laukas tuščias, lyg per poplūdį užtvindytas vienuolikos milijonų lavonų, negyvų kūnų  – sutežusių ir pavirtusių į košę, jie sunešti iš Karso, Ortigaros, Izonco apkasų. Mūsų didvyriai jau krito arba greitai kris. Juos mylime iki paskutiniųjų, be išlygų. Atsisėdame ant švento mirusiųjų kauburio.

Tikrovė, kuri lydi kiekvieną potvynį, man atvėrė akis: iš Europos teliko scena be veikėjų. Barzdoti vyrai, melodramatiški sentėviai, virkaujantys didžiadvasiai liberalai, gražbyliai, apsiskaitę ir įmantrūs oratoriai, nuosaikieji ir tas jų sveikas protas, kuris nuo seno mus veda pražūtin, nusistekenę politikai, nuolat drebantys dėl savo politinės mirties ir kiekvieną dieną išsikaulijantys atidėti tai, kas neišvengiama, iki rytojaus,  – visi dingo. Visiems jiems varpai jau nuskambėjo. Praeities vyrus nušluos ši milžiniška masė, kuri skverbiasi prie šalies sienų, penki milijonai kovotojų, penki milijonai grįžtančiųjų. Reikia neatsilikti, sparčiu žingsniu eiti pirmyn. Prognozė nesikeičia, ir toliau tęsis sunkus metas. Dienotvarkėje vis dar šmėžuoja karas. Pasaulis dalijasi į dvi stambias grupes: tie, kurie jame dalyvavo, ir tie, kurie nedalyvavo.

Aš tai matau, visa tai aiškiai matau šioje bepročių ir bedalių minioje ir vis dėlto neturiu ko pasakyti. Esame iš karo grįžusi tauta, išgyvenusiųjų, likučių žmonija. Masinių žudynių naktimis gūžiantis grioviuose mus pervėrė potyris, panašus į epileptiko ekstazę. Kalbame nedaug, glaustai, ryžtingai, salvėmis. Varpome kulkomis idėjas, kurių neturime, tada staigiai vėl nugrimztame į tylą. Esame tarsi nepalaidotųjų šmėklos, kurios patikėjo žodį likusiems užnugaryje.

Ir vis dėlto jie, tik jie yra mano žmonės. Gerai tai žinau. Aš pats esu tikrų tikriausias perėjūnas, demobilizuotųjų sergėtojas, paklydėlis, ieškantis kelio. Tačiau žmonės susirinko, tad reikia juos vesti pirmyn. Šioje pustuštėje salėje išpūstomis šnervėmis gaudau šimtmečio kvapą, tada ištiesiu ranką, bandau užčiuopti minios pulsą ir esu tikras, kad mano klausytojai yra su manimi.

Pirmajai Kovos fašių sueigai, apie kurią dienraštis „Il Popolo d’Italia“ ištisas savaites trimitavo kaip apie lemtingą įvykį, buvome numatę teatro „Dal Verme“ patalpas, kur telpa 2  000 žmonių. Tačiau didelę salę atšaukėme. Vietoj erdvios dykynės pasirinkome mažą gėdą. Nusprendėme išsitekti šioje Prekybos ir pramonės draugijos posėdžių salėje. Būtent čia netrukus turėčiau sakyti kalbą. Tarp keturių sienų, išklijuotų nykios smaragdinės spalvos tapetais, pro langus matydamas mažą, beveidę klebonijos aikštę, supamas paauksavimų, bergždžiai bandančių prikelti iš snaudulio bydermejerio stiliaus krėslus, priešais negausiai susirinkusius susivėlusius ar nuplikusius pakaušius, strampus, perkarusius veteranus, kurie alsuoja troškiu paprotinės teisės sandorių, nuo seno nepatiklia akimi pildomų skrupulingų ataskaitų oru. Salės gale retsykiais nosį kyšteli koks nors smalsus Draugijos narys. Muilo didmenininkas, vario importuotojas ar kas nors panašaus. Užmeta akį suglumęs, tada grįžta rūkyti cigaro ir gurkšnoti kampario.

Bet kodėl turėčiau kalbėti?!

Posėdžiui pirmininkauti nusprendė Ferruccio Vecchi, aršus intervencionistas², ardičių³ kapitonas, išleistas į atsargą dėl sveikatos, vyras kaštoniniais plaukais, aukštas, blyškus, prakaulus, įdubusiomis akimis: ligos ėdamo kūno stigmos. Impulsyvus ir dirglus džiovininkas, rėžiantis tūžmingus pamokslus be jokio turinio ir be jokių ribų, o kai per demonstracijas jį pagauna įkvėpimas ir apima demagogiškas kliedesys, jis užsidega kaip apsėstas ir tuomet… tuomet tampa išties pavojingas. Judėjimo sekretoriumi beveik be abejonės paskirsime Attilio Longoni, jis buvęs geležinkelininkas, neišprusėlis, aistringas ir nenuovokus, kokie būna tik sąžiningieji. Jį arba Umberto Pasellą, kalėjime gimusį prižiūrėtojo sūnų, vėliau  – prekybos agentą, revoliucionierių sindikalistą, garibaldininką Graikijoje, klajojančio cirko burtininką. Kitas pareigybes išrinksime atsitiktine tvarka iš tų, kurie pirmose eilėse kels daugiausia triukšmo.

Kodėl turėčiau kalbėti šiems žmonėms? Jų dėka faktai nurungė visas teorijas. Tai žmonės, kurie kimba gyvenimui į atlapus kaip smogikų būriai. Priešais mane tik apkasai, dienų puta, mūšio laukas, bepročių arena, patrankų sviedinių išvagoti dirvonai, mušeikos, nukvakėliai, banditai, nesuprasti genijai, veltėdžiai, smulkiosios miesčionijos donžuanai, šizofrenikai, driskiai, bastūnai, ginklų nesudėję kariai, nakvišos, buvę kaliniai, teistieji, anarchistai, kurstytojai sindikalistai, beviltiški popieriaus gadintojai, veteranų, karininkų ir puskarininkių politinė bohema, į normalų gyvenimą grįžę smurtautojai, puikiai įvaldę šaunamuosius ar duriamuosius ginklus, aklatikiai, nesugebantys susigaudyti savo galvoje, išgyvenusieji, kurie, įtikėję esą mirčiai pažadėti didvyriai, painioja užleistą sifilį su lemties ženklais.

Aš tai žinau, regiu juos čia priešais save, pažįstu kaip nuluptus: jie yra karo žmonės. Karo ir karo mito. Jų geidžiu, kaip patinas geidžia patelės, ir kartu juos niekinu. Taip, niekinu, bet nesvarbu: viena epocha baigiasi ir prasideda kita. Griuvėsiai kaupiasi, nuolaužos tarpusavyje susišaukia. O aš esu žmogus, kuris ateina „po visko“. Ir aš tuo didžiuojuosi. Būtent su šia menkaverte medžiaga  – su šia atliekų žmonija  – rašoma istorija.

Kad ir kaip būtų, priešais save turiu šitai. O užnugaryje  – nieko. Užnugaryje liko tūkstantis devyni šimtai septynioliktų metų lapkričio 24-oji. Kaporeto mūšis. Mūsų laikmečio agonija, visų laikų didžiausia karinė pragaištis. Milijoninė armija sutriuškinta per vieną savaitgalį. Užnugaryje liko tūkstantis devyni šimtai keturioliktųjų lapkričio 24-oji, diena, kai mane pašalino iš Socialistų partijos. Humanitarinės draugijos salė, kurioje prakeikė mano vardą, darbininkai, dar vakar mane garbinę, virstantys vienas per kitą, kad turėtų garbės man žiebti. Dabar kasdien jie man linki mirties. Jos linki man D’Annunzio, Marinetti, De Ambris, taip pat Corridoni, nors jis prieš ketverius metus krito trečiajame Izonco mūšyje. Linki mirties jau mirusiems. Taip stipriai jie nekenčia mūsų už tai, kad juos išdavėme.

„Raudonosios“ minios nujaučia artėjantį savo triumfą. Per šešis mėnesius sugriuvo trys imperijos, trys karališkosios šeimos, šimtmečiais valdžiusios Europą. Ispaniškojo gripo epidemija jau užkrėtė dešimtis milijonų aukų. Įvykiai tvinksi apokaliptiniu dvelksmu. Praeitą savaitę Maskvoje suvažiavo Trečiasis komunistų internacionalas. Pasaulinė pilietinio karo partija. Partija tų, kurie trokšta mano mirties. Nuo Maskvos iki Meksiko, visame Žemės rutulyje. Aušta masių politikos epocha, o mūsų, čia susirinkusiųjų, skaičius nesiekia nė šimto.

Tačiau nesvarbu ir tai. Niekas nebetiki pergale. Viena jau atėjo, ir nuo jos trenkė dumblu. Tas mūsų krykštavimas  – jaunystė, jaunystė!  – yra savižudiška nevilties forma. Tad mes stovime mirusiųjų pusėje, tai jie milijoniniais balsais atsiliepia į mūsų kvietimą šioje pustuštėje salėje.

Apačioje, gatvėje, vaikinai ragina revoliuciją. Mes skaniai pasijuokiame. Vieną revoliuciją jau įgyvendinome. Spyriais nustūmę šią šalį į karą tūkstantis devyni šimtai penkioliktųjų gegužės 10 dieną. Visi mums tvirtina, kad karas baigėsi. Tačiau mes ir vėl pasijuokiame. Karas  – tai mes. Ateitis priklauso mums. Nieko čia nepadarysi, bergždžia stengtis, aš kaip gyvūnas: užuodžiu, koks metas artinasi.

 

 

Benito Mussolini, nors ir serga sifiliu, yra tvirto kūno sudėjimo.

Ši stiprybė suteikia jam ištvermės dirbti be atvangos.

Jis ryte miega iki vėlumos, išeina iš namų vidurdienį, tačiau grįžta ne anksčiau kaip trečią nakties, ir visas šias penkiolika valandų, išskyrus trumpą pertrauką pavalgyti, skiria žurnalistinei ir politinei veiklai.

Kaip rodo su daugybe moterų užmegzti santykiai, jis yra gašlus vyras.

Jis jausmingas ir impulsyvus. Šios savybės jo kalboms suteikia įtaigos ir įtikimumo. Tačiau, nors jam ir netrūksta iškalbos, vargu ar galima jį vadinti tikru oratoriumi.

Giliai širdyje jis yra itin jautrus, todėl nuolat sulaukia palankumo ir užmezga daug draugysčių.

Jis nesavanaudis, dosnus, todėl užsitarnavo pasiaukojančio filantropo vardą.

Jis labai protingas, apdairus, nuosaikus, mąslus, gerai pažįsta žmones, jų stiprybes ir silpnybes.

Jis žaibiškai nusprendžia, kas jam patinka, o kas ne, yra atsidavęs draugams ir aršiai neapkenčia priešų.

Jis narsus vyras; turi puikių organizatoriaus savybių, geba priimti skubius sprendimus; tačiau nėra toks tvirtas dėl savo įsitikinimų ir tikslų.

Jo planai itin ambicingi. Iki pašaknių įsitikinęs, kad jam skirtas išskirtinis vaidmuo dėl Italijos likimo, ir yra apsisprendęs jį atlikti iki galo. Šito žmogaus netenkina antrarūšiai postai. Jis siekia atsidurti viršūnėje ir valdyti.

Partiniame socialistų aparate pradėjęs nuo nulio, mikliai iškilo į pirmąsias gretas. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo nepriekaištingas dienraščio „Avanti!“, visų socialistų kelrodžio, vyriausiasis redaktorius. Už šią veiklą buvo labai gerbiamas ir mylimas. Kai kurie jo buvę bendražygiai ir gerbėjai iki šių dienų pripažįsta, kad niekas geriau už jį nemokėjo suprasti ir perteikti proletariato dvasios, tad jo išdavystė (apostazė), kai per kelias savaites iš nuoširdaus ir aistringo visiško neutraliteto apaštalo jis pavirto nuoširdžiu ir aistringu įsitraukimo į karą apaštalu, buvo sutikta skausmingai.

Mano manymu, šį žingsnį lėmė ne pelno siekis ar kitokie išskaičiavimai.

Neįmanoma nustatyti, kiek jo socialistinių pažiūrų, kurių jis niekada viešai neišsigynė, išsibarstė finansinėse operacijose, būtinose, kad galėtų tęsti kovą savo naujai įkurtame dienraštyje „Il Popolo d’Italia“; kiek jų liko mezgant ryšius su skirtingo tikėjimo ir pažiūrų žmonėmis, barantis su buvusiais bendražygiais, kai nuolat slėgė nežabojama neapykanta, kandi piktavalystė, kaltinimai, užgaulės, ankstesnių sekėjų be atvangos skleidžiamas šmeižtas. Tačiau net jei šie nematomi pokyčiai, užgožti vėlesnių įvykių šešėlio, ir nutiko, Mussolini niekada neleis, kad tai iškiltų į paviršių, ir norės visada atrodyti esąs socialistas, nes, galimas daiktas, tokiu vis dar save laiko.

Iš mano stebėjimų susidėlioja toks šio žmogaus moralinis portretas, nesutampantis su jo buvusių tikėjimo draugų ir sekėjų nuomone.

Taigi, jei aukšto rango ir skvarbaus proto asmuo sugebės užčiuopti pažeidžiamiausią jo asmenybės tašką, jei visų pirma tam žmogui pavyks užkariauti jo simpatiją ir širdį, jei mokės jį įtikinti, kur slypi tikrieji Italijos interesai (nes aš tikiu jo patriotiškumu), jei tas žmogus itin subtiliai pasiūlys sutartai politinei operacijai būtinų lėšų, nesudarydamas įspūdžio, kad tiesiog siekia jį prisijaukinti, Mussolini leisis vis labiau užvaldomas.

Tačiau dėl jo temperamento niekada nebus jokių garantijų, kad jis kurią nors akimirką nepasitrauks. Nes, kaip jau minėjau, jis yra jausmingas ir impulsyvus.

Priešo lauke Mussolini, idėjos ir veiklos žmogus, gabus ir įžvalgus rašytojas, įtaigus ir energingas oratorius, neabejotinai galėtų tapti karvedžiu ir grėsmingu rimbu.

 

 

Viešojo saugumo generalinio inspektoriaus ataskaita

Giovanni Gasti, 1919  m. pavasaris

 

 

Vertė Goda Bulybenko