Jeigu „Nerimo knyga“ virstų dramos kūriniu

Fernando Pessoa. Jūreivis. Vieno paveikslo statiška drama. Iš portugalų k. vertė Audrius Musteikis. V.: Odilė, 2020. 54 p.

2020-ieji buvo išties dosnūs žymaus portugalų autoriaus Fernando Pessoa  (1888–1935) literatūros gerbėjams Lietuvoje. Knygų mugėje pristatytas reikšmingiausias rašytojo veikalas „Nerimo knyga“, o lapkričio mėnesį pasirodė kūrinys teatrui – vieno paveikslo statiška drama „Jūreivis“. Abu juos išleido „Odilė“, iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis. Norisi pasidžiaugti, kad už „Nerimo knygos“ vertimą jam paskirta Metų vertėjo krėslo premija. Pjesė „Jūreivis“ – trečiasis Pessoa kūrinys lietuvių kalba, prieš dešimt metų Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo poezijos rinktinę.

Fernando Pessoa buvo žinomas Lisabonos poetas ir intelektualas, aktyviai veikęs kultūriniame lauke. Vis dėlto pasaulinę šlovę pelnė tik po mirties, kai buvo rasta skrynia su jo kūrybiniu palikimu, kuriame – gausybė poezijos, prozos, dramos, filosofijos, kritikos tekstų portugalų, anglų ir prancūzų kalbomis. Paaiškėjo ir svarbiausia Pessoa kaip kūrėjo ypatybė – gebėjimas skaidytis į heteronimiškus elementus, rašydamas jis aktualizuodavo skirtingas sielas, savastis. Kiekvienas heteronimas – tai vientisa asmenybė, turinti autentišką pasaulėvaizdį, netgi biografiją, svarbu pabrėžti, jog šių vardų negalime laikyti slapyvardžiais. Įdomu tai, kad heteronimai palaikė tarpusavio ryšius, jie komentuodavo, vertindavo vienas kito kūrybą. Tiesa, dėl jų skaičiaus vis dar diskutuojama, šiuo metu priskaičiuojama apie septyniasdešimt tokių asmenybių, kurių egzistavimas liudija nepaprastą Pessoa vaizduotės galią. Alberto Caeiro, Ricardo Reisas, Álvaro de Camposas – žymiausi autoriaus heteronimai, apie kurių būties autonomiją (be abejo, sąlyginę, juk vis dėlto jie yra fiktyvūs, neturi fizinio matmens) byloja ir rašymo stiliaus, raiškos savitumai, tematikos individualumas.

Žinome, kad „Nerimo knygos“ autorystė priskiriama Bernardui Soarešui, kuris paprastai apibūdinamas kaip tarsi-heteronimas, nes manoma, jog būtent jis yra artimiausias paties Pessoa savasties atitikmuo. Mano manymu, šis faktas gali paaiškinti, kodėl drama „Jūreivis“, kurią portugalų genijus pasirašė savo vardu, turi tiek daug sąsajų su „Nerimo knyga“, atrodo, kad abu kūriniai parašyti to paties asmens, vargu, ar būtų įmanoma juos atskirti. Skaitydami šią pjesę, galime rasti ne vieną mintį, idėją, kurią apmąsto ir Soarešas. Čia svarbus ne tiek tematinis, kiek egzistencinis „Nerimo knygos“ autoriaus ir dramos personažų tapatumas. Šiuos kūrinius neabejotinai atskiria žanrinės apibrėžtys, tačiau neįmanoma nejusti jų giminingumo, vienijančios dvasios.

„Nerimo knygą“ sudaro skirtingos apimties tarpusavyje nesusiję fragmentai, kai kada netgi neigiantys vienas kitą, prieštaraujantys vienas kitam, kūrinį veikiausiai galėtume apibrėžti kaip sielos paveikslų, jos miniatiūrų rinkinį. Visus šiuos fragmentus jungia tai, kad pasakojama apie savąjį buvimą konkretų akimirksnį, išryškėja pasakotojo būties situacija, požiūris į pasaulį, jame egzistuojančius fenomenus, apmąstomi kiekvienai žmogiškajai būtybei aktualūs filosofiniai klausimai, analizuojamos gyvenimo prasmės, meilės, mirties, laisvės ir kitos temos. Rašoma poetine kalba, nes siekiama atskleisti, išreikšti ir paliudyti intymiausią savasties tikrovę, pažymėti kiekvienos būsenos autentiškumą. Ši knyga – tai minčių, jausenų, regėjimų, vizijų ir sapnų asambliažas. Regis, šie užrašai tampa tikrąja autoriaus egzistencijos vieta, erdve, kurioje ji skleidžiasi, ima tekėti tarsi veržlus upeliukas, vis užtvenkiamas kažin kokios metafizinės jėgos, tačiau netrukus ir vėl besiveržiantis į priekį. Taigi, skaitytojas jaučia pasakotojo egzistencijos pertrūkius, tuštumos gūdumą, kurį šiek tiek apmaldo skaičiai ar pavadinimai, skiriantys tekstus. Galbūt šią knygą netgi galėtume apibūdinti kaip atviriausią atsakymą į fundamentaliuosius klausimus: „Kas / kaip aš esu?“ ir „Ką reiškia būti?“

Vertėtų pridurti, kad Soarešas yra kamuojamas egzistencinio netikrumo, savąjį sąmoningumą jis suvokia kaip kankinystę, kaip tai, kas neleidžia jam įsitraukti į pasaulio vyksmą, tapti šitos visuotinės iliuzijos dalimi. Be abejo, tai – tiek prakeiksmas, tiek palaiminimas, juk, anot pasakotojo, nesąmoningas gyvenimas neišvengiamai yra primityvus, jam stinga esmės įžvalgos. Taigi, jis pasirodo mums kaip tikrų tikriausias absurdo žmogus, norintis suprasti, paaiškinti pasaulį, taip pat save patį, tačiau suvokiantis, jog tai neįmanoma, čia esama stipraus nusivylimo pasaulio sankloda. Bernardas renkasi egzistuoti be atsakymų, tikrumo, vienatvėje fiksuodamas savo jutimus, išgyvenimus, mintijimus, jis steigia autonomiškus, saviškus, tačiau efemeriškus pasaulius ir užgina galimybę jiems stabiliau įsitvirtinti. Šis Pessoa heteronimas atsiduoda svajonėms, be abejo, neišvengdamas skausmo, savosios būties sunkio jutimo, todėl kartkartėmis jis vis dėlto širsta dėl savo proto, sąmonės, naikinančios bet kokią iliuziją, draudžiančios lengvumą. Ir veikiausiai, jei tektų rinktis, jis mieliau rašytų miego, o ne svajonių apoteozę. Kaip Albertʼas Camus „Sizifo mite“ svarsto, kad jeigu absurdo žmogui sakoma, jog niekas nėra tikra, tuomet jam bent jau šitai yra tikrybė, taip Bernardas Soarešas taria, kad viskas absurdiška, bet svajonė tuomet kiek mažiau negu visa kita.

Įdomu, kad Pessoa rašė dar prieš egzistencializmą, taip pat ir absurdo filosofijos išplėtojimą. Soarešas išties primena Camus Sizifą, gebantį stovėti absurdo akivaizdoje, priešpriešinti šiai nihilistinei jėgai savo ryžtingą, maištu degančią sielą. Soarešas irgi toks, kenčiantis dėl absurdo, savosios egzistencijos komplikuotumo, tačiau kartu tariantis: suabsurdinkim pasaulį nuo rytų lig vakarų, taigi, dar giliau paneriantis į jo grėsmingą tėkmę, dar stipriau atitolindamas save nuo gyvenimo, veikimo. Tai pasirinkimas kurti paradoksalią, bekompromisę egzistenciją, unikali žmogaus, išgyvenančio, mąstančio, sąmoningai patiriančio savąjį buvimą, pozicija. Egzistencija, dramatiškai priartėjanti prie žaidimo, tylomis besišnabždanti su vaikystės ilgesiu, vėl trokštanti „vaikauti“ nuogos tikrovės plynėse. Netgi galima sakyti, kad absurdas „Nerimo knygos“ subjektui tampa savotišku žaidimų draugu. Svajodamas, skaidydamas savo savastį į heteronimus (tekstas leidžia daryti išvadą, jog Bernardas perima šią autoriaus ypatybę), jis patiria daugybės gyvenimų ir patirčių skonį, kaip ir Camus išskirtas aktoriaus tipas. Bernardas šiuo atveju sulydo menininko ir aktoriaus tapatybes. Tiesa, manyčiau, jog Bernardas kūniškesnis, tikresnis nei Sizifas, juk Camus šį pasitelkia veikiau kaip įtaigų pavyzdį, vizualizaciją ar net mitą. Be abejo, šis heteronimas patvirtina Camus svarstymą: tobula absurdo pozicija neįgyvendinama, prie jos labiausiai priartėjama per nebylumą, taigi, ji egzistuoja kaip prieštara. „Įvardyti neviltį, vadinasi, ją įveikti. Nevilties literatūra yra vienas kitam prieštaraujantys terminai“, – rašo Camus „Maištaujančiame žmoguje“.

Apie „Nerimo knygą“ kalbėti pradėjau ne veltui, manau, ji gali padėti interpretuoti pjesę „Jūreivis“, atrasti galimas šio teksto, svarbiausių jo motyvų prasmes. Draminis kūrinys, be abejo, paklūsta savosioms žanrinėms konvencijoms, todėl „Jūreivis“ turi konkrečią vietą, sceną, kurioje vyksta veiksmas, ir personažus. Vis dėlto šioje Pessoa pjesėje iš esmės nėra jokio naratyvo, veiksmo, štai kodėl ji apibūdinama kaip statiška vieno paveikslo drama. Senovinės pilies kambaryje, turinčiame vienintelį langą, pro kurį matyti jūros ruoželis, regime prie mirusiosios budinčias tris merginas. Jos sėdi savo vietose ir kalbasi, drama baigiama išaušus rytui, kai jos nutyla. Jų pokalbis esmingas, tačiau kartu ir didžiai beprasmis, jis netikslingas, čia neprieinama prie jokių išvadų, neatrandama jokia „tiesa“, pašnekovės nepriklauso gyvenimui, jos regisi tokios artimos Soarešui, tarsi ir čia veiktų jo paties iki skausmo sąmoninga siela, besiglaudžianti trijuose, galbūt netgi ir keturiuose, jei priskaičiuosime mirusiąją, skirtinguose kūnuose.

Netrukus suvokiame, kad šis mįslingas pašnekesys – pastanga užsimiršti, bandymas ištverti naktį, negalėjimą užmigti, nebūti. Merginos dramoje bevardės, nes tam tikra prasme jos – vienis, konkretaus asmens apybrėžos nežymios ir netgi ne itin svarbios, dialogas apnuogina egzistenciją, jame išryškėja tai, kas esminga, fundamentalu asmens buvime. Soarešas kalba vienas, dramoje veikiančios merginos bendrauja tarpusavyje, visi jie yra kamuojami egzistencinio nerimo, netikrumo, neaiškumo, abejonių, ilgesio, jų kalba išgryninta iki maksimumo, todėl baugiai juntama, jog reiškiasi būtis, aktyviai besistengianti išvengti menkiausios iliuzijos, regimybės pančių. Bernardas gyvenimą mėgina ištverti rašydamas, kurdamas, žaisdamas, o šios merginos – kalbėdamosi viena su kita: „Tačiau vis tiek kalbėkite… Kaip nesvarbu viskas, ką pasakome ar nepasakome… Išbudėsime praeinančias valandas… Mūsų užduotis beprasmė kaip Gyvenimas…“ (p. 35). Jis rašo nedidelius tekstus, o jų kalbėjimas – nekryptingas, suvarpytas ilgesnių ar trumpesnių pauzių. Pristatydamas „Nerimo knygą“, savuosius užrašus, jis džiaugiasi, kad jie gražūs ir beprasmiai, nieko nemoko, ir tikisi, jog skaitytojui tai, kas parašyta, sukels „palaimingo košmaro įspūdį“ (215 tekstas). Būtent taip būtų galima apibūdinti ir dramą „Jūreivis“, kuri kartais regisi išties atšiauri, ji taip pat nepateikia jokių tvaresnių atsakymų, be abejo, tai ją artina prie absurdo kūrinių, ryšys su simbolizmo poetika vargu ar giluminis. Nors dramoje pasitelkti simbolistų mėgstami vaizdiniai, pavyzdžiui, jūra, langas, naktis, pilis, vis dėlto ši jungtis prieštaringa dėl itin stiprios absurdo pajautos, apie kurią liudija paties kūrinio sąranga. Pokalbis vyksta prie mirusiosios, taigi, mirties akivaizdoje, kas artima absurdo estetikai. Nors, regis, tas didysis gyvenimo „kataklizmas“ Bernardui ne tiek mirtis. Tiesa, mįslingą merginų laukimą, baimę, nukreiptą į kažką neapibrėžta, realu traktuoti ir taip.

Ši drama parašyta 1913-aisiais per vieną naktį, manoma, prieš pat heteronimų gimimą, nors tai nebūtų itin tikslu, nes Pessoa juos kūrė ir būdamas vaikas. Svarbu paminėti, jog tai vienintelė baigta autoriaus pjesė. Kaip žinome, „Nerimo knyga“ taip ir liko neužbaigta, chaotiška ir neharmoninga, kas, priešingai nei manė Pessoa, gali būti ir stiprybė. Portugalų autoriui buvo nepaprastai sunku ką nors užbaigti, todėl Soarešą ne kartą regime sielojantis dėl šios (ne)galimybės, pliekiantį save, jog jis galįs rašyti viso labo „nesamybės gabaliukus, fragmentus, ištraukas“ (85 tekstas). Be abejo, pjesė „Jūreivis“ negali būti laikoma Pessoa „pergale“, šių minčių paneigimu, kūrinys ne veltui dažnai apibrėžiamas kaip antidrama, ji atskleidžia tokią pat žmogiškosios savasties gelmę, begalybę, o pabaigą jai veikiau užtikrina žanras. Dramoje susitelkiama į konkrečią naktį, kurią galėtume suvokti kaip praėjusių ir būsimų naktų provaizdį.

Kaip jau minėjau, pokalbis vyksta naktį, išaušus rytui pilies kambaryje įsivyrauja tyla. Naktį tamsu, tylu, visi miega, todėl budėtojoms norisi kalbėti, o štai rytas prisodrintas gyvenimo garsų. Naktis – metas, kai žmogus giliausiai jaučia savo paties buvimą, jis lieka akistatoje su savimi, čia svarbu akcentuoti ir erdvės uždarumą. „O, tai siaubas, tai mūsų vidinis siaubas atriša balsą nuo sielos ir pojūčius nuo minčių ir verčia mus kalbėti, jausti, mąstyti, nors viskas mumyse meldžia tylos, dienos ir gyvenimo nesąmoningumo…“ (p. 51). Merginų pokalbis kartais kelia skausmingo baugulio nuojautą, tačiau jis mums jau pažįstamas: Soarešas parašo ne vieną nakties elegiją, kalba apie nemigo naktų klaiką, pakylėjimą sulaukus ryto, pirmųjų saulės spindulių. Dramos pabaigos motyvai: giedantis gaidys, šviesa, merginų tyla ir keliu riedančio vežimo garsas. O šis „Nerimo knygos“ fragmentas, atrodo, išreiškia nebylią merginų patirtį, atokvėpį, padovanotą išsipildžiusio laukimo: „Staiga, kaip Slėpinio dalis, nepaisydamas nakties užgieda gaidys. Dabar galiu užmigti, nes rytas jau manyje. Ir jaučiu, kaip mano lūpos šypsosi, formuodamos lengvutes klostes prie mano veido prigludusiame užvalkale. Aš galiu atsiduoti gyvenimui, galiu miegoti, galiu nepaisyti savęs…“ (31 tekstas).

Kaip ir „Nerimo knygoje“, šioje dramoje reikšminga tema – svajonės. Pokalbio metu viena mergina ima pasakoti savo svajonę apie jūreivį, kuris sudužus laivui apsigyvena atokioje saloje. Kentėdamas dėl prarastos tėvynės, vaizduotėje jis ima kurti, svajoti apie gimtinę, kokios iš tiesų neturėjo. Paklydėlis viską apgalvoja, apmąsto iki smulkmenų. „Paskui jis keliavo, iš atminties, po šalį, kurią susikūrė… Ir šitaip susidėliojo praeitį… Ir netrukus jau turėjo kitą ankstesnį gyvenimą… Toje naujoje tėvynėje buvo vieta, kurioje jis gimė, vietovės, kuriose praleido jaunystę, uostai, į kuriuos atplaukė… Jis įsigijo vaikystės draugų, vėliau vyrystės draugų ir priešų…“ (p. 34). Galiausiai jūreivis supranta, kad jokio kito gyvenimo jis neprisimena, taip pat jaučia daugiau negalįs įsivaizduoti ir kitos tėvynės, praeities. Šią svajonę mergina kuria ir išgyvena drauge su savo bendražygėmis. Jos vis klausia apie tęsinį, prašo pasakyti, kas nutiko vėliau, kaip baigėsi ši istorija, tačiau pasakotoja paneigia naratyvinę tradiciją, pradžios ir pabaigos sandų reikalingumą: po to? Po ko? Ar „po to“ ką nors reiškia?.. Kodėl manęs to klausiate? Argi iš viso esama atsakymų? Išties pasakojimas ima skaudinti ją, jis jaučiamas kaip tapatybės dėmuo, kaip tai, kas sava, itin asmeniška.

Galiausiai nuskamba visas tris merginas labiausiai gąsdinanti mintis, paneigianti jų esatį, tikrumą: „Ar nebus čia vienintelis tikras dalykas – jūreivis, o mes ir viskas aplinkui – tik jo sapnas?..“ (p. 45). Drama iš esmės patvirtina šį teiginį, nes jau pačioje pradžioje regimas dar vienas neapibrėžtas personažas, kaip tas, kuris vaizduojasi šią sceną, jo buvimą netoliese ima justi ir dramos veikėjos. Tokiu atveju jūreivis, apie kurį pasakoja mergina, gali sutapti su šio kūrinio autoriumi, taigi, veikiausiai šioje dramoje yra penki, o ne šeši personažai. Galbūt Pessoa, kitaip – jūreivis, įsivaizduoja merginas, kurios ima svajoti apie jį, kurti tam tikrą pasakojimą. Suvokusios savosios esaties prigimtį, tai, kad galbūt jos yra personažai, neturintys autonomijos (įžvalgumas nestebina, juk merginos paženklintos autoriaus sąmoningumu), budėtojos demaskuoja jį. Bet čia esama savotiško abipusiškumo, jūreivis yra jų personažas, o jos – jo. Pilies kambarys yra apskritas, taigi, ši vidinė, idėjinė konfigūracija idealiai atitinka scenos erdvę.

„Esu jūreivis savęs nepažinimo jūroje“, – prisipažįsta Bernardas (110 tekstas), nepamirškime, jog jis pareiškia ir tai, kad jo tėvynė – portugalų kalba. Ne veltui pasakotoja užsimena, kad jos jūreivis – ne tas, kuris ieško kokio nors uosto, taigi, tai – alogiškas, gyvenimą, veikimo tikslingumą neigiantis žygis. Personažų išgąstis būti viso labo sapnu, svaja byloja apie baimę netekti būtiškojo suverenumo, panerti į niekį. „O, kad tu įstengtum suprasti savo priedermę būti tiesiog vieno svajotojo svaja“, – rašoma „Nerimo knygoje“ (tekstas „Laiškelis“). Pessoa svajonę traktuoja kaip ne mažiau tikrą. Ir vis dėlto dramos pabaigoje regime, jog ir čia esama netikėjimo, be abejo, jį taip pat jaučiame ir skaitydami svarbiausią autoriaus kūrinį. Pasakotojai apie jūreivį pasakoma, kad ji vienintelė laiminga, nes tiki svajone, tačiau šioji atsako: „Kodėl manęs to klausiate? Argi aš taip sakiau? Ne, aš netikiu…“ (p. 52). Ir vis dėlto tiksliau būtų svarstyti apie (ne)tikėjimą, jei jau rašytinė kalba leidžia fiksuoti šį dviprasmiškumą.

Pjesė „Jūreivis“ – malonumas visiems Fernando Pessoa kūrybos gerbėjams, taip pat tiems, kurie žavisi moderniais dramos kūriniais. Intelektuali filosofinė drama, manyčiau, vienas tų kūrinių, kuriuos vėl ir vėl norisi paimti į rankas, apmąstyti, patyrinėti, nes skaitytojas ją atverti, interpretuoti gali įvairiai. Pjesę galima ne tik analizuoti kaip visumą, bet ir apsvarstyti atskiras pajautas, idėjas, mintis. Taip pat išties įdomus Jurgio Griškevičiaus dizainas, knygelė įrišta, priešingai negu esame įpratę, neįklijuota į viršelį, iliustruota nespalvotomis fotografijomis. Forma subtiliai atskleidžia kūrinio prigimtį – apnuogintos būties pasireiškimas, žmogaus išsinėrimas iš dienos, gyvenimo, iliuzijos apvalkalo, savosios lėliukės.