MIKALOJUS VILUTIS

Protingavimai (12)

 

 

Pastebėta, kad žmonės, kurie būna abejingi šalia esančio žmogaus nelaimei, verkia, kai ją aprašo talentingas rašytojas. Aš netikiu, kad žmonės geri, bet tikiu, kad kiekviename žmoguje yra kas nors gero. Galbūt menas žmoguje esantį gėrį jam pačiam atveria. Gal tokia ir yra meno paskirtis – pažadinti žmoguje Dievą, kuris save meile vadina.

 

 

Per akis ir ausis menas patenka į žmogų. Liežuvis sulaižo, nosis suuosto, pirštai sučiupinėja, o akys nesužiūri ir ausys nesuklauso.

 

 

Begalinio dalumo problema. Esminė daikto savybė yra tįsumas. Tįsumas reiškia dalumą. Daiktą galima padalinti į daiktus, kuriuos vėl galima padalinti į daiktus ir vėl, ir vėl. Daiktą galima padalinti į begalybę dalių. Bet to negali būti. Jeigu nedidelį daiktą būtų galima padalinti į begalybę dalių, tai iš jų būtų galima padaryti begalybę begalinio dydžio daiktų. Turėtų būti elementarioji dalelė.

 

 

Verčia kūnas žmogų gyvulio gyvenimą gyventi.

 

 

Moteris pagimdo gyvulį, nėščią žmogum. Gyvulys turi pagimdyti žmogų.

Miršta gyvulys gimdydamas žmogų, o žmogus gimsta ir kuo toliau, tuo labiau pradeda būti.

 

 

Niekada man nebuvo taip sunku ir taip gera gyventi.

Neša save mano kūnas kaip kryžių ir vis sunkiau jam ir sunkiau. Nebegyvena beveik mano kūnas. Pavargo. Visa mano gyvybė į dūšią persikėlė. Skraido mano dūšia po nuostabias erdves.

 

 

Man bloga minioj ne todėl, kad minia bloga, bet todėl, kad minioje manęs nesimato ir nesigirdi. Kai būnu vienas, aš esu. Minioj aš ištirpstu, kaip snaigė baloj.

Minioj manęs nėra.

 

 

Žmonės skambina mano žmonai Nijolei ir sako:

– Mes norim, kad Mikalojus nupaišytų mums paveikslėlį.

Žmona man sako:

– Žmonės nori, kad tu jiems nupaišytum paveikslėlį.

– Kokį?

Žmona skambina žmonėms ir klausia, kokio paveikslėlio jie nori.

– Mes norim paveikslėlio, kuriame būtų esmės-prasmės ir filosofijos.

– Jie nori paveikslėlio, kuriame būtų esmės-prasmės ir filosofijos, – sako man žmona.

– Aš nepaišau esmių-prasmių ir filosofijų, nes nežinau, kaip jos atrodo.

Žmona skambina žmonėms ir sako:

– Jis nepaišo esmių-prasmių ir filosofijų, nes nežino, kaip jos atrodo.

– A, – sako žmonės. – Gaila.

Aš stebiuosi, kodėl žmonės, kuriems reikia mano paveikslėlio, skambina ne man, bet mano žmonai. Aš negaliu to suprasti.

Vienas mano draugas man paaiškino: nes jie mano, kad tu esi durnas ir susikalbėti su tavim neįmanoma.

O gal teisus tas, kuris pasakė: kam daryti paprastai, jeigu galima sudėtingai.

 

 

Man gera ne todėl, kad turiu gerą žmoną ir valgau gerą maistą. Tai tik sąlygos, be kurių man nebūtų gera. O gera man tada, kai aš esu geras. Kada aš galiu džiaugtis savim, bet ne tuo, kas šalia.

 

 

Iki šiol pats dariau sau gyvenimą, kurį man būtų gera gyventi. Vargą vargau.

O dabar žiūriu jutubą ir gera man be jokio vargo. Nebe savo gyvenimą gyvenu. Valgau kitų suvirškintą maistą.

 

 

Laikas netrunka nė kiek laiko. Praeities nėra, ateities nėra, ir jokio tarpo tarp jų nėra. Yra tik neprasidedantis ir nepasibaigiantis dabar. Amžinybė, netrunkanti nė kiek laiko. Indų dievaitis pasakė savo draugui kariui: prievartauk, kankink, degink, žudyk ir daryk visa kita, kas teikia tau džiaugsmą, ir dėl nieko nesikrimsk, nes nieko nepakeisi. Viskas jau yra. Logos. Žodis jau pasakytas. Davė Dievas žmogui laiką, kad jis galėtų raidė po raidės perskaityti žodį.

 

 

Gyvenimas – tai upė. Ir pradžia, ir pabaiga jau yra. Taip indai sako.

 

 

Didelį meną darė Antikos ir Renesanso menininkai. Gėrėjosi jie žmogum – Dievo opus magnum. Dabar madinga žmogum bjaurėtis. Labai gražiai apsirengę dailininkai paišo negražius žmones: žiūrėkite, kokie jie!

 

 

Priešybių vienybė. Ant jos pasaulis laikosi. Didžiausias keiksmas ir didžiausias džiaugsmas yra tas pats dalykas – lytinis organas.

 

 

Tie, kurie keikia lytinį organą, keikia savo priežastį. Juos galima suprasti.

 

 

Anksčiau buvo geriau. Pasaulis, kuriame aš buvau jaunas, buvo geresnis.

 

 

Gyvenimas – kančia, neviltis, reikalai, mirtina liga, sunkus kryžius, kurį reikia nešti. Taip sako žmonės ir stengiasi kuo ilgiau gyventi. Kažkas čia ne taip. Kažkas yra paslėpta nuo žmogaus.

 

 

Keistas pasakymas – reikia juoktis.

 

 

Mano humoro jausmas yra labai varganas. Man labai nedaug yra juokingų dalykų šioj žemėj. Aš labai retai juokiuosi. Man nepasisekė. Juk žmogus yra laimingas, kai juokiasi.

 

 

– Mikalojau, tu niekada nesišypsai. Nusišypsok.

– Kvailiai yra dviejų rūšių – tie, kurie visą laiką šypsosi, ir tie, kurie niekada nesišypso. Aš esu tas kvailys, kuris niekada nesišypso.

 

 

Jau kelios dienos esu velniškai piktas. Pasaulis mane siutina, nes jis bjaurus.

– O gal tu, Mikalojau, bjaurus. Gal tau tik atrodo, kad pasaulis tave siutina, gal tu pats save siutini, nes jau kelios dienos nieko neparašei ir nenupaišei.

Gal ir taip. Pasislėpusios tikrosios mano pykčio priežastys.

Jeigu turėčiau šunį – spirčiau jam.

 

 

Yra paveikslai, kurie man kaip daina, kurios norisi klausyti ir klausyti.

 

 

Kiekvieną judesį gyviai daro tam, kad jiems būtų geriau, negu yra. Žmonės taip pat.

 

 

Genijai būna blogi savo artimiesiems, bet geri žmonijai.

O kaip geriau? Žmogus savo artimuosius gal ir gali padaryti laimingus, o žmoniją? Tikiu, kad taip. Dėl genialių kūrinių žmonės kokybiškus išgyvenimus patiria ir gyvenimas jų kokybiškesnis pasidaro. Gal.

 

 

Tik Dievas menininkas. Dailininkas tik nupaišo vaizdus, kuriuos Dievas jam atsiunčia į galvą, o muzikantas pagroja Dievo jam atsiųstą melodiją.

 

 

Kuo mažiau dailininkas keis Dievo jam atsiųstą vaizdą, tuo daugiau meno vaizde liks.

 

 

Dailininkas gali pats sugalvoti vaizdą ir jį nupaišyti. Bet tai nebus meno kūrinys. Tai bus tik dėlionė iš dalių, kurios jau yra. Akims tik.

 

 

Impresionistai paišė ne tai, ką matė, bet tai, ką jautė. Arčiau esmės buvo.

 

 

Aš neieškau Dievo bažnyčioje. Aš ieškau Dievo ten, kur man pataria apaštalas Matas – kambarėlyje, kuriame tik aš, tamsa ir tyla.

Bažnyčioje aš ilsiuosi nuo savo prigimties. Ten man nesinori užmušti ir suėsti.

Ten aš myliu visus. Bažnyčioje nėra blogio.

 

 

Yra tik tai, ką galima matyti, girdėti, pauostyti, pačiupinėti ir palaižyti. Dievo nėra, nes jo negalima palaižyti.

O dėsnį galima palaižyti? Negalima. Vadinasi, dėsnio nėra.

Dievu vadinčiau visų dėsnių dėsnį.

Ar gravitacijos dėsniui rūpi žmogus, nešantis maišą, pilną bulvių?

Šiandien pritariu monodeizmui.

 

 

– Žmonės trokšta grožio. Jeigu aš būčiau dailininkė, paišyčiau tik gražius paveikslus, – pasakė vaikų mama.

Grožis – tai saldainis akims.

– Mano vaikai trokšta saldainių. Penėsiu juos tik saldainiais.

 

 

– Tu egoistas. Tu gyveni taip, kaip tu nori, o privalai gyventi taip, kaip aš noriu.

– Gerai. Taip ir darysiu. Tik kai gyvensiu taip, kaip tu nori, neversk manęs būti laimingo.

 

 

Jeigu Dievas yra, tai jis mane baus. Gal geriau, kad jo nebūtų?

Dievo nėra – viskas galima, – pasakė genialus žmogus. Nietzschė jam pasakytų: jeigu Dievo nėra, tai tavo siela ne numirė, bet negimė. Jos nėra. Gali jau nieko nebijoti.

 

 

Kas gimė, tas mirs. Negimė mano siela, bet yra. Norisi tuo tikėti.

 

 

Svarbu yra mokėti protingai kalbėti, bet dar svarbiau yra mokėti kalbėti taip, kad tave girdėtų. Retai žmonės sugeba ir tą, ir tą.

 

 

Yra genialių kalbėtojų, kurie labai iškalbingai moka nieko nepasakyti.

 

 

– Gal žinai, kas yra tondas?

– Apskritas paveikslas.

– Cha cha cha.

– O gal tu žinai, kas yra tondas?

– Apskritas paveikslas.

Pasigirsta plojimai.

– Kodėl jūs iš manęs juokiatės, o jam plojat? Juk mes pasakėm tą patį.

– Todėl, kad tu… Kaip čia pasakius? Na – toks.

Koks – nepaaiškina.

Jeigu žmogus yra toks, jam ateities nėra. Žmogus turi būti joks.

Svarbu ne kas pasakyta, bet kas pasakė. Nesvarbu būti. Svarbu atrodyti.

 

 

Tas žmogus, kuris giria mano paveikslėlius ir rašinėlius, yra protingas ir išprusęs.

Tas žmogus, kuris peikia mano paveikslėlius ir rašinėlius, yra kvailas ir neišprusęs.

 

 

Jeigu žmogus būtų biomasė, valdoma cheminių reakcijų, Dekalogas būtų nereikalingas. Kokie gali būti įstatymai neturinčiam laisvos valios?

Papasakojau kunigui Juliui savo jau aprašytą teodicėją. Sakiau, kad Dievas davė man didžiausią dovaną, kuri skiria mane nuo gyvulio, – laisvą valią. Aš dabar elgiuosi taip, kaip aš noriu, o ne taip, kaip nori Jis. Jeigu aš prisigeriu ir apsiryju savo valia, o po to kenčiu, tai kaip aš galiu sakyti: Dieve, tu kaltas. Juk kaltas aš.

– O jeigu eini gatve ir tau balkonas ant galvos užkrenta, – sako Julius. – Tai kur čia tavo kaltė?

Taip. Vargana mano teodicėja. Ne visur ji tinka. Kam Dievas kankina žmogų? Kodėl jis pasako žmogui, kad mirs, bet nepasako, kas yra mirtis. Juk baisi ta nežinia.

– Nežinia baisi, bet joje yra viltis.

Kančia ir skausmas man skirtingi dalykai. Skausmas – kūnui, kančia – sielai. Aš esu siela.

Galėjo Dievas duoti laisvą valią tik man, o mano kūnui neduoti. Nelįstų tada jis po krentančiu balkonu. Drasko žmonės savo veidus nagais, kad kančia skausmu pavirstų.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.