Praregėjimas

 

Jurijus Rytcheu (1930–2008) – čiukčių rašytojas, rašęs čiukčių ir rusų kalbomis. Iki aštuonerių metų kalbėjo tik gimtąja čiukčių kalba. Pasaulį išvydo pačioje Ledinuotojo vandenyno pakrantėje Tolimuosiuose Rytuose, dabartinėje Čiukčių autonominėje apygardoje, Ueleno gyvenvietėje. Jo tėvas buvo medžiotojas, o senelis – šamanas. Senelis ir davė naujagimiui vardą Rytcheu. Tradiciškai turėjo įvykti ilga šamaniška apeiga, tačiau senelis labai skubėdamas tik mostelėjęs ranka ir tarstelėjęs – tegu naujagimis būsiąs Rytcheu (рытгэватъё – „tas, kurio vardas liko paslaptyje“ arba „pamirštas“). Tačiau tam, kad gautų pasą, būsimasis rašytojas privalėjo turėti tėvavardį ir pavardę, todėl pasivadino Jurijumi Sergejevičiumi Rytcheu. Taip vardas tapo pavarde.

Pradžios mokslus Rytcheu baigė Ueleno septynmetėje mokykloje. Toliau ketino mokytis Leningrade. Tai įgyvendinti pavyko ne iš karto, nes turėjo užsidirbti pinigų, todėl dirbo jūreiviu, geologu, kroviku, medžiotoju. Pradėjo mokytis Anadyryje, o 1947 m. pasirodė pirmosios publikacijos – eilėraščiai ir apybraižos.

1949–1954 m. mokėsi Leningrado universiteto Filologijos fakultete. Tuo metu ėmė publikuoti apsakymus periodiniuose leidiniuose „Ogoniok“, „Smena“ ir kt. 1953 m. pasirodė pirmas jo apsakymų rinkinys „Mūsų pakrantės žmonės“ („Люди нашего берега“), o apsakymų rinkinys „Čiukčių saga“ („Чукотская сага“, 1956; liet. 1962, vertė L. Judelevičienė) jį išgarsino ir platesniame pasaulyje.

Didžiąją gyvenimo dalį rašytojas nugyveno tuometiniame Leningrade. Nemažai keliavo, taip pat ir po užsienį. Kadangi gerai mokėjo anglų kalbą, skaitė paskaitas JAV universitetuose. Kurį laiką dirbo UNESCO. Iširus Sovietų Sąjungai buvo pamirštas ir ketino emigruoti į JAV, tačiau rašytojo Čingizo Aitmatovo dėka susipažino su vokiečių leidėju Lucienu Leitessu, šis tapo jo literatūriniu agentu ir ėmėsi leisti jo knygų vertimus į vokiečių kalbą. Rytcheu knygos buvo leidžiamos Prancūzijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Japonijoje ir kitur.

Rytcheu kūryba susijusi su čiukčių gyvenimu. Pirmaisiais populiarumo dešimtmečiais jis buvo kone vienintelis žinomas poliarinis rašytojas. O paskui į literatūrą atėjo visa tokių rašytojų karta: jukagyras Semionas Kurilovas, jakutas Ivanas Gogolevas-Kyndylas, nivchas Vladimiras Sangi, mansis Juvanas Šestalovas. Šie rašytojai buvo tikrų tikriausių šamanų anūkai – senųjų būgnų garsai tebeaidi jų prozoje.

Vertėja

 

Dar stovyklos prieigose, sėdėdama geležiniame, šiltu metalu dvelkiančiame visureigyje, Ononau užuodė tirštą, galingą tundros, elninių šiurių, baigiančių nužydėt augalų, grybų, šaknų, kuriuos tundros pelės užslėpė ilgai žiemai, aromatą; seniai palikto, tačiau dar gyvo gimtojo židinio kvapą. Ją užplūdo tokia laimė, kad net pasidingojo, tarsi ji grįžo ne tik į senąsias vietas, bet ir į tas jaunas, laimingas dienas, kai visa galėjo ne tik justi, bet ir regėti gyvomis akimis, dar neapvilktomis neperregimu rūku.

Sugrįžimo džiaugsmas mišo su kitu jausmu – mintimis apie būsimą operaciją. Jos kėlė nerimą Ononau, pripildydamos sielą kažkokios nepažįstamos salsvos baimės. Po kelių dienų turėtų atskristi per radijo stotelę iškviestas malūnsparnis ir nugabenti moterį į ligoninę. Duktė tikino, kad dabar tokios operacijos yra įprastas dalykas, net garsiai perskaitė straipsnį iš medicinos žurnalo.

Atvykus tuoj pat prasidėjo įprasti rūpesčiai: pastatyti klajoklinį būstą, išpakuoti daiktus, viską sudėlioti į savo vietas… Ononau pagelbėjo duktė, žentas ir vyresnysis piemuo, vairuodavęs ir visureigį. Po kojomis pynėsi anūkas Vasia, greitai keliausiantis į mokyklą ir gyvensiantis Ust Čiauno gyvenvietėje, internate.

Jarangą statė senojoje vietoje, gerai atpažįstamoje net po daugelio metų: sunkūs akmenys, laikantys retemo* kraštus ant žemės, visą šį laiką išbuvo nepaliesti, sudėlioti taisyklingu žiedu. Nei ilgi vasaros ar rudens lietūs, nei žiemos vėtros, gludinančios vėpūtinius ir sniego užnašas, nepajėgė išėsdinti tamsių suodžių apnašų, giliai įsigėrusių į židinio akmenų poras. Upė Iču šioje vietoje buvo stipri ir vandeninga, o jos tėkmė priminė kvėpavimą galingo žvėries, tęsiančio ilgą ir nelengvą kelionę akmenuotąja tundra ir galiausiai pasiekiančio galutinį tikslą – susitikimą su kita upe, santaką su ja, kad drauge keliautų iki Ledinuotojo vandenyno.

Jau daugelį metų Ono stovyklos jarangos nebuvo statomos prie Iču upės žiočių, bandyta prisijaukinti kitas ganyklas, esančias tolimesnėje tundroje arba Čiauno įlankos plačiosios pakrantės rytinėje dalyje.

Šie samanynai buvo laikomi atsarginiais, saugomi kraštutiniams atvejams, ir štai toks atvejis nutiko: šiam metų laikui numatyta ganykla pasirodė jau užimta ekspedicijos dalyvių geologų.

Pastatę jarangą ir užkūrę laužą, visi išėjo, palikę senąją Ononau vieną. Taip jau nusistovėjo per daugelį metų: kai svarbiausi būsto reikalai būdavo baigti, likę įsikūrimo darbai gulė ant senosios moters pečių. Ji dėjo kiekvieną daiktą į savo vietą – iš anksto ir visam laikui jam numatytą. Ši tvarka po truputį įsitvirtino jarangoje nuo tada, kai Ononau apako. Tai atsitiko ne iškart, palaipsniui įsivyravo ir jarangos vidaus įrengimo tvarka. Kiekvienas jos gyventojas – žentas, duktė ar anūkas – žinojo, kad senoji Ononau negali pakęst netvarkos, ir stengėsi būti atidūs suprasdami, kad visokiai nešvarai bei nevalyvumui neregė kur kas jautresnė nei regintieji.

Senoji Ononau atsargiai sudėliojo sausas keružio šakas, įpūtė ugnį, priversdama ją suliepsnoti silpnu kvėpavimu. Kartkartėmis ji pakeldavo galvą nuo židinio, nukreipdama veidą atlapotų durų link, į saulės šviesą, dosniai srūvančią jarangos protamson. Moters judesiai buvo tokie užtikrinti, tikslūs ir taupūs, kad tik dabar, kai josios veidas atsivėrė ryškiai šviesai, buvo galima pastebėti blausią ragenos drumstį.

Tiesa, nepaisant šio fizinio trūkumo, jau po kelių minučių pamiršdavai apie moters aklumą – tokia ji buvo bendraujanti ir kupina gyvenimo džiaugsmo, o jos veido bruožai buvo tokie ryškūs, kad visiškai atstodavo akių išraišką.

Ononau apako seniai, dar tuomet, kai jaranga buvo dažnai statoma kaip tik šioje vietoje, kur Iču upė įteka į Čiauną – ant aukštos, gerai įšildytos kalvos, kur samanų sluoksnis toks storas, kad rodės, jog jaranga ir visa stovykla stovi ant minkšto elnenos patalo.

Klausydamasi vandens burbuliavimo užverdančiame katile, Ononau nusprendė, kad pats laikas dėti prieskonius. Paruošusi vakarienę, ji vos stumtelėjo šonan katilą ir nuėjo į jarangos kampą, iš po elnių kailių šūsnies išsitraukė nešiojamąjį radijo imtuvą „Okean“ ir pastatė jį miegamojoje užlaidoje. Iš jos gilumos sklido garsas lyg iš toli, per atstumą, kurį įveikia radijo bangos, atnešdamos muziką iki Čiauno tundros. Tai kūrė erdvės iliuziją, šimtus ar net tūkstančius kilometrų, skiriančius stovyklas nuo Anadyrio, Magadano, Maskvos, Leningrado…

Ononau stengėsi kuo nors užsiimti, atitrūkti, užsiversti darbais, kad tik nesiklausytų išorės garsų, nutolindama praeities prisiminimus, kas prieš daugelį metų vyko čia, Iču upės pakrantėse, jos jaunystės metais, tuo laimingu laiku, kai gyvenimo horizontas rodėsi ne tik giedras, bet ir begalinis, siekiantis taip toli, kad apie jo ribas laimingoji Ononau net negalvojo.

Čia ji sutiko būsimą vyrą Vasilijų Ono, ką tik baigusį kolūkio kadrų mokyklą Anadyryje. Vasia buvo iš gretimos stovyklos ir drauge su Ononau vaikščiojo į Ust Čiauno mokyklą, iš pradžių visai nekreipdamas dėmesio į mergaitę, paskui – merginą, kraštietę ir klasės draugę, kurią visgi tučtuojau užvydo sugrįžęs tundron iš tolimojo Anadyrio.

Taip, tai buvo laimingas laikas!

Iču tekėjo nevaržomai, maišydama savo vandenis su Čiauno vandenimis, ir toks nekantrumas buvo justi šioje tėkmėje, tarsi tai buvo ne vanduo, o kažin kas įdvasinta, įprasminta, ką išgyvendavo visi kiti.

Jiedu susituokė, tuomet gimė pirmas vaikas, duktė Ana. Jiedu norėjo vaikais užpildyti visą jarangą, tačiau Ana liko pirmoji ir paskutinė. Vasilijus žuvo po visureigio vikšrais, galingos naujos mašinos, ką tik atvairuotos nuo vyno ir laimės apgirtusio vairuotojo. Tai buvo piemenų svajonė: gauti mašiną, kad nereikėtų patiems tampytis jarangų, kad neapsunkintų kinkomųjų elnių, nebekrautų dešimčių nartų persikeldami! Visą stovyklą buvo galima pervežti vienu kartu, o juk ir visureigio greitis buvo visiškai nepalyginamas su negreitu ilgo elnių karavano judėjimu klampiam sniege.

Kai ji išvydo Vasilijų su balta kamleika, kurios apačia buvo apvedžiota skaisčiai raudona juosta, gulintį baltam sniege tokį išblyškusį, staiga taip surimtėjusį ir nesišypsantį, stebėtinai aiškiai ir paprastai tariantį: „Saugok Anušką“ – ji iš pradžių dorai nė nesuvokė, kas čia įvyko, ji tarsi nė nematė to, kas buvo žemiau raudono baltos kamleikos apvado, –    kruvinos maišalienės iš sniego, kaulų nuolaužų, kailinių kelnių, žieminio apavo kūno spalvos padų, tokių švarių, nes ant sniego jūrų kiškio oda atgaudavo savo tikrąją spalvą…

Akis uždengė ašarų rūkas.

Vasilijų išvežė tas pats visureigis, po kurio vikšrais jis pakliuvo. Pradžioj – į gyvenvietę, o iš ten – malūnsparniu į rajono centrą. Deja, gydytojai jam padėti jau nebegalėjo. Iki paskutinės valandos, iki paskutinės minutės Ononau buvo su juo, jį guodė, kaip mokėjo, mėgino rasti bent kokią prošvaistę toje neviltyje, kurią ji pernelyg gerai suvokė. O jis vis šnabždėjo bekraujėmis lūpomis: „Saugok Anušką…“ Baisiausia buvo tai, kad jis iki pat mirties buvo visiškai sąmoningas ir mirė akimoju, tik paguldytas ant ligoninės gulto.

Ašaros liejosi taip gausiai, kad Ononau neįžiūrėjo nei raudona medžiaga apmušto karsto, nei naujojo tamsiai mėlyno kostiumo, kuriuo apvilko Vasilijų, išleisdami į paskutinę kelionę.

Po to Ononau nė karto nebuvo ant jo kapo. Jos vyras, išėjęs Poliarinės Žvaigždės apylinkėse, jai ir buvo ten, kur supilta Atminimo Kalva iš elnių ragų, Iču aukštupyje, tundros upės ištakose.

Pradžioje Ononau nesuprato, kad anka, o supratusi staiga nurimo, bet ilgai dar tai slėpė nuo aplinkinių. Iš pradžių tarsi lengvas debesėlis uždengė giedrą saulėtą dieną, tolydžio dargana didėjo, tirštėjo, o arti esantys dalykai, ką ir kalbėti apie tolimus, neteko kontūrų, išskydo ir netgi ėmė keisti vietą erdvėje. Pasikeitimą motinos akyse pirmoji pastebėjo Anuška. Ji ėmė įkalbinėti motiną nuvažiuoti į rajono ligoninę. Dukters prašoma kartą Ononau nusileido ir atvykus į rajoną leidosi apžiūrima. Gydytojas išrašė tepalo, tačiau tvirtai pasakė, kad pagerėjimo negarantuoja, nes reikalingas tikras gydymas srities ligoninėje.

Aklumas artėjo pamažu, lėtai ir palaipsniui priprato prie jo Ononau, su nuostaba pastebėdama, kaip gęstant šviesai akyse stiprėja kiti jutimai: aštresnė ir jautresnė tapo klausa, uoslė, oda juto temperatūrų skirtumus tokiu tikslumu, kad moteris kur kas geriau nei lig šiol atspėdavo laiką, kada galima nukelti nuo ugnies katilą su elnio mėsa ar verdantį arbatinuką. Aplinkiniai beveik ir nepastebėjo, kada Ononau galutinai apako, pabalusiose ragenose išsaugojusi vien sugebėjimą pagauti šviesos šaltinį. Ji, kaip ir seniau, triūsė namuose – virė, nešė laužui tundros žemųjų pušų malkas, statė jarangą, ją išardydavo persikraustant, siuvo ir taisė drabužius… Tik štai kirpti, rinkti uogas, skaityti ir rašyti jau nebegalėjo. Užtat daugiau klausėsi radijo ir dabar pati rūpinosi, kad nesibaigtų būtinos baterijų atsargos.

Artimieji ją stebėjo su nerimu, vis dažniau prabildami apie gydymąsi, bet Ononau kas kartą švelniai, tačiau atkakliai atmesdavo visus pasiūlymus, sukeldama užuojautą ir sumišimą. Ji nenorėjo palikti dukters vienos.

Ėjo metai. Anuška užaugo, baigė mokyklą, sugrįžo į tundrą ir ištekėjo už kaimynystėje gyvenusio vaikino.

Laikui bėgant visi apsiprato, kad Ononau akla. Tiktai tie, kurie ją matė pirmąsyk, stebėjosi jos gyvenimo džiaugsmu, linksmumu, jos gebėjimu apsiruošti namuose nė kiek ne blogiau už reginčiąsias moteris. Ji galėjo išeiti toli tundron, į kaimenę ir paskui neklysdama atrasti atgalinį kelią namo pagal požymius, kurių nė pati nebūtų paaiškinusi.

Dabar jai nesinorėjo skirtis su mylimu anūku, žuvusio senelio garbei pavadintu Vasilijumi. Šį rudenį jis ruošėsi į internatinę mokyklą. Tą patį rudenį Ononau pagaliau susiruošė važiuoti į kažkokią nepaprastą kliniką, kur jai turėtų sugrąžinti regėjimą.

Beliko tiktai kelios dienos…

Sutvarkiusi būstą, Ononau prisėdo prie laužo, atsigręžusi praviro jarangos įėjimo link.

Ji sukluso. Kažkur tolumoje burzgė visureigio variklis, kaimyninėse jarangose negarsiai šnekučiavosi žmonės… Bet kas gi tai? It kas inkštų, ir nesuprasi – ar žvėris, ar žmogus. Ūmus, trūkčiojantis, gana pratisas, staigiai nutrūkstantis inkštimas, tarsi kas užspaustų nasrus ar burną galinga, nepramušama tarsi letena, tarsi ranka… Vaitojimas sklido iš tundros, ir jei ne ypatingas pasitikėjimas savo klausa, Ononau būtų pamaniusi, kad įtempta vaizduotė pati kuria keistus garsus.

Juk ji laukė, tikėjosi išgirsti kažką pažįstamo, glūdinčio kažkur giliai atmintyje, lydėjusio jų trumpą, bet laimingą gyvenimą su vyru.

Laukimas buvo kankinamai bergždžias; kas gi nutiko? Nejaugi žmonių pokalbis, visureigio burzgimas yra garsesni už upės keliamą šniokštimą, nesustabdomą, nenugalimą vandens srauto judėjimą, besiveržiantį susilieti su sūriu vandenynu? O gal čia kita vieta?

Bet ne, visa kita atitiko jos atmintyje kruopščiai saugomus dalykus: ir ta sausa priekalnė, ir netgi senojo židinio akmenys…

Tačiau kas nutiko garsams?

Tolumoje vėl pasigirdo baisi dejonė, ir tiesiai širdin pataikiusi aštri rakštis sukėlė nenumalšinamą, neaiškų nerimą dėl tolimo, kenčiančio padaro.

Ononau nesigręždavo į laikrodį, kad sužinotų laiką, – per ilgus gyvenimo metus tamsoje išmoko jį nustatyti pagal vos juntamus požymius: saulės padėtį viršum horizonto, šviesos srauto intensyvumą, veiksmus stovykloje. Štai ir dabar ji kas minutę laukė sugrįžtant namiškių.

Ji išgirdo skambų anūko balsą, iš pradžių nutraukiamą keistų dejonių, paskui atpažino dukters žodžius ir tik tada, jau prie pat jarangos – žento balsą. Ir ne dėl to, kad šis būtų kalbėjęs tyliai: tiesiog žentas buvo nekalbus žmogus.

– Močiute! Močiute! – dabar Vasilijaus balsas užpildė visą girdimą garsinę erdvę. – Ką aš mačiau! Tu tikriausiai tokio niekad nematei!

Tik vienas Vasia galėjo – nesusimąstydamas, kad sukelia skausmą, – garsiai kalbėti apie močiutės aklumą, apibūdindamas jai kokį nors nežinomą daiktą, reiškinį, naują žmogų.

– Tai ką gi tu matei, Vasenka? – paklausė Ononau, priglaudusi prie savęs mažylį.

– Aš mačiau dragą!

– Koks tai žvėris? – juokais perklausė Ononau.

– Ar tu matei kada nors dragą? Argi ji buvo seniau?

– Nemačiau, nemačiau, – skubiai atsakė Ononau, kad neatimtų iš anūko malonumo pačiam papasakoti apie naująją mašiną.

– Draga turi geležinius kaušus, kaip praviras burnas, – springdamas tęsė Vasia. – Net dantys tuose kaušuose. Tais dantimis draga nukanda krantą ir velka jį į mašiną, kaip žvėris į pilvą. O užpakaly vanduo teliūskuoja ir akmenys byra, lyg ji kakotų…

– Taip, tai siaubūnas, – lėtai ir mąsliai ištarė Ononau, iš lėto įsivaizduodama dirbančią dragą. – Ji dar vaitoja ir inkščia! Kaip gyva!

Tai štai iš kur tas keistas garsas! Jį kelia dirbanti geležinė pabaisa, nugraužianti aukso turinčią žemę.

– Ar daug jau suvalgė? – paklausė Ononau.

– Daug! Visur kauburius paliko. Tokius lygius, aukštus, kaip kalnelius…

Kalbėdamasi su anūku, Ononau statė vidury jarangos trumpakojį stalelį, šeimyninį medinį dubenį su virta elniena, puodelius arbatai.

Kol vakarieniavo, Vasia vis kalbėjo apie dragą, apie automobilių kelią tundroje, kuris nusidriekė iki pat Čiauno įlankos.

– Šis kelias toli toli matyti, – pranešė jis. – Ir žydras autobusas juo bėga.

Ononau klausėsi ir stebėjosi: štai ko sulaukė – po tundrą ėmė autobusais važinėtis! Jos vaikystės metais mašina su ratais buvo tik elementoriuje ir kėlė daugybę abejonių bei klausimų.

Po vakarienės gerokai pailsęs Vasia užsiropštė už užlaidos ir kone tuoj pat užmigo.

Ononau laukė vakarinės ramybės valandos, kad stojusioje tyloje vėl pabandytų išgirsti upės srovės ūžesį. Ji tikėjosi, kad drauge su juo ateis jaudinantys, iki skausmo saldūs laimingų dienų prisiminimai, kai su jaunu vyru jiedu svajojo apie ateitį, apie ilgą, laimingą ir draugingą gyvenimą atsinaujinusioje tundroje. Vasilijus buvo laikomas patyrusiu ir darbą išmanančiu piemeniu, net buvo kalbama apie tai, kad jį gali paskirti pirmininku. Tačiau kas kartą, kai imdavo apie tai kalbėti, Vasilijus išgindavo kaimenę į tokias tolybes, kad prireikdavo ne mažiau kaip pusmečio, kol stovykla atsidurdavo rajono valdžios ribose.

Taip, tai buvo stebėtinai dosnus laikas: dienos neužtekdavo darbams nudirbti, viską aptarti, pasimėgauti kupančios pervirš laimės jausmu.

Vasilijus saugojo kaimenę, meistravo nartas, pjovė diržus iš jūrų kiškių odos, kirto laužui žemąsias pušis, garsiai kalbėjo susirinkimuose, reikalavo, kad tundroje būtų daugiau visureigių, šiuolaikinių prekių, knygų, žurnalų, radijo imtuvų, baterijų, kad atvežtų mažų ketaus krosnelių jarangoms, kad žmonės neaktų nuo dūmų, besidriekiančių viršum žemės. Jis svajojo pastatyti lengvą, kilnojamą medinį namelį, kuriame būtų galima pastatyti stalą, praustuvą, ir kad sienoje būtų tikras stiklinis langelis, pro kurį matytųsi visa tundros platybė. Kažkuriam žurnale išskaitė, kad būna lengvų nešiojamųjų vėjo jėgainių, užsiplieskė idėja, kažkur rašė, reikalavo ir balsiai svajojo, kaip viršum stovyklos švytės negęstanti ryški šviesa, kurios linkui subėgs elniai, o vilkai dums į tamsą ir iš tenai, apimti bejėgio įsiūčio, ims šiepti iltis į nežinomą spindulį, skrodžiantį toli aplinkui pro sniego vėtrą ir pūgą.

Ir šalia viso to jis buvo labai švelnus ir dėmesingas savo jaunai žmonai, nors nė žodeliu neprasitarė apie jausmus, apie švelnumą. Jis paprasčiausiai toks buvo, tam nedėdamas jokių pastangų. Kai Ononau ėjo su kupinais vandens kibirais per siūbuojančius kupstus, kai galvojo: „Kad taip Vasilijus būtų šalia, kad padėtų…“ – jis visada atsirasdavo šalia, be žodžių imdavo iš jos rankų sunkų nešulį. Taip būdavo ir tuomet, kai statydavo jarangą. Nors tai buvo išskirtinai moterų darbas, Vasilijus pagaudavo ypatingą, nekrintantį į akis mirksnį, kada reikia palaikyti sunkų vidurinį rąstą, išslystančią kartį ar nuslenkantį retemą, kurį taip sunku užmesti ant medinio karkaso…

O koks švelnus jis buvo artėjančios nakties tamsoje, kai nuo samanų spingsulės atplyšdavo paskutinis gelsvos liepsnos liežuvėlis ir užlaida panirdavo į šiltą, tirštą, minkštą tamsą, apgaubiančią įkaitusius kūnus tarsi pats švelniausias jauno elnio kailiukas!

Rodės, taip tęsis amžinai, ir niekad, net pačiose slapčiausiose sąmonės gelmėse, nekildavo mintis, kad visa tai gali baigtis, nutrūkti per vieną mirksnį.

Atmintis atsisakė prisiminti tą dieną, kai vyras žuvo po visureigio vikšrais, nevalingai atmesdama tai, kas galėjo sukelti nepakeliamą skausmą, aptemdyti sąmonę, protą.

Kai tik gyvenimo ritinėlis, kurį tykiomis valandomis atmintyje mėgdavo išvynioti Ononau, pasiekdavo tą vietą, viskas ten ir nutrūkdavo…

Ir dabar, eidama vis toliau nuo jarangos, nuo įprastinio besiruošiančios miegui stovyklos triukšmo, Ononau tikėjosi saldžių atsiminimų apie tą laiką, kai juodu mylėjo vienas kitą. Būtent čia, galingoje Iču ir Čiauno upių santakoje, prie nesulaikomos srovės, besiveržiančios laisvų vandenyno vandenų link.

Kartkartėmis Ononau sustodavo ir įsiklausydavo, mėgino pagauti tekančio vandens garsą. Tačiau kažkodėl į ausis įkyriai brovėsi vis stiprėjantis tolumoje dirbančios geležinės dragos garsas, ir nors Ononau niekad nebuvo mačiusi mašinos, ji aiškiai įsivaizdavo it pabaisą, kurios vaizdinys išliko atmintyje iš mokyklinių vadovėlių ir knygų, pasakojančių apie priešistorinius žemės laikus, kai šiose vietose klajojo mamutai ir didžiuliai, daugybę tonų sveriantys padarai su nasrais, nusėtais aštriais dantimis. Ji žinojo, kad draga kasa auksą, brangųjį metalą. Kurgi tas metalas keliauja? Pasakojo, kad auksas vertingas kaip papuošalas. Duktė ir žentas, tuokęsi pagal naujas apeigas, ant rankų mūvėjo auksinius vestuvinius žiedus. Tai, ko gero, ir viskas, ką Ononau žinojo apie aukso naudojimą juvelyrikoje. Tiesa, vaikystėje, kai Ononau vaikščiojo į mokyklą Ust Čiaune, ji matė žmogų, atvykusį iš Chabarovsko, kurio burnoje buvo keletas auksinių dantų. Dėl tos priežasties tarp mokinių įsiplieskė ginčas, ar tokie dantys dygsta patys, ar visgi jie yra prarastų dantų pakaitalas? Kažkas išsakė mintį, kad auksiniai dantys – ypatingo išsimokslinimo požymis, atsirandantis daugelį metų gilinantis į skirtingas mokslo šakas. Ononau tuo įsitikino, kai į tundrą atvažiavo svarbus čiukčis iš paties apskrities centro, Anadyrio. Jam kalbant burnoje blykčiojo du ryškūs auksiniai dantys. Aukso čia, slėnyje, aptiko dar Vasilijui gyvam esant. Pirmiausia pasirodė geologai, o jiems iš paskos jau kiti žmonės su įvairiausiomis mašinomis. Tuomet kalbėta, kad auksas reikalingas šaliai! Ir dar laikraščiuose ir per radiją Čiukčiją vadino šalies valiutiniu cechu. Tuometinėse kalbose apie auksą kažkas prisiminė, kad komunizme auksu puoš tupyklas. Tundroje jų niekas net nežinojo. Jeigu reikėdavo, paėjėdavo už tolimesnio kupsto. Tupyklas Ononau matė internate ir ligoninėje, kur gimdė Anušką. Tačiau tos įstaigos Ononau pribloškė neįtikėtina nešvara, apleistumu ir smarve, ji su džiaugsmu pagalvojo, kad tundroje viskas švariau ir paprasčiau… Kamgi tos auksinės tupyklos?

Ononau sustojo ir dar sykį įsiklausė. Įkyrus dirbančios dragos metalinis vaitojimas jau ėmė erzinti, ir prireikė pastangų, kad susiimtų. Ji žinojo, kad už šios nedidelės pakilumėlės, kur kojos, apautos lengvais torbasais su jūrų kiškio odos padais, kirs nedidelę daubą, likusią nuo pavasarinių srovių, ir atsistos akmenuotos kalvos viršūnėje, ji išgirs vandens srovės balsą.

Žengusi dar kelis žingsnius, Ononau vėl stabtelėjo, atsipūtė ir sulaikė kvėpavimą, kad netrukdytų klausai… Nieko… Nieko, išskyrus kažkokį varganą čiurlenimą, nutraukiamą ūmaus besidarbuojančios dragos vaitojimo. Galbūt ji pasiklydo, nuėjo ne ton pusėn? Tačiau kaip ją galėjo apgauti užaštrintas jausmas, galąstas metų metus, gebėjimas surasti teisingą kelią net nepažįstamoje vietoje? Kažkas čia ne taip. Juk ji pasikliovė ir jausmų, pojūčių atmintimi, ir netgi atmintimi savų kojų, kurios „atsiminė“ kiekvieną kupstelį, kiekvieną klonelį, kiekvieną akmenėlį kelyje nuo jarangos iki šios kalvos, iškeltos viršum vandeningos srovės.

Ji vėl ir vėl įsiklausydavo, įtempdavo klausą, nuvydama visas pašalines mintis ir pojūčius, stengdamasi išgirsti tai, kas turėjo jai priminti apie negrįžtamai praėjusias dienas, gyvas tiktai jos sieloje.

Tačiau nieko, nieko, išskyrus varganą čiurlenimą ir monotonišką, erzinančią didžiulės geležinės dragos dejonę.

Kurgi galėjo išeiti upė?

Juk dabar ne žiema, srovė negalėjo užšalti, pasislėpti po skaidraus ledo storuma. Upės tiesiog šiaip sau nedingsta nuo žemės veido. Taip tiesiog nebūna.

Tačiau juk šniokštimo nėra! Nėra būdingos tėkmės!

Ononau gerą pusvalandį prastovėjo ant kalvos, vis dar tikėjosi tarp naktinių garsų užčiuopti upės srovės garsą. Bet veltui!

Įsitikinusi, kad nieko negirdėt, dar kiek užgaišusi, Ononau pasiryžo leistis žemyn, prie pačios upės. Ji atminė, kad nusileidimas nuo kalvos gana status ir kad gelmė prasideda nuo pat kranto. Kad tik nenuvirstų upėn… Ononau pasuko kiek kairiau, kur nuolydis nuožulnesnis ir sausa daubelė upės pakrantėje sudarė nedidelį gargždingą pliažą, kur kažkada ji sėmė vandenį ir nešė pilnus kibirus nuolydžiu viršun, vildamasi, kad tuoj tuoj pasirodys vyras ir jo stiprios geros rankos paims sunkius kibirus…

Švelniai gurgždėdami ritosi iš po kojų akmenukai.

Štai ir krantelis. Kojos tuojau paskendo smulkiam gargžde. Jis buvo drėgnas, klampus ir reikėjo pastangų, kad žengtum kitą žingsnį. Visa įsitempusi Ononau laukė; tuoj tuoj veido oda ji pajus didžio vandens artėjimą, vėsumos dvelksmą nuo veržliai tekančios srovės, jautrios šnervės pagaus tundros antpilo kvapą, kurį savin sugėrė upė ilgame kelyje nuo tolimų priekalnių, per plačiąją tundrą, nesuskaitomus ežerus, balas, sietuvėles, per uogienojus, tekšių laukus, juodosiomis varnauogėmis apaugusius kemsynus, vaivorynus, kuriuose smaguriavo rudai raudi lokiai… Bet nieko panašaus, nieko, išskyrus nepažįstamą drėgno metalo, rūgštaus stovinčio vandens kvapą.

Upės čia nebuvo.

Nesusivokimas ir nerimas apėmė Ononau.

Ji dar ilgai iš naujo įsiklausydavo, įsiuosdavo, vis labiau ir labiau su kartėliu įsitikindama, kad to, ko ji taip nekantriai laukė, į ką taip veržėsi, viso to nėra. Nejaugi ją atvežė kiton vieton ir nieko nepasakė, nuslėpė dėl nežinomos priežasties? Bet kodėl, kam to reikia? Užgimusi mintis durstelėjo į sąmonę, bet tuojau pat dingo: juk visa kita buvo lengvai atpažįstama – vieta, kur pastatė jarangą, visos apylinkės ir netgi kelias čionai, nežinia kur dingusios upės pakrantėn.

Ononau pastovėjo gargždyno aikštelėje ir lėtai nubrido atgalios, kildama senąja, išdžiūvusia griova, išgraužta pavasarinių, po sniegu esančių vandenų.

Dar iš tolo ji pajuto, kad prie jarangos stovi duktė, lūkuriuodama sugrįžtančios motinos.

Kol ėjo, Ononau pasistengė sulaikyti jaudulį, nerimą, suginė juos širdies gelmėn, senu įpročiu manydama, kad jos jauduliai ir vidiniai rūpesčiai niekam, be jos pačios, neįdomūs, ir ramiai – visgi neslėpdama nuostabos – ištarė:

– Nieko nesuprantu… Kur dėjosi upė?

– Upės nėra, – tylomis ir kažkaip abejingai atsakė Anuška, ir ši nesipiktinanti intonacija labiau už viską pribloškė Ononau.

Kaip galima ramiai kalbėti apie tai, kad upės nėra? Juk tai tas pats, kaip pranešti, kad nebėra saulės, nebėra mėnulio, kad žvaigždės daugiau niekada nesuspindės danguje, uogos neprisirps ir neateis lauktoji žiema…

– Kaip – upės nėra? – perklausė Ononau. – Kurgi ji dingo?

– Draga ją suvalgė…

– Draga?.. Juk ji valgo tik žemę, iš kurios išgauna auksą, – mėgino paprieštarauti Ononau, puikiai suprasdama, kad jos techninis paaiškinimas, sugraibstytas iš pašnekesių su septynmečiu anūku, gana toli nuo tikrovės.

– Nežinau, ką valgo ta pabaisa, – toliau kalbėjo Anuška, – bet upės nėra. Teliko atskiros sietuvos, ežerėliai, mažas upeliukas iki išplauto gargždo kalno, – pasakojo Anuška. – Tačiau upė visai išnyko. Pasakoja, kad išėjo po žeme, gelmėn.

Ononau netikėjo ausimis: išnyko upė? Graži, vandeninga, besimainanti didžiulėmis sidabrinėmis srovėmis Iču-veen, užšąlanti tik per pačius didžiuosius šalčius, virstanti spindinčia juosta, kuria gyvačiavo žiemos žemupio pūgos – sniegas ne per ilgiausiai laikydavosi ant lygaus, slidaus ledinio paviršiaus… Staiga nusilpo kojos, it per vieną mirksnį būtų suminkštėję kaulai, ir senoji moteris susmuko ant žemės.

– Mama! Mamute, tau bloga? – susijaudino Anuška. – Eime jarangon…

– Ne, nieko, – nuramino dukrą Ononau. – Nieko… Jau praeina…

Sukaupusi jėgas, ji nusekė paskui dukterį, nejučia nusirengė ir įslinko į šiltą, miegančiųjų prišildytą kailinę užlaidą. Jos vieta buvo šalia anūko. Ji atsargiai atsigulė, stengdamasi neprižadinti saldžiai miegančio berniuko.

Ji girdėjo, kaip ilgai ir neramiai vartaliojosi duktė, šnabždėjosi su vyru, mieguistai perklausiančiu, kas nutiko, girdėjo tykų anūko kvėpavimą, juto minkštą, švelnią šilumą, sklindančią nuo miegu įkaitusio vaikiško kūno, ir galvojo.

Pirmiausia galvojo apie tai, kas neįsivaizduojama – kaip galėjo išnykti didžiulė, vandeninga upė? Vėliau apie dragą, kurios piktdžiugiškas vaitojimas skverbėsi į kailinę užlaidą, kaip ji įsigraužia į gargždingą tundrą, atkąsdama kąsnį po kąsnio, kad atrytų auksą. Seniai seniai, kai tundroje atsirado geologai, jaunutė Ononau pas juos matė gargždingose seklumose išplautą auksinį smėlį. Šie jį džiovino jarangoje ant laužo, metalinėse, panašiose į degtukų, dėžutėse. Pirmykščiu pavidalu brangusis metalas buvo visai neišvaizdus, padūmavęs ir priminė naujagimio išmatas.

Prisiminė auksinius dantis, blykstelėjusius didžiojo Anadyrio viršininko burnoje.

Ir vis dėlto upė buvo geresnė!

Nebesusivaldė. Ononau giliai įkvėpė ir suvaitojo. Bet Anuška jau užmigo ir jos neišgirdo.

Miegas neėmė. Galvoje spietėsi įvairios mintys. Atsiminimų vaizdai keitė vienas kitą, tartum Ononau būtų žiūrėjusi ilgą, kaip dabar sako, daugiaserijinį, filmą, besidžiaugdama, kentėdama, stebėdamasi, žavėdamasi, liūdėdama dėl visko, kas vyko priešais jos minčių bėgsmą. Vaizdai buvo ryškūs, aiškūs.

Ar sugebės ji, Ononau, vėl atgavusi gebėjimą matyti, atsiminti taip pat gyvai ir ryškiai?

Nuo šios minties jai staiga pasidarė baisu.

Ar ištvers jos širdis, kai ji išvys vietoj vandeningos, veržliai tekančios Iču-veen varganą upeliūkštį, virtinę balučių, kuriose blykčioja vaivorykštinės išsiliejusios naftos dėmės, ir, galiausiai, tą dejuojančią geležinę pabaisą – dragą?

Ar nepraras ji paties brangiausio likusiame gyvenime – prisiminimų?

Malūnsparnis atskrido per pietus. Juo atvyko rajono vyriausiasis gydytojas. Jis linksmai įėjo į čiotagyną** ir garsiai pasakė tupinčiai prie laužo Ononau:

– Na, susiruošusi?

Ir netikėtai išgirdo ramų atsakymą:

– Aš apsigalvojau. Noriu likti tokia… Niekur nevažiuosiu.

Kai gydytojas pamėgino įkalbinėti, Anuška užtikrintai pasakė:

– Nereikia… Jei jau mama nusprendė, vadinasi, taip ir bus.

– Pirmąkart matau žmogų, kuris atsisako praregėti! – gūžtelėjo pečiais gydytojas.

Malūnsparnis nuskrido.

Ononau klausėsi tolstančio gaudesio, kol jį užgožė dragos vaitojimas.

Paskui pakilo ir ėmėsi padėti dukteriai rinktis daiktus – atėjo laikas keltis į naują vietą.

 

 

* Vėplio oda arba elnio kailis, kuriais dengiama jaranga.

** Šaltoji jarangos dalis.

 

 

litmir.me

Vertė Jurgita Jasponytė