Eilės. AUDRA BARANAUSKAITĖ

Vitos Balinskaitės piešinys

Pirmasis sumautas

Naktį tave sapnavau.
Šiandien rytą paskambinau,
Bandžiau sapną papasakoti,
Bet pasakodama labai jaudinausi
Ir visai susimoviau.

Ar tau irgi taip pasirodė?
Na… kad visiškai susimoviau?

Kaip dabar man gyventi?
Kaip kepti blynus,
Šluostyti dulkes,
Virti uogienes,
Plauti grindis ir visa kita daryti,
Jei iš sumauto ragelio
Beviltiškai sumautai
Nebegaliu iškrapštyti savo susimovimo.

Be pavadinimo

Visada jutau, kad esu kažkuo ypatinga,
Kažką turiu savyje, ko kiti tikrai negalėtų turėti,
Kažkur giliai manyje slypi stulbinantis išskirtinumas,
Kažkas nepaprasto, unikalaus ir nepakartojamo.
„Nu, čia dabar kas? – suurzgė terapeutė,
užgulusi ant šviestuvo užmestą mano rentgeno nuotrauką. –
Nu, dar kaip gyva nieko panašaus nesu mačiusi!“

Noriu tokio paties

Pernai Kalėdoms man padovanojo Nykštuką,
Tą, kuris sėdi tik ant peties.
Sėdi sau, tabaluoja kojytėmis, šypsosi,
Visą gyvenimą svajojau apie tokį Nykštuką.
Jo galvoje krūvos receptų,
Visada pasakys, kiek ir kokių reikia ingredientų.
Neįkyriai patars, kurių batų nepirkti,
Nes jie garantuotai bus nepatogūs.
Dar tas Nykštukas gerai erdvėje orientuojasi,
Ko apie save niekaip nepasakyčiau.
Be to, visada žino, koks lauke oras,
Į termometrą žiūrėti jau nebereikia.
Prie kasos pašnibžda, ar pardavėja teisingai grąžą atidavė,
Nes aš tik susižeriu, niekada neskaičiuoju.
Rytais, jei tik būtina, laiku pakelia,
Padeda e. laiškus išsiųsti,
Net tekstus už mane parašo.
Į tualetą prašosi pats,
Valgo viską, kas nuo manęs atlieka,
Jokiomis ligomis niekad neserga,
Net nesloguoja,
Žodžiu, angelas – ne Nykštukas.