Jaunystė

 

Johnas Maxwellas Coetzee (g. 1940) – Pietų Afrikos Respublikos rašytojas (šiuo metu gyvenantis Australijoje), keliolikos romanų autorius, Nobelio literatūros premijos laureatas, pirmasis rašytojas, „Man Booker“ premija apdovanotas du kartus.

„Jaunystė“ (2002) – vienas iš trijų beletrizuotų autobiografinių J. M. Coetzee romanų, parašytų trečiuoju asmeniu (kiti du: „Vaikystė: iš gyvenimo provincijoje“ (Boyhood: Scenes from Provincial Life, 1997) ir „Vasara“ (Summertime, 2009).

Romano herojus, kaip ir autorius, vardu Džonas. Keiptauno universitete baigęs matematikos studijas 1962 m. jis persikrausto gyventi į Londoną sekdamas mėgstamų poetų pėdomis, svajodamas patirti tai, ką patyrė jie, susiformuoti, subręsti kaip poetas ir praleidžia čia trejus metus dirbdamas programuotoju. Tuo pat metu tęsia studijas Keiptauno universitete in absentia – laisvu nuo darbo metu rašydamas magistro darbą apie anglų rašytojo, kritiko, redaktoriaus Fordo Madoxo Fordo (1873–1939) kūrybą. Coetzee šiame prisiminimų romane nuosekliai fiksuoja atsivėrusią bedugnę tarp savo – ir savo herojaus – lūkesčių bei rūškanos Londono tikrovės, taip pat – kaip pamažu iš poeto ima formuotis prozininkas. Siūlome susipažinti su „Jaunystės“ 7 skyriumi.

 

 

Trečia valanda, šeštadienio popietė. Jis išbuvo skaitykloje nuo pat jos atidarymo skaitydamas Fordo „Poną Kliunkį Pliumpį“, romaną, parašytą taip smulkmeniškai, kad jam tenka grumtis su snauduliu.

Netrukus skaitykla užsidarys likusiai dienos daliai, visas didysis muziejus užsidarys. Sekmadieniais skaitykla nedirba; nuo dabar iki kito šeštadienio skaitymui teks viena valanda, šen ten nugvelbta vakarais. Ar turėtų likti poste iki pat uždarymo, nors ir plėšomas žiovulio? Kokia apskritai šito sumanymo prasmė? Kokia kompiuterių programuotojui nauda, jei kompiuterių programavimas bus jo gyvenimas, turėti anglų literatūros magistro laipsnį? Ir kur tie nepripažinti šedevrai, kuriuos jis ketino atskleisti? „Ponas Kliunkis Pliumpis“ tikrai nėra vienas jų. Jis su trenksmu užverčia knygą, susideda daiktus.

Lauke dienos šviesa jau blėsta. Raselo Didžiąja gatve jis kėblina į Totnamo Rūmų kelią, o tada į pietus link Čaringo Kryžkelės. Šaligatvio spūstyje – daugiausia jauni žmonės. Tiksliau kalbant, jis jų bendraamžis, tačiau toks nesijaučia. Jaučiasi senstelėjęs, per anksti senstelėjęs: vienas tų bekraujų, plačiakakčių, išsekusių mokslininkų, kurių oda pleiskanoja nuo menkiausio prisilietimo. Gilumoje jis tebėra vaikas, nesuvokiantis savo vietos pasaulyje, išsigandęs, neryžtingas. Ką jis veikia šiame milžiniškame, šaltame mieste, kur vien tik tam, kad išgyventum, reikia visą laiką tvirtai laikytis stengiantis nenukristi?

Knygynas Čaringo Kryžkelės kelyje būna atidarytas iki šeštos. Iki šeštos jis turi kur nueiti. Po to įsimaišys į šeštadieninę naktinių linksmybių ieškotojų minią. Kurį laiką plauks pasroviui, apsimesdamas taip pat ieškąs linksmybių, dėdamasis, kad taip pat turi kažkur nukakti, su kažkuo susitikti; tačiau galiausiai jam teks pasiduoti ir grįžti traukiniu atgal į Arkos kelio stotį bei į savo kambario vienatvę.

„Foyles“ – knygynas, apie kurį gandas siekia net tolimąjį Keiptauną, – pasirodo esąs vienas nusivylimas. Puikavimasis, kad „Foyles“ turi kiekvieną išleistą knygą, akivaizdžiai melas, o be to, padėjėjai, daugelis jaunesni už jį patį, nežino, kur rasti leidinius. Jam mielesnis „Dillons“, kad ir kaip atsitiktinai surikiuotos knygos jo lentynose. Jis stengiasi kartą per savaitę ten užsukti, pažiūrėti, kas naujo.

Tarp žurnalų, pakliuvusių jam „Dillons“ po ranka, yra „Afrikos komunistas“. Apie „Afrikos komunistą“ jam teko girdėti, tačiau lig šiol nebuvo jo matęs, nes Pietų Afrikoje jis uždraustas. Kai kurie straipsnių autoriai, jo nuostabai, pasirodo besą jo bendraamžiai iš Keiptauno – to paties universiteto studentai, iš tų, kur visą dieną miegodavo ir vakarais eidavo į vakarėlius, prisigerdavo, veltėdžiavo tėvų sąskaita, neišlaikydavo egzaminų ir užtruko penkerius metus užbaigti trejų metų studijas. Nepaisant to, štai jie rašo autoritetingai skambančius straipsnius apie migruojančios darbo jėgos ekonomiką arba sukilimus Transkėjaus užkampiuose. Kaip per visus tuos šokius, girtavimus ir lėbavimus jie rado laiko išsiaiškinti visus šiuos dalykus?

Labiausiai į „Dillons“ jis užsuka, šiaip ar taip, dėl poezijos žurnalų. Ten, už priekinių durų, ant grindų atsainiai sukrauta jų stirta: „Ambit“, „Agenda“ ir „Pawn“. Giliaspaude kopijavimo mašina atspausdintos skrajutės iš atokių vietovių, tokių kaip Kilis; neįprasti pasenusių apžvalgų iš Amerikos kiekiai. Jis nusiperka visų po vieną ir parsineša tą krūvą į savo kambarį, ten atidžiai tyrinėja, bandydamas suprasti, kas ką rašo, kur jis pritaptų, jei ir pats pamėgintų publikuotis.

Britų žurnaluose vyrauja apmaudžiai kuklūs trumpi eilėraščiai apie kasdienes mintis ir patirtis, eilėraščiai, kurie nebūtų privertę kilstelėti antakio ir prieš pusšimtį metų. Kas nutiko poetų čia, Britanijoje, ambicijoms? Ar jie dar nesuvirškino naujienų, kad Edvardas Tomas, kaip ir jo pasaulis, seniai išnyko? Ar jie dar nepasimokė iš Paundo ir Elioto, ką jau kalbėti apie Bodlerą ir Rembo, iš graikų epigramų poetų, kinų?

Bet galbūt jis smerkia britus pernelyg skubotai. Galbūt skaito ne tuos žurnalus; galbūt esama kitų, labiau rizikuoti linkusių leidinių, kurie aplenkia „Dillons“. O galbūt esama kūrybiškų sielų, taip pesimistiškai nusiteikusių vyraujančios nuotaikos atžvilgiu, kad nesivargina siųsti tokiam knygynui kaip „Dillons“ žurnalų, kuriuose jie publikuojasi. „Botthege Oscure“, pavyzdžiui: kur „Botthege Oscure“ nusipirkti? Jei tokios šviesuolių grupės egzistuoja, kaip jis apie juos kada nors sužinos, kaip jis kada nors į juos prasibraus?

Kalbant apie jo paties rašymą, jis viliasi, jei tektų rytoj mirti, palikti pluoštą eilėraščių, kurie, suredaguoti kokio nesavanaudžio kalbininko ir nuosavomis lėšomis išleisti kuklia dvylikalape brošiūra, verstų žmones linguoti galvas murmant panosėje: „Koks perspektyvus! Kokia netektis!“ Tokia jo viltis. Tiesa, šiaip ar taip, ta, kad jo rašomi eilėraščiai darosi ne tik trumpesni ir trumpesni, bet – jis neišvengiamai tai jaučia – ir mažiau prasmingi. Atrodo, jis daugiau nebeturi savyje to, kas vertė jį kurti tokią poeziją, kokią rašė būdamas septyniolikos ar aštuoniolikos metų, kartais kelių puslapių ilgumo gabalus, padrikus, vietomis dramblotus, bet, nepaisant nieko, kupinus naujumo. Tie eilėraščiai, bent dauguma jų, atsirado iš skausmingos įsimylėjimo patirties, taip pat ir iš skaitomų knygų srauto. Dabar, po ketverių metų, jis vis dar kenčia, bet jo kančia tapo nuolatinė, netgi lėtinė, kaip nesibaigiantis galvos skausmas. Jo rašomi eilėraščiai – ironiški, trumpi kūriniai, menki visomis prasmėmis. Kad ir koks būtų jų lyrinis subjektas, tai vis jis pats – nerandantis išeities, vienišas, apgailėtinas – jų centre; vis dėlto – to negali nepastebėti – šiems naujiems eilėraščiams stinga energijos ar bent aistros gilintis į savo sielos aklavietę rimtai.

Iš tikrųjų jis visą laiką jaučiasi išsekęs. Prie pilko stalo dideliame IBM biure jam užeina žiovulio priepuoliai, kuriuos sunku nuslėpti; Britų muziejuje žodžiai plūduriuoja prieš akis. Jis tenori padėti galvą ant rankų ir miegoti.

Visgi nedrįsta prisipažinti, kad jo gyvenimui čia, Londone, stinga plano, prasmės. Prieš šimtmetį poetai kvaišinosi opijumi bei alkoholiu tam, kad galėtų nuo beprotybės bedugnės krašto pateikti savo regėjimų patirčių ataskaitas. Tokiomis priemonėmis jie pasivertė ateities aiškiaregiais, pranašais. Opijus ir alkoholis – ne jam, jis pernelyg baiminasi dėl jų poveikio sveikatai. Tačiau išsekimas ir kančia ar negali paveikti taip pat? Ar gyvenimas ant psichologinio išsekimo ribos prastesnis už gyvenimą ant beprotybės ribos? Kodėl didesnė auka, didesnis asmenybės sunaikinimas pasislėpti palėpės kambaryje kairiajame upės krante, už kurį nesumokėjai nuomos, ar slankioti iš kavinės į kavinę, apžėlus barzda, nesiprausus, dvokiant, kaulyti, kad draugai nupirktų išgerti, nei vilkėti juodą kostiumą ir dirbti sielą naikinantį darbą biure, pasmerkiant save mirtinai vienatvei arba seksui be aistros? Be abejo, absentas ir nudriskę rūbai dabar jau išėję iš mados. Ir kodėl, šiaip ar taip, herojiška nusukinėti nuomą nuo šeimininko?

T. S. Eliotas dirbo banke. Volisas Stivensas ir Francas Kafka dirbo draudimo bendrovėse. Eliotas, Stivensas ir Kafka kiekvienas savotiškai kentėjo ne mažiau nei Po ar Rembo. Nėra nieko negarbingo pasirinkime sekti Elioto, Stivenso ir Kafkos pėdomis. Jis renkasi dėvėti juodą kostiumą, taip kaip dėvėjo jie, dėvėti jį lyg degančius marškinius, nieko neišnaudoti, nieko nemulkinti, sumokėti savo kainą. Romantizmo laikotarpiu menininkų kraustymasis iš proto buvo ekstravagantiško masto. Beprotybė liejosi iš jų šūsnimis eilių kliedesių arba dažų taškelių gausa. Tas laikotarpis baigėsi: jo paties beprotybė, jei jam lemta beprotybę kęsti, bus kitokia – tyli, diskretiška. Jis sėdės kampe, įsitempęs ir gunktelėjęs, kaip vyras su mantija Diurerio oforte, kantriai laukdamas, kol jo laikas pragare baigsis. O kai baigsis, jis bus tuo stipresnis, nes jį ištvėrė.

Tokį pasakojimą sau dėsto sulaukęs geresnių dienų. Kitomis dienomis, blogomis, jis svarsto, ar monotoniški jausmai, kaip jo, apskritai gali įkvėpti didingą poeziją. Muzikinis akstinas jame, kadaise stiprus, jau nunyko. Ar dabar pamažu praranda ir poetinį akstiną? Ar nuo poezijos persikels prie prozos? Ar tai slaptoji prozos paskirtis: antroji pagal gerumą išeitis, susimovusių kūrybinių sielų užuovėja?

Vienintelis eilėraštis, per pastaruosius metus jo parašytas ir jam patinkantis, – vos penkių eilučių ilgumo.

 

Uolinių omarų žvejų žmonos

Įprato nubusti vienui vienos,

Jų vyrai šimtmečius žvejojo auštant;

Nė vienos jų miegas nėra toks neramus kaip mano.

Jei išėjai, tai eik pas portugalų uolinių omarų žvejus.

 

„Portugalų uolinių omarų žvejai“: jis paslapčia džiaugiasi, kad rado, kaip įterpti tokią kasdienišką frazę į eilėraštį, net jei pats eilėraštis, įdėmiau panagrinėjus, atrodo vis mažiau prasmingas. Jis turi sukaupęs žodžių ir posakių sąrašą, kasdieniškų arba mažai žinomų, kurį saugo laukdamas, kol galės rasti jiems namus. „Aistrus“, pavyzdžiui: ateis diena, kai jis įkurdins „aistrų“ epigramoje, o šios slaptoji atsiradimo istorija bus kaip tik tokia, kad ji buvo sukurta lyg apvalkalas tam vieninteliam žodžiui, lyg segė kad būna įsodu vienam brangakmeniui. Eilėraštis greičiausiai būtų apie meilę arba neviltį ir visas spindėtų dėl vieno maloniai skambančio žodžio, dėl kurio reikšmės jis nevisiškai tikras.

Ar epigramų pakaks poetinei karjerai susikurti? Formos atžvilgiu epigramai nėra ką prikišti. Jausmų pasaulis gali tilpti vienoje eilutėje, tai ne kartą įrodė graikai. Tik jo epigramos ne visada pasiekia graikišką talpumą. Pernelyg dažnai joms stinga jausmo, pernelyg dažnai jos tiesiog knyginės.

„Poezija – tai ne jausmų išlaisvinimas, bet išsilaisvinimas iš jausmų“, – teigia Eliotas. Jo žodžius jis persirašė į savo dienoraštį. „Poezija – tai ne asmenybės išraiška, bet išsivadavimas iš asmenybės.“ Tada Eliotas karčiai priduria paaiškinimą: „Tačiau tik tie, kurie turi asmenybę bei jausmus, supranta, kodėl norisi išsivaduoti iš šių dalykų.“

Jis siaubingai baiminasi tiesiog išlieti jausmą ant popieriaus lapo. Šiam ėmus lietis, jis nežinotų, kaip jį sustabdyti. Tai būtų panašu į arterijos pažeidimą, o paskui stebėjimą, kaip gyvybė blėsta kartu su plūstančiu krauju. Proza, laimei, jausmų nereikalauja – reikia tai paminėti. Proza – lyg lygus, ramus vandens paviršius, kurį laisvalaikiu galima smaigstyti, kuriant jo paviršiuje įvairius raštus.

Vieną savaitgalį jis paskiria išmėginti prozą pirmą kartą. Istorija, kuri bandymo metu atsiranda, – jei ją galima pavadinti istorija, – tikro siužeto neturi. Visa, kas svarbiausia, vyksta pasakotojo – neįvardinto jauno vyro, pernelyg panašaus į jį patį, – galvoje, jis nusiveda neįvardintą merginą į nuošalų paplūdimį ir stebi, kaip ji plaukioja. Dėl kai kurių nežymių jos veiksmų, nesąmoningų gestų jį staiga persmelkia įsitikinimas ją buvus jam neištikimą; negana to, jis suvokia, jog ji perprato jį supratus, tačiau jai vis vien. Tai viskas. Taip kūrinys baigiasi. Tiek jo susumavus.

Užrašęs šį pasakojimą, jis neįsivaizduoja, ką su juo daryti. Nejaučia poreikio kam nors parodyti, išskyrus neįvardintos merginos pirmtakę. Bet jis prarado ryšį su ja, be to, ji vis vien savęs neatpažintų, jai reikėtų paaiškinti.

Pasakojimo vieta – Pietų Afrika. Jam neramu dėl to, kad teberašo apie Pietų Afriką. Verčiau jau paliktų pietų afrikietišką save praeityje, kaip praeityje paliko pačią Pietų Afriką. Pietų Afrika buvo prasta pradžia, kliuvinys. Niekuo nepasižyminti, kaimiška šeima, niekam tikusi mokykla, afrikanų kalba: iš kiekvienos šių sudedamųjų dalių sąlygojamų sunkumų jis daugiau ar mažiau išsivadavo. Jis plačiajame pasaulyje, pats užsidirba sau pragyvenimui ir verčiasi visai neblogai; ar bent jau nesusimauna, ne akivaizdžiai. Jam nereikia sau Pietų Afrikos priminti. Jei potvynio banga, atplūdusi nuo Atlanto vandenyno, rytoj nušluotų pietinį Afrikos žemyno smaigalį, jis neišspaustų nė vienos ašaros. Jis būtų vienas iš išsigelbėjusių.

Nors jo parašytas pasakojimas menkas (dėl to nėra jokių abejonių), bet nėra prastas. Šiaip ar taip, išspausdinti jį prasmės jis nemato. Anglai jo nesupras. Tam, kad įsivaizduotų pasakojimo paplūdimį, jie pasitelks angliško paplūdimio vaizdinį – keletą bangelių pliuškenamų akmenukų. Jie neregės akinančios smėlio erdvės uolėto skardžio papėdėje, daužomos bangų mūšos, žuvėdroms ir kormoranams, besirungiantiems su vėju, klykiant virš galvų.

Taip pat paaiškėja kitų aspektų, kuriais proza skiriasi nuo poezijos. Poezijoje veiksmas gali vykti visur ir niekur: nesvarbu, ar vienišos žvejų žmonos gyvena Kalk Bėjuje ar Portugalijoje, ar Meine. Proza, kita vertus, įkyriai reikalauja tikslios aplinkos.

Jis dar nepakankamai gerai pažįsta Angliją, kad apie Angliją rašytų prozą. Netgi abejoja, ar pavyktų aprašyti jam pažįstamas Londono vietas, Londoną, pilną minių, slenkančių į darbą, šalčio bei lietaus, ankštų butų su langais be užuolaidų ir keturiasdešimties vatų lemputėmis. Jei jis ir pamėgintų, tai, ką pavaizduotų, niekuo nesiskirtų, nujaučia jis, nuo bet kurio kito viengungio tarnautojo Londono. Galbūt jis ir turi savo Londono viziją, tačiau ničnieko savito toje vizijoje nėra. Jei joje ir būtų tam tikros įtampos, tai tik dėl to, kad ji ribota, o ribota dėl to, kad neturi sąsajų su tuo, kas už jos ribų. Jis Londono neįsisavino. Jei čia ir vyksta koks įsisavinimas, tai Londonas įsisavina jį.

 

 

Iš: J. M. Coetzee. Youth. London: Vintage, 2003

Vertė Valda Urbelytė