Karantinas baigėsi. Tegyvuoja karantinas

Važiuoju į sodybą. Kelias ilgas, bet nenuobodus, juolab turiu jame savo ritualų. Pravažiuodama vieną kaimelį, visada akim paglostau pamiškėje susikūprinusią sodybą – kiek akis spėja užfiksuoti per kelias sekundes, matau vis dar puoselėjamą ūkį, palaukėj išsirikiavusius avilius. O kartais ir sodybos šeimininkę – nuo ūkinio pastato namo link trepenančią bobulytę.

Stabteliu prie geležinkelio pervažos. Suskaičiuoju mintyse iki dviejų – po sekundę kairei ir dešinei, kad įsitikinčiau, jog traukinio nei iš vienos, nei į kitos pusės nėra. Traukinio ten nemačiau gyvenime, gal jis, kaip koks traukinys vaiduoklis, kursuoja nematomas mūsų akims. Anksčiau naiviai galvodavau, kad „Stop“ ženklas prie pervažų tėra mūsų labui ir saugumui, – dabar jau žinau, kad neišlaukusi bent dviejų sekundžių – tiek policijos radarui reikia tam, kad užfiksuotų mano sustojimą, – rizikuoju prarasti teises. Privažiuoju raudonom ir mėlynom šviesom žybsintį policijos patikros postą, automatiškai darau įprastus veiksmus: sustoju prie nurodyto ženklo, deduosi kaukę, pasiruošiu parodyti savo asmens dokumentą ir kitą – ne mažiau svarbų sodybos nuosavybės. Policininkas skaito balsu mano pavardę, tada dokumente nurodytą vyro pavardę, pakartoja mano kelionės tikslą, dirsteli į mašinos vidų. Ir palinki labo kelio. Postų per tą laiką, kai buvo uždrausta kursuoti tarp savivaldybių, pasitaikydavo keisčiausiose vietose, todėl kartą patamsyje važiuodama kaimo keliuku baudžiausi stoti prie mirksinčia kalėdine girlianda papuoštos pakelės namo verandos.

Nuotraukos socialiniuose tinkluose primena praėjusių metų kovą – su bičiuliais sėdėjome bare, jame kaip blogas pranašas nepažįstamas apgirtęs vyras, smaksantis prie kažkelinto alaus bokalo, pasakė: pamatysit, čia dar bus. Ir bus blogai. Keldami vyno taures, kvatodami netikėjom. Bet tikrai buvo – jau kitą dieną užsidarė viskas. Gatvėse nebeliko žmonių. Jausmas kažkuo priminė 2015 m. saulės užtemimą – kai viskas sustingo ir erdvę nuliejo ledinis kosminis šaltis. Išlindusi pro balkoną per tamsintą lęšį spoksojau į dangų. Įsijungiau Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ preliudą, skambantį von Triero „Melancholijoje“ ir tapusį romantiška pasaulio pabaigos įžanga.

Tada, kovą, taip ir atrodė: pasaulio pabaiga prasidėjo – nežinomas užkratas kosminio šalčio pavidalu tvyro kiekviename žingsnyje. Su siaubu skaičiavom užkrato atvejus – jų buvo keliolika, net ne keliasdešimt. Dabar, išgirdę apie dar vieną mirtį, tik fatališkai atsidūstam. Žiūrint į saulės užtemimą plika akimi, galima smarkiai pakenkti regėjimui. Ar galima priprasti prie mirties per metus? Gal tai ir yra tas baisiausias poveikis, kad ji, kol neištiko pačių artimiausių, tampa tik statistika.

„Tu nesi užsiklijavusi kompiuterio kameros?! – priekaištauja draugė, dirbanti rimtoje įmonėje, kurioje tvarko labai rimtus dalykus. – Tave juk gali kas nors stebėti!“ Mąstau, ką tie stebintys gali pamatyti gėdingiausio – neplautų plaukų kuodą ar padėrusią „nefotogenišką“ veido išraišką, kai valandų valandas rašau niekaip „nepasirašantį“ tekstą? Jau seniai esu pripratusi, kad namie iš trijų vaikų kamerų mane, šmėkštelinčią su tuo pat kuodu ir naminio meškino kostiumu, gali stebėti jų mokytojai, draugai ar kompiuterinių žaidimų porininkai. Bute nuolat kažkas yra, be mūsų, – girdžiu dukros kambary klegančias paaugles, šalia mažosios, stropiai maišančios tešlą, pastatytame ekrane nulenkta jos draugės galva, ji irgi kažką maišo – pasirodo, abi keps keksiukus.

Nuolat esam stebimi namų bendrijų, šniukštinėjami, ar nerūkom balkonuose ir ar nekeliam pobūvių su kitais namų ūkiais. Bet, bendruomenės puslapyje kažkam paskelbus apie alkoholio trūkumą ir paprašius „paskolinti“, pasipylė pasiūlymai.

Viena bičiulė gyrėsi, kad per tuos metus pagaliau persilaužė – prieš dukros kompiuterį, vykstant virtualioms pamokoms, jau drąsiai gali praeiti su chalatu. Anksčiau, pasirodo, šliauždavo grindimis. Būdavo gėda. Mąstau – ar prie gėdos jausmo įmanoma priprasti, taip pat apie tai, ar tos pačios didžiausios – viešos – matą įmanoma apskaičiuoti. Gėdos laiką – esu tikra, kad taip. Nes tai dabar dar vienas vienetas, matyt, kažkokiu kitokiu pavadinimu įtraukiamas į didžiausių niekšysčių projektų planus. Tavo gėda truks lygiai tiek, kiek išviešintos gėdos nenustelbs kita – dar gėdingesnė. Be to, tau net nereikės labai kankintis – tavo gėdą jaus kiti ir kuo didesnę kiaulystę ar kvailybę būsi padaręs, tuo „svetimos gėdos jausmas“ tiems kitiems bus didesnis. Sąžinė, kaip netreniruojamas raumuo, daugeliui parankiai atrofuojasi.

Tik prasidėjęs „Kino pavasaris“ irgi pažymėtas karantino stigma – jame pandemijos metu kurti filmai arba filmai, kuriuose jau vaizduojami įvykiai, vykstantys pandemijos fone. Toks yra kontroversiškasis rumunų režisieriaus Radu Judės filmas „Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno“ (2020), kuris provokatyviai prasideda buitinio pornografinio filmo kategoriją atitinkančiu dviejų suaugusių žmonių aktu, bet yra visiškai ne apie seksą. Režisieriui pavyksta sukelti gėdos jausmą žiūrovui – tarsi gėda turėtų būti būtent jam, savavališkai slapta stebėjusiam intymius dviejų suaugusių žmonių ištvirkavimus, o ne tai su savo vyru dariusiai mokytojai. Žiūrovą, pritrenktą to, ką pamatė, režisierius kaip smalsų vaiką veda toliau – paskui nykiu pilku kostiumėliu apsivilkusią, beveik nebeatpažįstamą heroję, kamera skrupulingai fiksuodamas jam kadais buvusio gražaus, dabar baisiai apleisto miesto architektūros detales, leisdamas stebėti atsitiktinius praeivius, jų konfliktus ir smurtą (baugiai primenančius praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio Lietuvą), vis kam nors įspėjamai amtelint „Užsidėkit kaukę!“ – dėl šio prikišamai primenamo pandemijos konteksto ir jautiesi, tarsi veiksmas vyktų čia, dabar, šalia tavęs.

Paklusdami taisyklei dėvėti apsaugines kaukes, filmo herojai čia pat laužo kitas, pamatines – statydami mašinas ant šaligatvių, perėjoje specialiai taranuodami žmones, trykšdami neapykanta ir tulžimi vieni kitiems. Viena stipriausių filmo dalių – antroji – primena sąvokų žodyną, kur iškreiptai aiškinamos etinės, moralinės ir religinės tiesos. Aiškinamos būtent taip, kaip jos reiškiasi realybėje – traktuojamos valdžios struktūrų ir palaikomos aklos minios, beveik visada paklūstančios blogio dėsniams. Filmo finalas – groteskiškas teismas – puikiai galėtų atspindėti bet kurią virtualią socialinę erdvę ir joje vykstančius linčo teismus, kuriuose visi su kaukėm, tarsi būtų pasislėpę už kompiuterių ekranų, pūliuojantys visom neapykantos formom, neįsigilinę į dalyko esmę, skelbiantys kiekvienas savo tiesą, o gėdos jausmas – čia kaip kreivas veidrodis, kreipiantis vaizdą į patį gėdinantįjį.

●

„Kokia tu drąsi, viena būni sodyboje“, – sako paskambinusi anyta. Mes nesusitinkame jau metus, dėl karantino. O ko man bijoti? Stebiu gamtą. Gamtai tikrai visiškai tas pats ir viskas vyksta kaip kasmet. Grįžo gervės – keturiolikos paukščių taisyklingas trikampis ilgesingai trimituodamas praskrido virš trobos. Šį savaitgalį sėsiu pomidorus. Kosminio šalčio nebejaučiu.

Pandemija truks dar penkerius metus – skaitau. Pavojingai pajuntu, kad man tas pats. Negi pripratau?

Net jei kada prie sodybos pamiškėje nebepamatysiu bobulytės, bus liūdna, bet trumpam.

Kai rašau šį tekstą, mano kompiuterio kamera užklijuota pleistru, o prie geležinkelio pervažos visada suskaičiuoju iki dviejų. Dėl visa ko.