Kas yra tapyba? (IV)

 

Ir vėl žemė tapo padrika ir dyka, ir vėl tik vėjas pleveno viršum vandenų*. Tačiau salos ir vandenynai dar buvo išlikę. Ir vėl gyvybė nors ir rusendama kabinosi į gyvenimą. Visą žemę gaubė sniegas ir įšalas, nors diena ir naktis vis dar skyrėsi viena nuo kitos. Iš pavienių kaminukų, įtaisytų milžiniškuose laikinuose gyvenamuosiuose korpusuose, plaikstėsi dūmeliai.

Lukas Mėletėlė** gavo darbą, tiesa, ne savo išsvajotą – chirurgo praktiko, bet vis šiek tiek susijusį su medicina. Jis dirbo kūriku, kūrendavo medicinos atliekas. Darbo vieta buvo skirta vienam, vienas ir dirbdavo, niekieno netrukdomas ausdavo savo mintis. Darbo buvo apstu.

Baimės akys ne tokios jau ir didelės, mąstė Lukas Mėletėlė, stovėdamas tarp žaizdro ir medicininių atliekų krūvos, pasirėmęs ant šiufelio. Jos panašesnės į kiaulės akis.

Buvo mažytė pertraukėlė, galima laikinai bent penkiolika minučių nekūrenti. Pakura buvo pakrauta pilnai, pakuros durys privertos ir paremtos žarstekliu. Ugnis stverdavo viską: tepaluotus pūlėtus tvarsčius, vatas, kruvinus bintus, švirkštus, vienkartinius apsauginius kombinezonus, skafandrus ir plastikinius antveidžius, pakuroje smagiai burbuliavo bachilai. Tais laikais medicinos atliekos jau nebebūdavo rūšiuojamos. Taip rymodamas ir žvelgdamas į lauko sienoje žemai įtaisytą horizontalų langelį, pro kurį sparčiai veržėsi tiek sutemos, tiek vėsuma, Mėletėlė stengėsi negalvoti nei apie baimę, nei apie kiaulės akis, nei apie milijonus žmonių, kuriuos lietė visos jo kūrenamos atliekos.

– Koks skirtumas, ar kirminams skanumo, ar ugniai… – samprotaudamas apie savo ateitį, prie ugnies šildėsi Lukas Mėletėlė.

Po daugelio metų Mėletėlė nejučiomis užsirūkė. Pakuroje jaukiai pokšėjo plastikiniai švirkštai. Buvo ramu.

Pertraukėlės metu Mėletėlė surezgė trumputį eilėraštį:

 

           Giliai delne sūrus ekranas

           Su Tavo portretu

           Jūra užšąla staiga

           Kažkur toli toli krante

           Nuo sniego lūžta

           Laiko pušų šakos

           Galėčiau tai nutapyti

           Ir nutapysiu

 

Nors ventiliatoriai ir alsuokliai, skardiniais vamzdynais įvairiais kampais išvedžioti veik į aštuonių metrų aukštį, darbavosi puikiai, iš pakuros retsykiais dvelkteldavo svylančių plaukų, odos skiaučių, nagų ir kitų kūniškų žmogaus dalių kvapai, dirgindami ir šiek tiek pykindami jautrią Luko Mėletėlės uoslę. Bet apskritai darbas ėjosi kaip iš pypkės.

Gerą pusmetį pradirbęs medicinos atliekų kūriku ir taip apšiltindavęs mirtinų ligonių patalpas, vieną gražų rytą, vos brėkštant, Mėletėlė kaip ir įprasta jau plušėjo. Tarp vatos gumulų, jau semdamas šiufeliu ir užsimojęs jas sviesti krosnin, Mėletėlė pastebėjo kažką žibant. Tai buvo žiedas, dar su pirštu. Pagautas smalsumo, numovė ir kruopščiai išplovė jo vidinę pusę, joje buvo tekstas: „Per aspera ad astra.“ Lukui Mėletėlei sukirbėjo mintis – ar nevertėtų aplankyti jo kadaise taip pamėgtus Europos muziejus?

Juo geriau kad dabar į muziejus įleisdavo vos po kelis lankytojus, po to darydavo pertrauką ir dezinfekuodavo. Neblogai, pamanė Mėletėlė, nereikės stumdytis prie paveikslų, belieka tik užsiregistruoti. Kaip tarė, taip ir padarė – pasiėmė atostogų ir ruošėsi pakeliauti. Sudarė muziejų maršruto planelį, juk prieraišumas tapybai niekur nedingo.

O žiedas Lukui Mėletėlei puikiai tiko ir jis nusprendė jį mūvėti ant kairės rankos bevardžio piršto, kol žiedo nepasiges savininko giminaičiai ar artimieji. Mėletėlei patiko priglausti svarbų aksesuarą, apie tai pranešė vadovybei, ši neprieštaravo.

Lukui Mėletėlei likdavo laiko ir šiokiam tokiam dienoraščiui. Tik buvo besibaigiantis jo mėgstamo parkerio „Pelikan“ rašalas. Atsargų buvo likusios penkios trumpos mėlyno rašalo kapsulės ir jis išsiruošė į kanceliarinių prekių krautuvę, deja, ši nedirbo.

– Viskas, ką veikiu, yra tik tam, kad būtų nuo ko atsispirti, – audė pats sau painoką mintį Lukas Mėletėlė.

Už lango mirtinai sutemo, snyguriavo ir žvaigždžių nei mėnulio nesimatė. Lauke, viršum durų, iš po kepure apsnigto grotuoto, horizontaliai pritvirtinto šviestuvo gaubto spingsėjo lempelė. Buvo trečia valanda.

Dirbant tokiomis, švelniai tariant, ne visai normaliomis sąlygomis Mėletėlei buvo paskirtos kasdienės psichologo-psichiatro konsultacijos. Diena iš dienos apie penkioliktą valandą pas jį apsilankydavo jauna specialistė Psichė Magnus. Vizito trukmė apie penkiasdešimt minučių. Jis spręsdavo įvairius kognityvinius uždavinius, darydavo greito įsiminimo pratimus ir kt. Po mėnesio jam vargais negalais buvo leista susipažinti su tyrimo rezultatais. Psichologinių tyrimų išvadų Mėletėlei nedavė, tik vieną kartą jam garsiai perskaitė. Lukas Mėletėlė mikliai jas įsiminė:

 

Psichologinių tyrimų išvados

2021-02-21

 

Pacientas siųstas psichologiniam įvertinimui (atminties, dėmesio, mąstymo ir asmenybės). Kontaktas neblogas – pacientas pakankamai noriai įsijungia į pokalbį, daug juokauja, atsako į klausimus, pats palaiko pokalbį. Noriai ir gausiai pasakoja apie savo darbą ir praeities pasiekimus, mažiau išsamiai kalba apie save, dabartinę savo situaciją, sunkumus. Užduotis atlikti sutinka, domisi tyrimo tikslu ir rezultatais. Dirbdamas atrodo įsitempęs, nerimastingas, pastebimai susijaudina ir susierzina, kai susiduria su sunkumais atlikdamas užduotį, tuomet komentuoja, jog užduotys yra sudėtingos arba keistos, juokaudamas sako, jog greičiausiai visiškai blogai jas atlieka.

Pagal šiuo metu gautus duomenis mąstymas vidutinio tempo, pakankamai aukšto apibendrinimo lygio. Pacientas geba išskirti esminius objektų požymius, jais remdamasis daryti tikslius apibendrinimus, parinkti sąvokas. Retkarčiais, susidūręs su sunkesne užduotimi, kurios iškart negali tiksliai atlikti, stengiasi pateikti kūrybišką, originalų atsakymą, tuomet aktualizuoja mažiau reikšmingus objektų požymius. Apibendrinimo proceso iškraipymų nėra. Vaizdinės asociacijos kyla pakankamai greitai, parenkami vaizdiniai adekvatūs, emociškai išraiškingi, grafinei išraiškai būdingas nerimastingumas.

Dėmesys ir atmintis. Paciento protinio darbo tempas lėtas, produktyvumas svyruojantis, žemesnis už vidutinį. Dėmesio koncentracija nepastovi, būdingi dėmesio svyravimai. Trumpalaikė mechaninė ir operacinė atmintis atitinka normą (mechaninė – 7 vienetai, operacinė – 5 vienetai). Mechaninio įsiminimo produktyvumas sumažėjęs, įsiminimas su išsekimo požymiais (per 4 pakartojimus įsimena 9 žodžius, toliau kartojant įsimenamų žodžių skaičius mažėja). Įsimintos informacijos išlaikymas ir atgaminimas pakankamas. Loginė-asociacinė atmintis atitinka normą.

Vyr. specialistė Psichė Magnus

Ribotam naudojimui

 

Prie pakuros žvalioje rutinoje toliau slinko Mėletėlės dienos bei naktys, toliau burbuliavo jau minėti bachilai ir šnypštė guminės pirštinės. Vakarais už lango dangui nusidažius varine spalva deimančiukais žibėdavo sniego pusnys.

– Gal net ir pavasaris bus… – svarstė Lukas Mėletėlė.

Tuo tarpu buvo vasario 21 diena. Luką Mėletėlę suėmė miegas. Jis sapnavo spalvos dangaus formą. Sapne gilinosi, kaip atlikti drobėje, gal popieriuje, dažais ar net molyje glazūromis.

Suvokti ir matyti spalvos dangaus formą – tai visai kas kita, nei sapnuoti dangaus spalvos formą, busdamas mintį audė Lukas Mėletėlė. Švito, buvo 2021-02-22.

Tuo tarpu Ateities Nežinia nedelsdama švelniai priglaudė prie krūtinės visus paviršius su visu jų vidiniu turiniu ir kvėptelėjo į jų vidų vėsų, gaivų savo gūsį.

Stebuklas nekantravo mindžikuodamas.