Iš „Hifų“

 

Ilgesio angelas

 

Ilgesio angelas nepaiso metų laikų ir oro.

Atskrenda lietui lyjant vidurvasarį ar spengiant speigui, pokšint jo kulkoms žiemos ąžuolų kamienuose.

Jo sparnai užkloja sąmonę ir kūną, mintys neria ten, kur anksčiau net nemanė keliauti.

Ilgesio angelas yra dvasios ir kūrybos, prašvitimo iš kasdienybės palydovas.

Nors kartais kai kam kai kur jis būna juodas ir gniuždantis.

 

Lacrimae rerum

 

O, rauda laiko vėjy senieji, „negudrūs“ ir vienetiniai daiktai.

Senieji padargai, dažniausiai mediniai, ar namų ūkio smulkmenos.

Man jie amžinai postmodernūs, kalba apie laikus, kai daiktas buvo vertybė, dažnai keliaujanti iš kartos į kartą, o ne konvejerio kopija, po metų kitų be gailesčio išmetama.

Senieji daiktai turėjo individualybės bruožų, nes daugelis buvo gaminti rankomis, ir tai suteikdavo jiems savotiškas auras.

Mediniai verpimo rateliai, obliai, duonos ližės, vežimų ratai, išdrožinėti šventųjų paveikslų rėmeliai, šventesni ir ilgaamžiškesni už tas išblukusias naivias reprodukcijas; sviesto muštokės ir mediniai grėbliai, ką ir kalbėti apie kraičio skrynias ar senųjų meistrų spintas, klasikines muziejų kultuves, verpstes ir aibę kitų daiktų, kartais tokių graudžiai primityvių ir nemokšiškai padarytų, tačiau nuo to jie dar įdomesni…

Kiek jų supuvo, sudeginta, šiaip išmesta, kol jais rimčiau susidomėjo muziejai ir įvairaus plauko kolekcininkai – o, regiu aš tas lacrimae rerum – tas daiktų ašaras, nors jos šykščios ir stojiškos kaip ir tas praėjęs gyvenimas, kai nepriteklius daugumai buvo kasdienybė, o perteklius atrodė kaip nepasiekiamas rojus.

O, tie senieji daiktai, tos lacrimae rerum – jie beveik visi su laiku tampa konceptualiais meno kūriniais, apimančiais istoriją ir buitį, plastikos formų pradmenis ir pasakojančiais savo istorijas, kurias dažniausiai galima tik įsivaizduoti, nors tų daiktų realybė ir jų „patirtis“ per epochas, be abejonės, yra daug kartų gilesnė ir įvairesnė negu mūsų vaizduotė ar jos sukurtos istorijos.

 

Nietzschė ir malkų kapojimas

 

Žmonija neturi… tikslo, kadaise rašė Nietzschė.

Negaliu tiksliai atsiminti šios minties, nepamenu ir kurioje jo knygoje tai buvo.

Tačiau pernelyg dažnai prisimenu įvairiausiose situacijose.

Ypač kai medijų okeanuose matai, ką žmonija daro su savo planeta.

Ką žmogus daro su žmogumi. Kaip vienų turtas daro skurdą kitiems.

Žmonija iš tiesų neturi tikslo ir prasmės, bet ji susikuria sau aibę laikinų prasmių.

Dauguma jų – pateisinti savo neprotingą ir Žemei bei jos nuostabioms gyvosioms formoms svetimą veiklą. Įteisinti savo gobšumą ir godumą, nors tie dalykai ekologijos požiūriu niekada nebus įteisinti. „Patobulinti“ gamtą taip, kad ji nyktų.

Ir dar: galbūt, kai prisimeni, kad žmonija neturi prasmės, pradedi jos ieškoti savyje ir sau, pavyzdžiui, kapodamas malkas žiemai, nors galbūt nei malkos, nei žiema, nei kirvis neturi prasmės…

Ir – jei žmogus nežino, kas yra Nietzschė, tai jis jam taip pat neturi prasmės.

 

Laiko praradimas

 

Kadaise mes turėjom jūras ir okeanus laiko, nežinojom, kur jį dėti.

Taip buvo, tarkim, mano vaikystėje, kai dienos tęsės it ilgos mylios.

Taip buvo ir žmonijos vaikystėj, kai mes buvom rinkėjai ir medžiotojai.

O vėliau – o vėliau – mes vis labiau naikinom savo laiką, pasitelkdami… laiką taupančias technologijas.

Niekad mums taip netrūko laiko kaip dabar.

 

Kitas ruduo

 

Lapkritis meta rūką, jo mistiška karalystė ilgam okupuoja viską.

Ruduo pildos trumpėjančių dienų melancholijos, gyvos ir negyvos gamtos formos nuolankiai rengiasi sutikti žiemą.

Bet yra ir kitas ruduo, kuris unisonu groja su realiuoju pasaulio metų laikų rudeniu.

Tas ruduo jau įsigėrė į kaulus ir sąmonę, ir tu žinai, kad tavyje jau kito metų laiko nebus.

Po šito rudens neateis žiema, o po jos – it Bakchas (Dionisas) ties vyno statine šokantis banalusis ir kartu nepakartojamai dieviškas pavasaris.

Tai  k i t a s  r u d u o, ir tą kitą rudenį kiekvienam ateina laikas patirti ir niekada nežinoti jo pabaigos.

 

Prisimenant pagiriamąjį žodį

 

Kvailybė visada gili.

Tokia gili, kad neįžvelgsi jos tamsaus dugno.

Į ją lyg naras nėrė Erazmas Roterdamietis; į ją vizualiai nėrė ne vienas senasis tapybos meistras.

Nuo baisaus bukumo veidų Kristaus nukryžiavimo scenose iki kadaise paplitusio durnių laivo motyvo.

Kvailybė gili, ji neprasišviečia kaip išmintis ar meilė – šviesos gyliu.

Deja, durnių laivų pilnos jūros ir vandenynai, ir ežerai, ir laivybai tinkamos, taip pat ir netinkamos upės.

Ekologijos požiūriu visa žmonija sėdi tame laive, kurdama sau išgyvenimą, pragyvenimą, komfortą ir „pažangą“.

O, Erazmai Roterdamieti, tavo „Pagiriamasis žodis kvailybei“, parašytas 1509 metais, iki šiol yra visos žmonijos kvailumo religijos šventraštis.

 

Išmirę ir jie…

 

Staiga šią vasarą topteli – nebegirdėt vienkiemių, kaimų krašte dalgio, dalgių.

Aštriai skambios dalgių muzikos, jų galandimo ar kalimo; ta muzika buvo neatskiriama garsų dalis to gamtiško kaimiško kosmoso, girdėta vaikystėj.

Aš vėl tuos pačiuos kraštuos po daugiau nei 40 metų ir dalgių nėra, nėra jų muzikos, jų aštraus skambesio, nėra rasotų ašmenų ant rasotos ryto žolės; nėra pievų, kur pjovėjai išeina birželį.

Ir mano dalgis sodyboj, naujas pirktas gal prieš dešimt metų, ilsisi kažkur aplūžusiame ūkiniame pastate…

Dalgiai išmirė, kaip ir senieji vienkiemių žmonės. Rašau „vienkiemių“, nes kaime – kur daug trobų – niekada negyvenau.

Kaimas man visada buvo ir yra privati sodybos erdvė ir gamtos kosmosas šalia.

Tiek, kiek jos dar išliko agrariškai nustekentame krašte.

 

Galbūt Naktis

 

…galbūt Naktis yra vienintelė tikra mūsų tėvynė, juodas jos aksomas, kuris uždengia akis išeinant ir dengė prieš ateinant ištisą begalybę laiko, neįsivaizduojamą begalybę; kur mes galbūt buvom, galbūt nebuvom; iš tos Nakties mes atėjom, iš jos nejuodo amžino juodžio; j u o d o  kaip blogis sąvoką sukūrė tik mūsų protas, mūsų sąmonė ir vaizduotė; galbūt juodis – juodžio juoduma – yra vertingesnė ir tauresnė už auksą, už laikinųjų (amžinųjų?) vergystę auksinėms avims ir telyčioms; be legendų, jau toli nuo Jasono, plaukiančio naktį per Axenos Pontos ir sapno tamsoj sapnuojančio auksinę vilną.

 

Provincija: rūkas

 

Provincija kartais yra… kaip rūkas.

Negali įžvelgti, kas tikra, kas pamėkliška.

Kažkas imituoja kūrybą, bet tos kūrybos nėra.

Kažkas imituoja pažangą ar politiką, bet tai dažnai tik naivi diletantų iliuzija.

Ir tam rūke, toj migloj daug pasimetusių ir niekuo netikinčių, daug tamsybės įvairiom prasmėm ir nevilties.

Daug gyvų lavonų, besimeldžiančių prie komercinių TV altorių su rusiškais sovietiniais prieskoniais plius „postmodernia“ dabarties šoumenų banalybe.

 

Karoliukai

 

Šiltas, lėtai mirštantis ruduo.

Kol kas jis lyg plati upė teka šalnų ir spalvų link.

Jas vėliau sunaikins darganos, o dabar…

O dabar seniausia pasauly budistė Saulė lyg Budos rožinio karoliukus spindulių pirštais skaičiuoja raudonas erškėčio uogas…

108 ant jauno krūmo, klasikinis budistų skaičius!

 

Kaip laivas kriauklelėmis

 

Kaip greitai apaugi daiktais… Kaip seno laivo dugnas kriauklelėmis ir dumbliais.

Net jei sielos gilumoj galbūt esi minimalistas, bet apaugi daiktais ir įranga, kuri, tarkim, reikalinga kūrybai ir pragyvenimui.

Nors tu priešiniesi, bet daiktai vis viena pradeda kauptis it tvanas, ir su siaubu žiūri, kad pernelyg tam tvanui pasiduodi.

Ir galbūt netgi kūryba, įvairios jos formos, reikalaujančios daug daiktų, nėra joks pasiteisinimas.

 

Kava su Niujorko galerijomis

 

Aš  n e s u  Niujorke.

Bet tam tikra prasme vis dėlto – e s u.

Apskritai Niujorkas man iki šiol nepažįstamas, nors Amerika buvo mano pirmasis užsienis – 1990 metais.

Niujorko panoramą du kartus regėjau pro lėktuvo langus, praleidau beveik parą oro uoste, retsykiais mėtydamas nuorūkas ant šaligatvio ar gatvės asfalto, nes į šiukšliadėžes, išklotas sovietikams dar tada nepažįstamais juodais polietileno maišeliais, niekas nuorūkų nemėtė. Tiesiog labai dažnai praeidavo valytojai ir jas sušluodavo…

Kavą geriu protėvių sodyboje, o Niujorko galerijas „lankau“, be abejo, nuotoliniu būdu. Kaip neretai ir kitų šalių, kitų kontinentų ar miestų, pavyzdžiui, Australijos ar Paryžiaus, ir taip toliau.

Toks derinys vos prieš kelis dešimtmečius buvo neįmanomas.

Atvažiavęs į sodybą iš Vilniaus ar iš Biržų, tais laikais būdavau joje be jokio ryšio.

Pasaulis iš tiesų pasikeitė, ir nežinia, kiek ir kaip dar keisis, ir nebūtinai – į gera.

Šįryt – auštant – puiku gerti kavą sodybos ramybėje ir „vaikščioti“ po Niujorko meno galerijas, retsykiais sutinkant ir kokį tautietį, pavyzdžiui, a. a. Joną Meką ar fotografą Mindaugą Gabrėną.

 

Atsiminti

 

Reminiscencija iš Nidos tarptautinio fotografų simpoziumo

 

Atsiminti Nidoje: plaukimą motorlaiviu iš Ventės rago; ką tik atidarytą „Ešerinę“ ir ankstyvo pavasario ledinį vandenį Baltijoje, ir didelį „Pliskos“ gurkšnį, išnirus iš to jūros šalčio, ir draugus iš Vilniaus tame tuščiame pajūryje – iš kito laiko, kito tūkstantmečio, kitos mums primestos santvarkos…

Atsiminti: tą vidinę laisvę tame krašte, kurios niekas negalėjo iš tavęs atimti.

Klaidžiojimus po Kuršių marias, Nemuno deltą ir Kuršių neriją – paskui išskrendančius / parskrendančius paukščius; Sambijos pusiasalio liniją, matomą pro savo kambario langą, nuolat primenančią prūsų likimą.

Ir rugpjūčio debesis, kai staiga stoja štilis, ir tame puikiame marių veidrodyje, regis, amžiams sustingsta tie debesų kalnai, kito pasaulio miestai ir pilys, ištisos žmonijos sapnų karalystės ir tai įsikala į atmintį lyg neištraukiama vinis į sieną…

Atsiminti: staiga tiek daug kas buvo nusėdę į atminties pelkes – vaikščiojant marių ir jūros pakrantėmis, spaudant fotoaparato mygtuką ar skraidinant droną, ar tiesiog nieko išoriškai neveikiant, tačiau vyksmui tekant per sąmonę ir vyzdžius – iš praeities į dabartį, lygiai kaip dabarčiai nuolat tekant į praeitį ir joms kartu susiliejant.

Atsiminti Nidoje: rugsėjo pradžioj, kur pilna įvairaus amžiaus pažįstamų ir nepažįstamų žmonių su fotoaparatais, ir niekur kitur jų tiek vienu metu nesutiksi; bet kartais bėgi nuo jų visų ir eini vienas gerai žinomomis pakrantėmis, bangų mūšai ir vėjui pasakojant tau apie tavo praėjusį gyvenimą…

 

Pralaimėjęs

 

Jau žinau: esu beviltiškai pralaimėjęs.

Beviltiškiausiai.

Pralaimėjau begalybei, neaprėpiamybei.

Gamtai ir jos pažinimui.

Kūrybai savyje, kai realizuojama tik keli procentai.

Visos pasaulio kultūros ir visų kūrinių pažinimui.

Taip, naivus vaikas, siekiau tai pažinti ir aprėpti.

Aprėpti tai, kas neįmanoma.

Tad argi iš tiesų esu pralaimėjęs tam, prieš ką negalima laimėti jokiam mirtingajam?