GIEDRĖ SKAITĖ

Intoksikacija

 

Aš net neįsivaizduoju, ar iš neturėjimo, ką veikti, ar iš didelių ambicijų, polėkio, (ne)apsiskaitymo, jaunystės, televizijos ir interneto įtakos, ar dėl kokios kitos magijos nekenčiau teatro. Pirmiausia ėmiau nemėgti draugų, tada šeimos, tada beveik visų aplinkinių, o galiausiai teatro. Ypač teatro.

Iš pradžių jo nekenčiau viena. Iki tol į teatrą eidavau tikrai dažnai, tad negali sakyti, kad mačiau tik vieną kitą spektaklį ir dabar čia rėkauju. Kaip, pavyzdžiui, vaikystėje nemėgau nė karto neparagautų šaltibarščių. Kodėl? Nes jie buvo keistai ružavi, nes kefyre maudėsi burokėliai. Bet mano santykis su teatru buvo visai kitoks. Spektaklius žiūrėdavau beveik reguliariai: ir premjeras, ir atnaujintus senus pastatymus, o kartais ir tą patį kelis kartus. Ko niekada nemėgau žiūrėti, tai spektaklių vaizdo įrašų. Ir nežiūrėsiu – tai jau visai kita medija.

Jie pirmieji ėmė šūkauti ir džiaugtis, kad teatras atgijo, šėlsta kas-tik-netingi, spektakliuose lankosi kas-tik-netingi ir recenzijas poros pastraipų sumeta jau tikrai kas-visai-neturi-ką-veikti. O jei pritingi rengti didesnę publikaciją, tai bent savo socialinio tinklo paskyroje išvemia visą kartėlį. Arba beria perdėtas liaupses. Matyt, už nemokamą organizatorių bilietą. Nes negi nemokamai? Taigi – kaip šauksi, taip atsišauks.

Feisbuko postai, lauko reklamos, stendai, afišos man ėmė kelti prievartinį drebulį ir grasinti dar gilesne raukšle tarp antakių. Nesitikėkite būti tik žiūrovais! Aš emigruosiu! Aš žudysiu! Taip, nes ketvirtos sienos jau nėra: tave, sėdintį salėje, gali ne tik paliesti ar prajuokinti, bet ir pakalbinti, pakelti iš kėdės, apspjaut, apliet, apmėtyt kokia nesąmone, paleist šūvį ar daiktą galvon, pamosuot su žirklėm tiesiog palei nosį, maišą ant galvos užmaut, pasivedę kiek toliau ir „išdulkinti“. Ne iš tikrųjų, bet, tipo, teatrališkai, tik vaidindami, kad dulkina. Šypsos ta žiūrovė, kurią tratina kairiam scenos kampe visų akivaizdoj, nors viduj turbūt sudegt nori ar bent jau grįžt savo kėdėn, už kurią nieko neįtardama prieš tai susimokėjo. Priešintis kaip ir nepridera, nes dar, neduok dieve, mizansceną sugadinsi. Mergina, be abejo, negali aktoriaus tratinti atgal, nes šį sykį vaidmenys aiškūs – ji tik pasyvi žiūrovė. Jos bičas sėdi pasipuošęs – gi į teatrą atėjo! – šypsosi ir kumščius gniaužia. Neparodo, kad pyksta, nes kaip čia veršies į spektaklį ir pradėsi tą aktorių iš galo stumdyti – jei visi, tai visi.

Ima pyktis – na, kur ten pjesėj parašyta: pasiimk dabar tą paną iš priekio ir pasistatyk iš galo? Sakot, interpretacija režisieriaus? Aktoriaus improvizacija? Vadinasi, su parašytu tekstu gali elgtis kaip nori? Tai kas, kad pats nesugebėjai nieko doresnio parašyti, eik ir sudarkyk kito kūrėjo darbą. Mat jį galas!

O gal geriau žiūrovui net neskaityti draminio teksto, tiesiog vaikščioti iš spektaklio į spektaklį pasipuošusiam ir aplaistytam, kad įrodytų savo aukštesnę klasę, priklausymą rimtajai (ar tikrai rimtajai?) kultūrai? Kai gerai žinai tonaciją, sako, gali ir paimprovizuoti. Tonaciją žinau, tad padžiazuosiu ir aš.

Maždaug tokių emocijų iš matytų ir aplankytų spektaklių paveikta nusprendžiau viešai išreikšti savo nuomonę – maža ką, gal atsiras dar koks vienas kitas bendramintis pašonėj, bus smagiau kartu keikti menininkų kūrybą. Cha, o, pasirodo, atsirado visa krūva! Daugiausia mūsų klube yra ne tie nukentėjusieji, bet nukentėjusiųjų stebėtojai, nedrąsiai einantys į kitą spektaklį, bijantys savo likimo, vengiantys pirkti bilietus pirmoje eilėje, nes tiems tai kliūva kiekvieną sykį. Tipinis klubo narys – ištikimas dramų skaitytojas arba skaitytoja, dramaturgijos gerbėjas arba gerbėja, einantys žiūrėti ne Tumino, Vaitkaus, Nekrošiaus ar Koršunovo, bet Molière’o, McDonagho, Kane ar Vyrypajevo.

Vienas teatro antrininkas sakė: „Į pastatymą reikia žvelgti magiško burtų panaudojimo požiūriu, nes pastatyme neatsispindi parašytas tekstas ir visa ta fizinių antrininkų projekcija, išsiveržianti iš rašto glėbio, – jame skausmingai projektuojama visa tai, ką galima išgauti iš objektyvių gesto, žodžio, muzikos ir jų derinių.“ Bet mūsų vietinis (na, kaip vietinis – daugiausia kūrė už Atlanto) dramaturgas, mano galva, teisingiau klausė: „Bet ar neturėtų režisierius siekti dramos ir teatro sintezės, derinio? Kai nueinama tik režisūros kryptimi, o kartais dar taip įsibėgėjama, kad autorius savo kūrinio scenoje atpažint negali… – vis dėlto nei šis, nei tas. Gal tada net geriau, – horribile dictu! – jeigu drama lieka išvis nepastatyta?“ Mes, be abejonės, palaikom pastarąją poziciją. Svarbiausia tekstas, be jo nieko nėra ir nebūtų.

Rimtai neanalizuosiu šitų citatų, nes abi kaip ir ok, aišku, galima ginčytis, labai norint. Noriu tik atkreipti dėmesį, kad čia lyg nieko apie žiūrovų laistymą ar žirklių čeksėjimą prie jų ausų nėra?..

Ieškau toliau, atidžiai skaitau ir staiga žymioji jau minėta avangardo figūra prasitaria: „Muzika veikia gyvates ne kokiomis nors dvasinėmis sąvokomis, bet todėl, kad jos ilgos ir visu ilgiu drykso ant žemės, kad jų kūnas beveik visas liečia žemę, ir muzikinės vibracijos, persiduodančios žemei, yra gyvatėms tarsi labai švelnus, ilgai trunkantis masažas; ką gi, aš siūlau su žiūrovais elgtis panašiai kaip su gyvatėmis, kai norima jas apžavėti, ir veikiant organizmą sugrąžinti jiems pačias subtiliausias sąvokas.“

Va čia man patinka! Su žiūrovais – kaip su gyvatėmis! Gerai, kad ne užmušti publiką siūlo. Žinoma, kai kurios gyvatės ima linguoti, jeigu imi joms groti švilpyne. Tai ir čia, matai, tikimasi, kad mes šoksime pagal jų dūdelę – juoksimės, kai juokins (kad ir prastai), jei šlapinsis, šypsosimės ir atsargiai, kad nepastebėtų, valysimės dvoką nuo veido, stengsimės išvengti mėtomų daiktų ir nepratarti nė žodžio, o spektakliui pasibaigus pulsime ploti atsistoję, rašyti gerų komentarų ir pirkti daugiau bilietų – dar, dar tokių potyrių duokite mums!

Aha, norėtumėte! Pamiršot, gerbiamieji, kad gyvatė – kad ir kokia ji ten būtų – yra gyvatė. Ji nemaloni, slidi ir jau tikrai negebės atsistoti. Ne jums ir ne už tokį spektaklį. Ne už kiekvieną spektaklį! Tarp mūsų – t. y. žiūrovų – yra ir tokių gyvačių, kurios gali netyčia (?) šiek tiek padusinti apsisukusios aplink kaklą. O kai kurios ir kanda. Kerta staigiai, nepastebimai. Skausmingai, net žudančiai. Nenustebkite, jei ne iš karto pajusite: nuodai pradeda veikti maždaug po 20 minučių. Iš likusių randų matysite, nuodinga buvo ši jums pasitaikiusi gyvatė ar ne. Atidžiai apsižiūrėkite prieš miegą, kokį feedbacką jums paliko publika po šio vakaro pasirodymo.

Taigi drąsiai skelbiame – nesitikėkite būti tik aktoriais! Mes neemigruosim! Mūsų žiūrovų trupė po ilgo ir įtempto repeticijų grafiko pasiruošusi spektakliams. Jūsų spektakliams. Ateisime su vandens šautuvėliais, kai norėsime – juoksimės, kai norėsime – valgysime ar atsistosime ir (ne, tikrai neplosime) išeisime. Kai panorėsime, tada ir plosime, kosėsime, čiaudėsime ar garsiai reaguosime kumščiuodami kaimyną. Nebūtinai pritildysime telefoną ir nebūtinai neatsiliepsime jam suskambus, jei mums tai pasirodys svarbu, o scenoje vykstantys dalykai – pernelyg nuobodūs. O kai užsigeisime, imsime atsakinėti į jūsų menkai išvaidinamus retorinius klausimus, komentuoti jūsų aprangą, vaidybą, apšvietimą, per tylią ar per garsią muziką, kokią juokingą dekoraciją. Jei bus reikalas, pataisysime netikslias citatas, nutrauksime per ilgas pauzes – o taip, mes būsime pasiruošę!

Gerus spektaklius, aktorius, režisierius, kostiumų dailininkus, apšvietėjus, kompozitorius ar sceninius sprendimus, be abejonės, gerbsime ir jais žavėsimės, bet irgi garsiai. Savaip. Šlovinsime jus taip, kad pajustumėte gyvates jau kurį laiką kankinantį malonų masažą. Taip, taip, tas prancūzas ir jūs esate teisūs – ketvirtos sienos nebėra. Ji griuvo ir ne tik jūs mus, bet ir mes jus galime paliesti – žodžiais, rankomis, žirklėmis, kiaušiniais, juoku, pomidorais, kojinėmis, telefonų garsais, miltais ar aštriu žvilgsniu. Jūs grokite, mes šoksime, bet taip, kaip jūs niekada nerepetavote!

Žinoma, mūsų trupės ateities planuose – ir gastrolės. Kad nesijaustų užmiršti kiti didieji pasaulio teatrai, režisieriai ir jų aktoriai. Ketvirta siena griuvo visiems.

Trumpai noriu kreiptis į likusius paprastus žiūrovus. Kad būtų visiems aišku, galiu nuraminti, kad mus tikrai atskirsite iš kitų. Jau vien iš gerai teatro užkulisiuose atkalto elgesio spektaklių metu – neabejotinai suprasite, su kuo turite reikalą. Gal kiek nustebsite pamatę, kad ne tik jūs atėjote paspoksoti į vieną ar kitą pastatymą, bet jį, vykstantį salėje, taip pat stebi ir aktoriai. Iš apšviestos scenos sutrikę aktoriai žvelgia į tamsą, kurioje jau šliaužioja, šnypščia ir smailiomis kaip peiliai uodegomis barškina papildomi, nenumatyti ir į aktorių starto komandą neįtraukti spektaklio veikėjai. Jie žiūri į mus!

Jeigu norite – junkitės prie mūsų! Jei nenorite – mokėkite už vieną spektaklį, o grožėkitės dviem.

O jei laukdami seanso pradžios ir vaikštinėdami po fojė nebūsite tikri, ar šitam spektakly yra gyvačių, mus nesunkiai atpažinsite. Kiekviena žiūrovų trupės moteris vietoj mažos rankinės delne turės knygą arba atspausdintų lapų aplanką – pjesę, pagal kurią pastatyto spektaklio pažiūrėti ir bus susirinkta. Taip, mes rafinuotos. Kiekvienas vyriškis vietoj gėlės žiedo ar skepetaitės į švarko kišenėlę įsikiš mėgstamiausią rašytojo puslapį. Taip, mes inteligentiški.

Ir jeigu iki šiol manėte, kad Lietuvoje nėra nuodingų gyvačių, pagūglinkit dar kartą.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.