Pozityvus teroras

          noriu visko, kas kenkia, visko,

           kas neteisinga, noriu čipsų, alaus,

           rūkyto sūrio, rūkytų kiaulės ausų, kiaulės kojų,

           kiaulės, atsitiktinių lytinių santykių

Vytautas Stankus

Epigrafe cituojamo eilėraščio pavadinimas – „kelias į pragarą gerais norais grįstas“. Pastaruosius metus mano kelią į pragarą grindžia „body positivity“ ir kiti gero gyvenimo judėjimai. Galite diagnozuoti man neurozę ar dar ką nors, bet visą šį gėrį patiriu kaip patį agresyviausią smurtą.

Mokyklos metais ir vėliau, universitete, gyvenau savo susikurtu režimu. Būdavo dienų, kai išmesdavau pusryčius. Dienų, kai bandydavau nevalgyti nieko, slėpdavau maistą savo kambaryje stalčiuje ir dariau kitus akivaizdžiai savidestruktyvius veiksmus. Atsisakau dėl to kaltinti, kaip dabar įprasta, „iškreiptą kūno vaizdavimą“ žurnaluose, mados industrijoje ir kitose medijose. Žmonės, į kuriuos norėdavau būti panaši, niekaip nebuvo susiję su „tobulo grožio“ apibrėžimu. Tuo metu grožis nebuvo, o gal tiksliau – nėra, nes tam tikra forma tai vis dar tęsiasi, tikslas. Grožio kategorija apskritai nelabai egzistavo esant tokios psichikos būklės. Nenorėjau būti „graži“, pačiais intensyviausiais momentais nenorėjau būti net „plona“, labiau įsivaizduodavau, kaip vis mažėju ir galiausiai susitraukiu iki beveik nematomo taško. Norėjau savo kūnui būti kontrolės aparatu – ir generolu, duodančiu įsakymus, ir kareivėliu, juos vykdančiu be prieštaravimų.

Kad ir kaip skambės, šitą laiką prisimenu su palengvėjimu ir keista nostalgija. Tada, kaip dabar populiaru sakyti, iš tiesų „turėjau savo kūną“ (angl. own your body), jaučiausi jį kontroliuojanti, bet kartu, palyginus su šiandiena, kreipiau į tai mažiau dėmesio, daug mažiau galvojau apie jį kaip apie objektą, su kuriuo reikia turėti kažkokį santykį, o geriausia, jei tas santykis dar ir pozityvus.

Pastaruoju metu dažnai savo internetinės erdvės burbule matau „iškrentančius“ tekstus apie tai, kaip žmonės išmoko mylėti savo kūną. Kaip anksčiau nemylėjo, o dabar labai myli. Kaip sąmoningai, tarsi fenomenologai, patyrė kūno fenomeną iš esmės ir su juo „susidraugavo“. Beveik primygtinai teigiama, kad kiekvienas kūnas yra nuostabus, nepriklausomai nuo jo dydžio, spalvos, fizinės būklės ir t. t. Nesiruošiu tam prieštarauti, bet su kiekvienu tekstu tiesiogiai arba netiesiogiai ir aš esu kviečiama tą savo kūną mylėti. O tada pajaučiu grėsmę.

Kelerius metus prieš pirmą klasę lankiau Merės Popins estetinio lavinimo mokyklėlę. Nežinau, kiek ten buvo išlavintas estetinis skonis, bet atsimenu vieną mergaitę, kuri labai norėjo su manimi draugauti. Nemėgau vaikų kompanijos, todėl slėpdavausi ir aiškiai rodžiau šaltumą jos atžvilgiu. Auklėtoja, tai pastebėjusi, papasakojo mano močiutei – buvau prašoma susidraugauti su mergaite. Kuo gražiau prašė, tuo labiau man augo agresija mergaitės atžvilgiu. Labai gerai pamenu, kaip tada, būdama kokių ketverių ar penkerių metų, mintyse galvodavau, kaip norėčiau ją pastumti, užgauti, padaryti kažką, kad tik nuo manęs atstotų.

„Body positivity“ judėjimas man kaip ta mergaitė. Kuo daugiau esu prašoma susidraugauti, tuo labiau priešinuosi ir kyla atvirkštinė reakcija. Kalbėjime apie tai, kokie geri yra visi kūnai, kaip reikia būti sąmoningam kuriant santykį su savimi, slypi kažkoks perviršis, noras primesti galią ir „pagerinti“ visus, kurie yra negeri, t. y. nemyli savęs, kad ir ką tai reikštų. Tai yra teroras. Ką reiškia mylėti save ir būti sąmoningam, jeigu mano esmė yra nesąmoningų veiksnių visuma? Vietoj viso man įkyriai siūlomo gėrio ir grožio pradedu norėti, atvirkščiai, kaip tame eilėraštyje, „visko, kas kenkia, visko, kas neteisinga“. Pavyzdžiui, „sėsti ant“ amfetamino ir nuo ryto iki vakaro skaityti „Procesą“, kuris sukelia tokią frustraciją, kad kas penktą puslapį galvoju, kaip iššokti pro langą. Kimšti į save viską, kas turi sudėtyje gliuteno, laktozės, cukraus, ir per dieną nenueiti nė vieno žingsnio. Bandymas pamokyti konstruktyvumo veda prie destrukcijos.

Neketinu dėlioti punktų „už“ ir „prieš“ visoms meilės sau praktikoms, man svarbiau, kokią reakciją tai sukelia. Kaip pasakymas „turėtum numesti porą kilogramų ir būsi graži“, taip ir „mylėk savo kūną besąlygiškai“ kėsinasi į kūno kontrolę. Aišku, antrasis yra „gerais norais grįstas“, bet mechanizmas išlieka tas pats. Aš nenoriu, kad man lieptų tuos kilogramus numesti, bet nenoriu girdėti ir imperatyvo „mylėk save“. Visų pirma, nežinau, ką tai reiškia. Nenoriu mylėti savo pagiežos, bjaurių įpročių, o jeigu būčiau iš tiesų „nuoširdi“, tikriausiai nesugebėčiau nei sukurti, nei palaikyti jokių socialinių ryšių.

Atsisakau mylėti savo kūną arba jo nemylėti. Labiausiai už viską norėčiau apie jį apskritai negalvoti kaip apie šalia stovintį nuo manęs atskirą objektą, su kuriuo, dėdama pastangas, privalau sukurti santykį. Leiskite bent jau sau meluoti, kad kontrolę turiu tik aš, kad santykis jau yra ir nieko nereikia kurti, kad esu tinkama būti ir generolu, ir kareivėliu, be jokių gerų ketinimų ir intervencijų iš šalies.

P. S. Pradėjau rytais daryti mankštą. Kelio atgal nebėra.