ILONA KOZIK

Trys siaubaitės pasakaitės

 

Paveldo galia

 

Gyveno kartą žmogus. Nusprendė jis kaimo sodybos troboj paremontuoti kambarį.

Atstūmė visus baldus nuo sienų, kai ką laikinai išnešė, kai ką išmetė. Sienas nuglaistė, perdažė, lubas ir grindis nušveitė, pakeitė įskilusį lango stiklą, iškuopė šiukšles. Susisuko suktinukę ir rūkydamas atsisėdo vidury to kambario. Mąstė kažką, galvojo, galop pasikvietė žmoną pasitarti, ar spintą statyti į senąją vietą, ar kur kitur. Moteriškė pareiškė išvis jos nenorinti. Na, nepatinka jai tas griozdas ir tiek. O ir naudojanti visai kitą spintą. Šioje tik senas pagalves sudėjusi, kurios irgi esą nereikalingos.

Žmogus dar bandė įkalbinėt, juk baldą jo proprosenelis padirbo, kaipgi taip – imt ir išmest. Be to, ir sunkenybė nežmoniška, vos pajudino atitraukdamas, ir durys per siauros, ir tas, ir anas, ir trečias… Tačiau žmona užsispyrė, kaip kad žmonos užsispiria, ir viskas: arba aš, arba spinta! Ir taip jam visą savaitę smegenis zulino: ašarspinta, ašarspinta. Neišlaikė žmogaus nervai, atsinešė kirvį ir…

Klūpėjo vargšas galvą nuleidęs ir ašaros upeliais jam liejosi. O kadangi grindys tame kambary buvo nelygios ir šiek tiek nuožulnios, tai visos ašaros į spintą ir sutekėjo.

 

Pabaigos nėra

 

Gyveno kartą blyškiaveidė panelė. Ji neapsakomai troško iš XXI amžiaus atsidurt XIX. Mat jos tėvų namuose ant sienos kabėjo senovinis paveikslas, kurį ji dėl nepaprastai silpnos sveikatos buvo priversta stebėti iš savo lovos nuo ryto ligi vakaro.

Kiekvieną to paveikslo centimetrą, kiekvieną milimetrą ši panelytė buvo ištyrinėjusi ir apmąsčiusi. Mergaitė ėjo tryliktus metus. Todėl, galima sakyti, beveik dešimt savo sąmoningo gyvenimo metų ji kasdien įsivaizdavo gyvenanti šiame paveiksle. Nes tik čia ji galėjo judinti rankas ir kojas, vaikščioti, šokti, padėti dviem nutapytoms moterims dengti stalą, pamerkti iš vazos iškritusį ramunės žiedą, pataisyti užuolaidos klostę…

Vieną rytą į kambarį įėjusi panelės motina suprato, kad diena, kurios taip bijojo ir apie kurią ją vis dažniau įspėdavo gydytojai, yra ši diena. Dukters širdis nustojo plakusi. Tėvų skausmas buvo beribis, tęsėsi metų metus. Klausimas, ar jis būtų buvęs mažesnis, jei jie nors kartą būtų pakėlę akis…

 

Meilė

 

Gyveno kartą atsiskyrusi nuo žmonių ir transporto kamščių vieniša moteris. Labiausiai už viską pasaulyje ji mylėjo pušis.

Jos rytas prasidėdavo nuo pasisveikinimo prie lango: „Labas rytas, pušys, ąžuolai, beržai.“ Kitus medžius ji sveikindavo tik dėl to, kad jie ten buvo. Nors jai galėjo jų ir nebūti. O be to, ji buvo mandagus žmogus.

Iš viso tame miškeliuke prie josios namų, neskaitant tų kitų medžių, augo trisdešimt keturios pušys. Visos turėjo vardus. Vyriškus ir moteriškus.

Mylimiausia buvo išraiškingai nuaugusi, išskirtinės pelenų spalvos pušis Izabelė, prie kurios moteris kasdien eidavo prisiliesti. Diena tada tapdavo išsipildžiusi ir pilna malonės. Kartą ji net ilgu pagaliu vaikė voveres nuo pušies, mat jai pačiai suskaudo odą nuo aštrių jų nagučių.

Gal taip ir būtų tęsęsis šis palaimingas gyvenimas, tačiau vienas įvykis moterį baisiai išbalansavo. Tai buvo žinia – straipsnis laikraštyje, kurį atnešė paštininkas. Straipsnis išsamus, su daugybe nuotraukų. Apie bonsų auginimą. Perskaičiusi ji niekaip negalėjo atsigauti.

Po savaitės vėl atnešęs spaudą, paštininkas namie moters nerado, tik raštelį ant lauko durų: „Skelbiu karą Japonijos imperatoriui!“

Spėjama, kad ji išėjo į karą. Taip niekada ir negrįžo.

 

P. S. Ketvirta pasakaitė, kuri nesiskaito

 

Gyveno kartą mažas berniukas. Jis matydavo keistus dalykus ir keldavo keistus klausimus – žaisdavo su vyresniąja seserim, kurios niekada neturėjo, ir kasdien klausdavo motinos, ar toji nebuvusi kare. O kartais, apimtas liūdesio, verkti lįsdavo į pušinę spintą. Todėl niekas jo ašarų nematė. Visi sakydavo: ak, koks linksmuolis auga! Nors net ir menkiausios jo šypsenos niekas nebuvo regėjęs.

Taip vaikas anksti suprato, kad suaugę žmonės dažniausiai mato ne tai, kas yra. 

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.