Jūratė Baranova. In memoriam

Netekome Jūratės Baranovos – tokiu vardu ją pažinau, skaitydama tekstus „Šiaurės Atėnuose“. Vienu metu rašė gana intensyviai, rezonuodama su Sigitu Parulskiu, Dalia Staponkute, Giedra Radvilavičiūte, Alfonsu Andriuškevičiumi, Gintaru Beresnevičiumi, – tai buvo „Š. A.“ eseistikos klestėjimo laikais. Vėliau susitikdavome renginiuose, recenzijose, „Šiaurės vasaroje“. Rodos, dar prieš kelerius metus Biržuose pasakojo apie berniuką, kurį po ežero ledu nustūmė du pirmokai, kai Jūratė mokėsi pradinėse klasėse. Pavasarį kūnas buvo rastas, visa mokykla dalyvavo laidotuvėse. Papasakota buvo su tokiu įtaigumu, kad lemtingas pasirodė jos pačios knygos pavadinimas – „Baimė nuskęsti“.

Nemenkinant nuopelnų filosofijai ar meno kritikai, man Jūratė Baranova pirmiausia yra eseistė, ne mažiau įdomi už „grynuosius“ literatus. Pastabi, ironiška, atidi egzistencializmui ir išraiškinga. Tikrovėje turėjo kažkokio nuostabaus išsiblaškymo – kalbėdama apie filosofiją, gerai išmanė idėjas, autorius, citatas, bet buitinėje srityje vis ką nors supainiodavo, tarsi būtų mintimis rašanti poetė. Dėl to atrodė dar mielesnė; visada šilta, maloni, besišypsanti, ramaus balso. Nuoširdžiai domėjosi literatūra, rašė grožinių knygų recenzijas, bičiuliavosi su rašytojais. Skaudu ir neteisinga, kad išėjo taip netikėtai. Matyt, suvokėme ją kaip patikimą, nuolatinę kultūros atramą, nė nepagalvodami apie mirtingumą.