EDGARAS CICKEVIČIUS

Psichoanalitinis žvilgsnis į perversiją: užstrigęs geismas

 

Psichoanalizė seka ne ženklu, o signifikantu. Kadangi bendrų žmogaus psichinį pasaulį determinuojančių simbolių nėra, kyla keblumų, jei remiamasi pavyzdžiais. Siekiant detalizuoti klinikines struktūras, nuolatos tenka kalbėti apie pavyzdžius, o ne konkrečius atvejus; tokia prieiga kalbėjimą palengvina kiekybiškai, tačiau sudaro nuoseklumo iliuziją. Netrunkama susidaryti įspūdį, kad neurozę nusako neadekvatus piktinimasis, perversiją – susijaudinimas, pamačius kojos pirštelį, o psichozę – tikėjimas ateiviais ar paslaptingų spindulių invazija. Tai pavojinga, nes tokie teiginiai – kai nekalbama apie anamnezę ir etiologiją – gali būti įtraukiami į bet kurią klinikinę struktūrą, todėl nėra išsamūs. Tad tokie prityrę analitikai kaip Bruce’as Finkas kalba itin atsargiai ir nuolatos perspėja, kad paskira savybė nebūtinai leidžia diagnozuoti. Psichoanalizėje nėra tiesaus kelio, vedančio nuo simptomo prie diagnozės, – būtina atsižvelgti į daugelį elementų ir santykius tarp jų. Sakykime, analizantas labai tiki analitiku; tai gali reikšti neurotinį ryšį, kai analizantas numato Kitą, kaip jo problemas žinančią instanciją. Tačiau tai gali būti ir psichotinei struktūrai priklausančio paranoiko tikėjimas, kad analitikas geba skaityti jo mintis (tokio manymo pagrindas – analitiko interpretacijų taiklumas). Tad, nieko nežinant apie klinikinius atvejus, lengva ranka diagnozuoti nevertėtų, nes taip galima nusiristi į psichologizavimą, o tada pradedama kalbėti apie „masines psichozes“ etc. Diagnozė svarbi, nes žinodamas ją analitikas gali padėti analizantui lokalizuotis pasaulyje, kurį šis savaip iškreipia. Todėl analitikas analizanto šnekoje stengiasi įžvelgti tendencijas ir pasikartojimus, kurie leidžia suvokti, pagal kokią struktūrą analizantas funkcionuoja, koks jo sąlytis su Kitu, jouissance, geismu.

Toks įvadas – ne atsitiktinumas, juk perversijos diagnozė labiausiai paženklinta įsivaizduojamu žinojimu ir negatyvumu, kylančiu iš moralinės hierarchijos. Žiūrint etimologiškai, pervertas – tas, kuris nukrypo nuo tiesos kelio, neišsilaikė tiesioje seksualumo linijoje. Čia nesudėtinga įžvelgti glaudų ryšį su religija, kurios kontekste pervertą reikėtų suvokti kaip nusidėjusį, atlikusį aktą, nederantį su teisingos vyro ir moters sąjungos samprata. Vystantis psichiatrijai, iškrypėlišką aktą pakeičia iškreipta individualybė, samprata gamtos laukui nepriklausančio žmogaus, nes jo seksualumas nutaikytas ne į reprodukciją ir netgi ne į genitalijas. Įsigalėjus mokslinei taksonomijai, jai įveikus religines tezes arba jas papildžius, nuo nuodėmės pereita prie ligos. Randasi nenormalumo diagnozė, grįsta nukrypimu nuo natūralaus seksualinio pasimėgavimo būdų ir šaltinių.

Dominuojantis perversijos supratimas dažnai tėra neurotiko fantazija. Ką tai reiškia? Neurotikas linkęs fantazuoti apie laimės oazę už įstatymo raidės. Tai liudija vaikų savęs laikymas pašėlusiais, vos tik jie pažeidžia kokį draudimą. Tad pervertas neurotikui tas, kuris yra anapus draudimo – jis žengia toliau nei fantazija ir iš tiesų mėgaujasi buvimu už įstatymo ar normos ribos. Vėliau pamatysime, kad tai apgaulingas suvokimas. Taigi derėtų išsiaiškinti, koks psichoanalizės ir perversijos santykis, mat psichoanalizėje dar ir dabar operuojama perverto sąvoka ir niekas nebando jos pakeisti neutralesne.

Sigmundas Freudas nevengė pasisakyti apie nukrypimą nuo normos, susirgimus etc. „Isterijos tyrinėjimuose“ (1895) jis neretai pareiškia, kad skilimas tarp sąmoningumo ir nesąmoningumo plotmių randasi tik traumai sutrikdžius žmogaus gyvenimą, kitaip tariant, neurotiniai simptomai vis dar susiję su liga, susirgimu. Net ir „Psichoanalizės įvade“ (1917) Freudas šiuo atžvilgiu svyruoja:

 

Mazochistai, kuriems vienintelis malonumas yra realiai ar simboliškai patirti, kaip mylimas objektas juos žemina bei kankina […]. Kartu nekyla nė menkiausia abejonė, kad tokie svaičiojimai, keistenybės ir bjaurastys iš tikrųjų yra seksualinė šių žmonių veikla. Ir ne tik todėl, kad jie šitaip suvokia tą veiklą, jaučia ją kaip tokį pakaitalą; mes irgi turime pridurti, kad jos vaidmuo jų gyvenime atitinka normalaus seksualinio pasitenkinimo vaidmenį mūsiškiame, kad dėl jos jie kaip ir mes sudeda tokias pačias, kartais net didžiules aukas; galime bendrais bruožais ar net detaliau ištirti, kur šie nenormalumai ribojasi su norma, o kur nuo jos nukrypsta. Ir čia negalite nepastebėti to nepadorumo atspalvio, kuris paprastai siejamas su seksualine veikla; bet dažniausiai nepadorumas čia išauga iki gėdingumo.1

Galima prieštarauti. Vis dėlto vertėtų susilaikyti nuo išankstinio puolimo ir pažvelgti įdėmiau. Freudas kalba ir apie polimorfinį iškrypimą: žmogaus seksualumas nėra nei stabilus, nei vienakryptis. Kalbėdamas apie normalumą, Freudas žvelgia iš neurotinės pozicijos, mat Edipo komplekso samprata puikiai parodo, kad žmogaus seksualumo normalumas ne įgimtas, o fabrikuojamas. Seksualumas visada kažkas nevisiškai čia, kažkas ne iki galo civilizuota – skaitant Freudo ir Lacano tekstus, reikia judėti šia trajektorija. Jei seksualumas iškrypęs, ligos samprata anuliuojama (nebent susirgimą sietume su simptomo keliamomis kančiomis). Liguistumo šmėkla pasirodo tik neurozei tapus privilegijuotai dėl jai savito socialaus pobūdžio ir ištikimybės draudimui.

Problema ta, kad kalbėti apie ne neurotines (neurotinei struktūrai esant ryškiausiai susijus su kalba) struktūras (psichozę ir perversiją), nemąstant struktūralistiškai, Freudui buvo keblu. Perversija jam reiškiasi specifiniu ego skilimu, pasikartojančiu neigimu. Neigimu Freudas laiko išskirtinį berniukų elgesį moters genitalijų atžvilgiu. Jis pažymi, kad berniukai atmeta genitalijų nebuvimą, nepriima stokos ir toliau tiki, kad motina turi penį. Vėlesni berniukų simptomai išduoda, kad šis patyrimas įsirašo nesąmoningai. Taigi, kitaip nei neurozėje, kurioje atmetamas savas troškimas, pervertas neigia kažką išoriška.

Čia randasi keletas kliūčių. Anot Finko, analitikas neturi kvalifikacijos, kuri leistų tiksliai suskirstyti analizanto problemas į vidines ir išorines. Taip pat jis pabrėžia, kad negalime neigti to, kas nė nebuvo patirta, kitaip tariant, neišeina kalbėti apie stokos, t. y. motinos genitalijų, neigimą percepcijos lygmeniu, nes stoka priklauso kalbos plotmei. Nors ikilingvistiniame laikotarpyje mąstyti apie perversiją Freudui buvo nelengva, nuslopinimo ir neigimo sugretinimas veda teisingu keliu, nes galima mąstyti, kad idėja buvo kažkaip atmesta, o tai reiškia, jog santykis su tėvu jau iš dalies suvoktas. Su kastracija susiję simptomai išduoda draudimo funkciją esant kažkokiu būdu suveikus. Čia aiškumo suteikia lakaniškos sąvokos.

Jau pirmajame seminare Jacques’as Lacanas nurodo, kad perversija toli gražu neapima tik nuokrypio nuo socialinių kriterijų2. Tačiau detaliau artikuliuoti perversiją įgalinančios sąvokos radosi tik vienuoliktajame seminare, kuriame Lacanas atsižvelgia į tai, ką galėtume pavadinti antrąja tėvo vardo operacija. Galima tarti, kad tėvas, kaip funkcija, yra antrasis Kitas (pirmajam Kitam dažniausiai esant tam, kuris vaiką globoja nuo gimimo, jį maitina etc.).

Kai kalbame apie psichozę ir neurozę, įprastai galime pasitenkinti vien kastracijos terminu, mat psichozėje, kitaip nei neurozėje, draudimo funkcija neįvykusi, t. y. draudimas neinternalizuotas, todėl nebuvo stabilizuotasi simboliniame registre. Visgi apsiribojant „yra“ / „nėra“, perversijos suprasti neįmanoma. Pervertas tarsi užstrigęs, nes jo atveju tėvo funkcija nei suveikusi, nei nesuveikusi; tokia būsena numato specifinius struktūrinius padarinius.

Pervertui susvetimėjimas įvykęs, jis atsiskyrė nuo pirmojo jouissance šaltinio, jis ir globėja – nebe viena. Taigi draudimas iš dalies paskelbtas. Pirmajame tėvo funkcijos etape vaikas pastatomas į santykį su Kitu, atsiveria praraja tarp jo ir globojančio asmens. Šis etapas negatyvus, nes vaikas įstatomas į nebetarpiškumo būseną, bet nesulaukia jokio orientyro. Bent šiek tiek save lokalizuoti jam padeda miglotas supratimas, kad mamai kažko trūksta. Vaikas suvokia esąs pasaulyje, kad jis ir motina – ne viena, bet nežino, kaip tokioje situacijoje elgtis, kokių veiksmų imtis, kad globėja liktų prie jo. Atsiveria plyšys, bet nėra pasakoma, kaip elgtis toliau. Kitaip tariant, įstatymas ir geismas dar nėra susaistyti – anot Lacano, jų susaistymas ir yra tikroji tėvo funkcija3. Vaikas paaukoja dalį pirminio jouissance, tačiau nėra visiškai įtraukiamas į simbolinį registrą, o tai būtina geismo ir jo neapibrėžtumo atžvilgiu.

Tik susvetimėjus, pirmojo Kito geismui dar nesant įvardytam, vaikas pradeda dvejoti, nes antrasis kastracijos etapas – ats(is)kyrimas – dar neįvykęs. Šią funkciją Lacanas nusako minėtame vienuoliktajame seminare. Ją įvesdamas, jis skiria du esminius punktus: pirmasis – séparer (pranc. „atskirti“, se parer – „save atkirsti“) reiškia išsigelbėjimą; antrąjį nusakysime paties Lacano žodžiais: „Kito geismas subjekto suvokiamas tame, kas nesiklijuoja.“4

Taigi atskyrimas yra išgelbėjimas, vaiko tapimas neurotiniu subjektu, geidžiančiu anapus motinos ir įsivaizduojamo falo (objekto, kurį vaikas bando motinai sugrąžinti) santykio. Tekste „Apie Freudo „Trieb“ ir psichoanalitiko geismą“ Lacanas tai aiškiai pabrėžia, sakydamas, kad Freudas parodo, jog vaikas turėtų būti dėkingas Tėvo Vardui už nutrauktą tarnystę motinai5. Tai reiškia, kad, priešingai nei pervertas, neurotikas nelieka užstrigęs, nes jį determinuoja simbolinis registras, kuris visada netotalizuojantis. Atsiskyrimo akimirką vaikas įvedamas į neatsiejamą nuo simbolinio registro ir jo nepilnumo geismo plotmę. Neurotikas atsisako narcisistinio įsivaizduojamo falo ir pakeičia jį simboliniu (diplomai, titulai etc.). Dėl atskyrimo neurotikas gyvuoja metoniminėje geismo begalybėje, nuolatinėje dvejonėje, nes geismas visada – Kito geismas.

Apie pervertą šito nepasakysi. Jis pasilieka pirmoje skilimo struktūroje – motinos ar globėjos stoką suvokia ne kaip begalinę, o kaip baigtinę, tartum ji būtų daiktinės prigimties. Tad į jo dvejonę atsakoma ne simboliškai, nes motinos geismas taip ir nebuvo įvardytas, pavyzdžiui, tėvas nepasakė: „Gana būti su motina! Dabar ji nori pabūti su manimi!“ Vaikas tiki, kad santykyje su pirmuoju Kitu yra svarbiausias, mano, kad motinai reikia grąžinti prarastą objektą. Taigi pervertui geismas ir jo neužpildoma stoka neegzistuoja. Priešingai nei neurotikui, pervertui Kito stoka nėra mįslė, kurią tenka interpretuoti. Čia Lacano požiūris susisieja su Freudo analizuojamu vaiko atsisakymu pripažinti, kad motina neturi penio.

Taigi perversyvus subjektas su Kitu santykiauja ne per geismą, o per jouissance. Pasitelkęs geismą neurotikas saugosi jouissance, baiminasi perėjimo anapus malonumo principo, vengia tiesioginio jouissance, ypač tapimo Kito jouissance objektu. Pervertas tokios galimybės neturi. Detaliau tai nusako Finkas: „Motina neparodo geidžianti ko nors kito nei Žanas: nėra išorės, jokio objekto, kuris trauktų ją ne prie Žano, o ko kito, todėl Žanas negali paklausti savęs, ko nori jo motina: jis žino. Ji nori, kad Žanas būtų jos tikras, gyvas papildymas. Vietoje, kurią Žanas užima motinos geisme, nėra nieko simbolinio. Pavyzdžiui, kadangi jis – vienintelis vaikas, jis nėra antras iš trijų vaikų, kuriuos visus ji galėtų išpažinti mylinti vienodai; nėra jis ir antras eilėje, kai tėvas savo žmonai kelia reikalavimus. Jam nėra jokios simbolinės vietos. Būti objektu – priešinga simbolinės vietos turėjimui.“6

Kaipgi pervertas tokioje situacijoje tvarkosi? Čia išryškėja, koks tikslus terminas perversija: pervertas bando įsteigti kitą tėvo versiją (père version), kuri išgelbėtų jį nuo globėjos. Randasi neigimas: žinau, kad tiesiogiai būti objektu, kurio stokoja globėja, negaliu, tačiau manau, kad galiu. „Tiesiogiai būti negaliu“ momentas niekada iki galo nepriimamas, nes simbolinis registras įsteigtas nevisiškai. Pervertas patiria didžiulį nerimą, nes neišvengiamai susiduria su stokos stoka, mat, dominuojant vaizduotės registrui, geismas užstrigęs, neveiksmingas. Išsigelbėti pervertas gali tik turėdamas fiksuotą ir į visuomenės apeigas neintegruotą geismo pakaitalą, fetišą (pavyzdžiui, motinos sagę). Paradoksalu, bet perversyvus subjektas gyvuoja fiksuotu geismu. Todėl ši struktūra analitikui – tikras iššūkis.

 

 

1 Sigmund Freud, Psichoanalizės įvadas: paskaitos, iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, Vilnius: Vaga, 2014, p. 278.
2 Jacques Lacan, Freuds Papers on Technique, trans. John Forrester, New York: W. W. Norton & Company, 1991, p. 221.
3 Jacques Lacan, Ecrits, trans. Bruce Fink, New York: W. W. Norton & Company, 2005, p. 698.
4 Jacques Lacan, The Four Fundamental Concepts Of Psychoanalysis, trans. Alan Sheridan, New York: W. W. Norton & Company, 1981, p. 214.
5 Jacques Lacan, Ecrits, p. 723.
6 Bruce Fink, A Clinical Introduction To Lacanian Psychoanalysis, Cambridge: Harvard University Press, 1997, p. 182.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.