AKVILĖ ŽILIONYTĖ

Iš neparašytos knygos

 

Kovo 25 d.

Man parašė draugė iš Niujorko. Jai kilo noras rašyti, taip pat kaip kartais kyla noras verkti arba noras keliauti į tolimus nepažintus kraštus.

Ji labai skuba ir nori parašyti kuo daugiau – po 3 puslapius per dieną. Neparašo. Per savaitę ji parašo vieną puslapį. Visada taip: kai turim mažai laiko, parašom daugiau, kai turim daugiau – parašom mažiau. Reikia turėti daug laiko rašyti trumpus tekstus.

 

Kovo 26 d.

Man parašė draugas iš Berlyno. Jo sapnai tampa vis mažiau ir mažiau įdomūs, jokios fantazijos, dabar jis sapnuoja tik žmones, kurių ilgisi, tie žmonės stovi priešais jį ir kalbasi. Šiandien jis sapnavo ir mane, nieko nekalbėjau, tik supjausčiau pomidorus ir svogūnus.

 

Kovo 28 d.

Man parašė draugė iš Bankoko. Ji valgo aplytas gvajavas nuo savo medžio ir bent kelis kartus per dieną bijo gyvenimo.

 

Kovo 31 d.

Man parašė draugas iš Panamos. Pro savo langą jis mato 28 palmes ir devynis dangoraižius, vakar suskaičiavo. Jis laukia rytojaus, nes galės 2 valandoms nueiti į parduotuvę. Panamoje galima išeiti pasivaikščioti tik dvi valandas per savaitę. 1 valandą jis stovi ir vaikšto parduotuvėje, kitą valandą eina prie upės, kur gyvena krokodilai. Be kaukės draudžiama. Jis gali išeiti tik nuo 16:30 iki 18:30, nes jo paso numeris pasibaigia penketu. Praeitą savaitę jo pasą policininkai tikrino du kartus. Tikrino, ar išėjo jam skirtu laiku. Paso į rankas neėmė, prašė, kad pats laikytų.

 

Balandžio 5 d.

Man parašė draugė iš Tiranos. Jos senelis pražilo per vieną naktį, pirmą naktį, kai sužinojo, kad mirs. Jos senelio paskutinis noras buvo nusidažyti plaukus juodai prieš mirtį.

 

Balandžio 8 d.

Man parašė draugas iš Honkongo. Šiandien astrologai žadėjo rožinį mėnulį. Naktį jis išėjo į balkoną, mėnulio nesimatė, tik girdėjo kažką verkiant. Bandė nuspręsti, iš kurio lango verkia, ir nusprendė, kad nėra pasaulyje namo, kuriame kas nors neverkė.

Jis manė, kad yra jausmų, kurie neturi pavadinimų.

Grįžo atgal į lovą ir suskaičiavo, kad jau dveji metai ir penki mėnesiai gyvena vienas ir nevaikšto į pasimatymus. Jis nusprendė, kad vėl norėtų gyventi su moterimi.

 

Balandžio 17 d.

Man parašė draugė iš Seulo. Pietų Korėjos restoranai į meniu įtraukė prisvilusius ryžius. Ilgėtis prisvilusių ryžių reiškia ilgėtis namų. Sekmadieniais ji dabar užsisako prisvilusių ryžių išsinešti.

 

Balandžio 26 d.

Man parašė draugas iš Kairo. Vakar jo tėvas pusryčių valgė trintas pupeles, apšlakstytas citrinų sultimis, šiandien ryte jo tėvas mirė. Yra žmonių, kurie vakar gyveno, šiandien mirė, yra žmonių, kurie šiandien gyvena ir rytoj mirs. Mano draugas labiausiai nori, kad išauštų rytdiena. Jis stengsis, kad rytdiena būtų kaip visos dienos. Jis nori beprasmių dalykų. Jis žino, kad jo tėvo mirtis nesibaigs niekada. Mano draugas sako, kad jo tėvas buvo nuplikęs, apkūnus ir barzdotas vyras, kuris pyko, kad sūnus išvažiuoja į Europą, po to pyko, kad sūnus grįžta namo, po to pyko, kad veda, po to supyko, kad išsiskiria.

Šiandien į Egiptą pargabenti 375 egiptiečiai, užstrigę Tailande ir Malaizijoje, Tahriro aikštės rekonstrukcija tęsiama, Kairo geležinkelio stotyje kareiviai nemokamai dalina apsaugines kaukes. Mano draugas ieško užmaršties. Mano draugas rašo, kad jis pradėjo plikti ir tukti. Mano draugas rašo, kad dabar jo tėvas būtų laimingas.

 

Balandžio 27 d.

Man parašė draugė iš Pchenjano. Šiandien Šiaurės Korėjos lyderis, būdamas ištiktas komos, feisbuke parašė „I’m not dead“. Mano draugė sako, kad storulis gyvas ir sveikas, plaukioja baseine su savo mažu berniuku, geria gyvačių vyną, valgo iranietiškus ikrus, kiniškus melionus, švedišką sūrį ir apsimeta sergantis, nes bijo viruso. Ji bijo, kad gali atsitikti kas nors baisiau, negu atsitiks. Ji tik džiaugiasi, kad gali mirti bet kada, nesukeldama jokio sąmyšio pasauly.

 

Balandžio 28 d.

Man parašė sesuo iš Kauno. Jos septynmetė dukra turi feniksą. Jis gyvena jos rašomojo stalo stalčiuje ir minta supuvusiu sūriu. Jos feniksas turi baltą kailį, rožinę uodegą ir juodas akis. Jis žino kažką, ko negali pasakyti.

 

Rugpjūčio 21 d.

Man parašė draugė iš Reikjaviko. Ji man pasakoja, kokį sūnų augina. Ji jam pasakoja apie paukščius ir skirtingų spalvų jūras, o jis bezda ir sako, kad nori ne žmonos, o merginos, nes merginos skaniau kvepia. Jam ketveri ir ji manęs klausia, ar norėčiau vaikų.

 

Rugpjūčio 25 d.

Man parašė draugė iš Bratislavos. Ji šiandien matė, kaip vyras bučiuoja jos mamą į lūpas. Ji sako, jog tai reiškia, kad jos šešiasdešimt trejų metų mama jauna, kai ji pasens, tas vyras ją bučiuos tik į kaktą, rankas ar nosį.

 

Gruodžio 19 d.

Man parašė draugė iš Mineapolio. Ji nuo šešerių baido juoduosius lokius, užklystančius prie jos namų verandos. Gyvenime reikia priprasti prie daug dalykų. Prie lokių, tavo verandoje ėdančių vynuoges, pripranti lyg prie trijų kedrų už lango.

Ji kalba apie lokį kaip apie mažą berniuką: jis nemėgsta lašišos, jis mėgsta šniukštinėti tarp daiktų ir uostyti žemę ir samanas. Su juo draugauti įmanoma net tada, jei kartais ant jo rėki.

Ar glostai lokį? – klausiu jos. Ji susiraukia. Ant lokio galima tik rėkti arba į jį žiūrėti, lokiui nesakai „aš tave myliu ir ilgiuosi“. Tiek. Lokiui reikia distancijos ir pagarbos. Mintyse ji surinka ant lokio ir jis nubėga.

 

Gruodžio 20 d.

Man parašė draugas iš Tripolio. Jis sako, kad jam patinka būti musulmonu net tuomet, kai visą naktį Europoje geria vyną. Jam patinka būti musulmonu net tuomet, kai oro uostuose jis pasirenkamas saugumo patikrai. Atsitiktinai, jam visada sako, kad pasirinktas atsitiktinai, ne dėl kalbos, kuria kalba, ir ne dėl veido bruožų. Jam patinka būti musulmonu net tuomet, kai draugauja su mergina, kuri nemoka virti lęšių su ryžiais. Jam patinka būti musulmonu net tuomet, kai pažįsta tik vieną imamą, kurį galima gerbti, ir šimtą, kuriais galima tik baisėtis. Jam patinka būti musulmonu net tuomet, kai akis už akį ir dantis už dantį. Jam patinka būti musulmonu net tuomet, kai jo mama nešioja hidžabą, kai neranda halalinių hamburgerių, kai negali penio laikyti dešine ranka, kai negali juoktis garsiai, bet gali garsiai verkti. Jam patinka būti musulmonu net tuomet, kai rytoj jo sesers suplanuotos vedybos.

 

Gruodžio 22 d.

Man parašė draugė iš Braitono. Jos devynerių metų dukra nesupranta, kodėl užaugusi ji negali turėti dviejų vyrų. Jos šimto metų močiutė turi tik vieną nuosavą dantį. Ji kalba garsiausiai iš visų. Ji prisimena 1930 metų penktadienį, kai BBC žinių vedėjas pranešė, kad šiandien naujienų nėra, ir vietoj naujienų ėmė groti pianino muziką. Jos mama klausosi visų šitų šnekų, kepa sūrį ir grožisi obuolių spalva. Močiutė pritaria, pagiria obuolius ir sako, kad palauks, kol numirs ir vėl turės dantis obuoliams.

 

Gruodžio 29 d.

Man parašė draugas iš Zagrebo. Kroatijoje 6,4 balo stiprumo žemės drebėjimas. Žemės drebėjimas prasidėjo, kai jam skaudėjo pilvą ir jis gėrė kardamono arbatą. Mano draugo brolis pjaustė skardą, jo mama troškino jautieną, kelkraščiuose stovėjo mašinos, jo tėvas valėsi dantis, kaimynai iš pirmo aukšto vaikščiojo nuogi, kaimynė iš trečio aukšto kuitėsi spintelėse ir dėžėse, lijo, berniukas drožė pieštuką, mergaitė plovėsi plaukus, tiksėjo laikrodis, kažkas gimdė, kažkas važiavo traukiniu, kažkas atidavė skolas, kažkas statė namą, kažkas žiūrėjo filmą, kažkas siusiojo už namo, kažkas vogė, kažkas buvo su trijų dienų barzdele, kažką operavo, kažkas nemėgo žiemos, kažkas kvepėjo kava, kažkas nenorėjo bulvienės, kažkas skutosi pažastis, kažkam iškrito dantis. Po to kažkas mirė, kažkas išbėgo į lauką. Kažkas vilko sunkius daiktus. Kažkas vilkėjo geltoną chalatą, kažkas susikišęs rankas į kišenes, kažkas negerai. Juos rodo per žinias. Mano draugas kalba, jam nebeskauda pilvo, jam priderėtų verkti, bet neverkia. Jei verktų, tai verktų kardamono arbata, kuri išsiliejo.

 

Gruodžio 30 d.

Man parašė draugė iš Venecijos. Jai pavyko gimti Venecijoje, kitaip čia negyventų. Kad kraustytumeisi į Veneciją, turi būti visiškas romantikas ir neegoistas. Joks savimyla negali ilgai gyventi mieste, kuriame visas dėmesys ne tavo dramoms, o architektūrai, dangui ir kylančiam vandeniui. Tik romantikas gali gyventi mieste, kurio gatvės dažniausiai veda į vandenį. Mieste, kuriame neįmanoma ištarti nė vieno žodžio, kuris nebuvo ištartas anksčiau. Mano draugė pažįsta japoną, kuris svajojo atskristi į Veneciją medaus mėnesiui, bet atskrido tik išsiskyręs.

Venecijoje drėgnas ir negeras gruodžio rūkas ir sniegas. Kažkas geria „S. Pellegrino“ vandenį. Praplikęs vyras neša kilimą. Baltos Palladio kolonos šlapios. Ryte pro langą ji matė vieną žiurkę ir vyrą, kuris kasė sniegą su riedlente. Oro temperatūros matuoklis rodo, kad kambaryje 72 procentai drėgmės. Tai kenkia kambario sienoms ir mano draugės kvėpavimo takams. Mano draugė nepažįsta nė vieno aklo žmogaus, gyvenančio Venecijoje, bet pažįsta nemažai astmininkų. Ji pažįsta venecijiečių, nemokančių važiuoti dviračiu, nemačiusių, neskaičiusių „Mirties Venecijoje“, miegančių kambariuose pajuodusiomis itališkomis lubomis, neplaukusių gondola ir negavusių sniego gniūžte į veidą. Ji priklauso šiam miestui.

 

Gruodžio 31 d.

Man parašė draugas iš Leveno. Paracetamolis sumažino jo empatiją ir jis susipyko su kolega. Jis pataria vaikščioti tyliai ir nejungti dulkių siurblio, jei tavo kolega, draugas ar mama ką tik išgėrė paracetamolio. Vaistai keičia charakterį. Sniegas keičia charakterį. Telefonas keičia charakterį. Visgi esama žmonių, kuriems niekada neskaudėjo galvos, kurie niekada nematė apsnigtų stogų ir kurie neturi telefono. Kažkas tuos žmones sutiko ir apie juos kažkam papasakojo. Šiandien Naujieji metai, mano draugas žiūrės į viduramžių miglą ir keps obuolius židiny. Jis pažadėjo susitikus papasakoti tris istorijas, vieną apie rašytoją, rašiusį apie berniuką, gyvenantį medžiuose, kitą apie sidabro širdį, kabančią Monte Berico bazilikoje, trečią nesakė apie ką. Mes žadėjome drauge važiuoti į dvylika miestų, kopti į kalnus ir jų viršūnėse skaityti knygas. Mes žadėjome ilgai žiūrėti į itališką dangų, maudytis jūroje, valgyti rizotą su cukinijomis ir klausyti neapolietiško repo. Paukščiai žadėjo atskristi. Kalikantas jo tėvų namo kieme žadėjo sausį numesti visus lapus, žydėti geltonai ir tvankiai kvepėti. Žadėjo būti tylu.

 

Sausio 8 d.

Man parašė draugas iš Basano del Grapos. Aštuonios stiklinės Veneto rytmečio sniego, viena stiklinė šviežio pieno, šiek tiek cukraus ir vienas šaukštelis vanilės. Mano draugas per pusryčius valgo Veneto sniego ledus. Jie gelia dantis, stingdo žodžius ir kvepia medžiais. Mano draugas mėgsta valgyti šaltį ir gamtą ir kvėpuoti šaltu kalnų oru. Mano draugas sniege verda makaronus ir kavą. Mano draugas siūlo kitą savaitę važiuoti į šaltį su trimis nepažįstamaisiais ir nuo šakų laižyti sniegą.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.