ARNON GRUNBERG

Ne

 

Kiekvienais metais nuo 1946 m. gegužės 4-ąją Nyderlanduose minima Nacionalinė karo aukų atminimo diena (Nationale Dodenherdenking). 2020 m. šia proga viešą kalbą pavadinimu „Ne“ (Nee) pasakė olandų rašytojas Arnonas Grunbergas (g. 1971; liet. turime išleistą jo romaną „Fantomo skausmas“ (2005, vert. A. Gudavičiūtė).

 

 

Dažnai svarstau, kam mums minėjimai, tokios iškilmės kaip šiandien. Rengiame jas paklusdami tradicijai, o gal ant kortos pastatyta daugiau?

Pernai pavasarį skaitydamas paskaitą apie [Holokaustą išgyvenusios olandų žydės žurnalistės ir rašytojos] Margos Minco kūrybą ir karą, – nežinau, ar tai karas mane persekioja, ar aš jį, – pasakiau, kad minėjimas turėtų pranokti ritualą, kad tokios iškilmės turėtų pasižymėti troškimu pažinti ir kad dėl to įsigalėjusios klišės kenkia prasmingiems prisiminimo ritualams. Suvokiau ir tai, kad viena klišė, esą dabar jau žinome istoriją apie karą ir žydus, skamba vis garsiau; tai puikybės pilna nuostata, jog mūsų pažinimas tobulas, tad galime atsiriboti nuo gana nesenos praeities.

Sakyti, kad dabar praeitis mums jau žinoma, paprastai reiškia atsisakymą šias žinias priimti. O savo praeities nepažįstantis žmogus yra pasmerktas ne tiek pasikartojimui, kiek nežiniai, kas jis pats. Niekas labiau neverčia trokšti tvirtos tapatybės, kaip kankinanti nuojauta, jog nenutuoki, kas esąs. Dažnai ši tvirta tapatybė ir atsisakymas žaismingai ją vertinti verčia mus kitą suvokti kaip visiškai svetimą ir absoliutų priešą. Po paskaitos apie Minco prie manęs priėjęs psichoterapeutas pasakė, jog ritualų ir klišių mums reikia, kad nesusirgtume nuo minėjimų, jie laiko praeitį atstu, kad šioji mūsų nepražudytų. Žinoma, tačiau jei dėl dvidešimto šimtmečio nė trupučio nesijaudiname, bijau, kad taip nieko ir nepaminėjome ir tikrai nieko nesupratome.

Mūsų nejautra galbūt net yra ženklas, jog nugręžiame akis, nepripažįstame. Jei nepripažįstame, kad praeito šimtmečio ligos – industrializuotas totalitarizmas, į genocidą išsigimęs antisemitizmas, biologinis rasizmas – yra giliai įsišaknijusios mūsų kultūroje, tada patys nežinome, kas esame. Ir kaip tik tada tampame neatsparūs gundytojams, ateinantiems ir aiškinantiems, kas mes esame ir ko turėtume bijoti.

Paminėti yra ir būdas parodyti, kuo nenori būti, bet kuo manai galintis tapti. Nėra minėjimo be šio gąsdinančio suvokimo, nėra jokio prasmingo prisiminimo be pagrįstos baimės, jog esame būsimi nusikaltėliai ir jų pagalbininkai.

Minėjimas remiasi nuostata, kad praeitis vis dar tęsiasi, suvokimu, kad Trečiąjį reichą pagimdęs pilvas vis dar vaisingas. Cenzūra ir išvarymu į šį vaisingumą tinkamai nesureaguosime, didelis pasiekimas, kad gyvename šalyje, kurioje vyriausybė mums neaiškina, kaip mąstyti dera, o kaip – ne. Tačiau tai nereiškia, kad galima peržengti bet kokią ribą. Kai kurie tabu mūsų kultūroje po 1945 m. pamažu įsitvirtino dėl gerų priežasčių; sulaužęs tabu ne visada išsilaisvini, kai kada toks sulaužymas – tik regresas.

Šios dienos minėjimas visada yra ir perspėjimas.

Istorijos tų, kurie išliko gyvi ir grįžo iš koncentracijos stovyklų, žydų, romų ir sintų, politinių priešininkų, tarp kurių ir daugybė komunistų ar socialdemokratų, yra pasakojimai apie išimtis. Dauguma aukų stovyklas apleido per kaminą. Mano motina buvo išimtis; jos tėvai, mano seneliai, – ne. Paminėti – tai ir kalbėti mirusiųjų vardu, o mirusiųjų vardu tegali kalbėti liudininkai. Noriu suteikti žodį liudininkui, prie mirusiųjų buvusiam labai arti, slovakų žydui Filipui Mülleriui, priklausiusiam Aušvico-Birkenau Sonderkommando. Šį Ypatingąjį būrį daugiausia sudarė žydai, turėję iš dujų kamerų išnešti lavonus, nukirpti lavonų plaukus, išrauti lavonų auksinius dantis, lavonus sudeginti. Dažniausiai Ypatingojo būrio nariai po kelių mėnesių darbo patys būdavo nužudomi. Paskutinis Aušvico Ypatingasis būrys 1944 m. rudenį sukilo, buvo išžudyti beveik visi jo nariai. Mülleris savo prisiminimuose aprašo kelias žydų šeimas, baisiomis sąlygomis besislapsčiusias bunkeriuose šalia lenkų miestelio Sosnoveco. SS aptiko juos, išgirdę verkiančius vaikus.

Jessie Boswell. Trys langai. 1924

Jessie Boswell. Trys langai. 1924

Juos atgabeno į Aušvicą. Moterims ir vaikams liepiama išsirengti, įprasta procedūra. Neįprasta tai, kad juos nutariama ne nunuodyti, o sušaudyti. Mülleris nepaaiškina kodėl. Galbūt trūko žmonių visiškai užpildyti dujų kameras, gal buvo taupomos Zyklon B dujos. Nacių mirties mašina buvo ir ekonominė veikla, milžiniškas apiplėšimas, kurio metu žudyti ir sunaikinti kūnus stengtasi kuo efektyviau.

Nuogos moterys su vaikais pastatomos prie egzekucijų sienos. Mülleris aprašo vieną moterį su vaiku rankose: „Tuo tarpu Vossas, budelis, su savo mažakalibriu šautuvu nervingai vaikštinėjo aplink juos, ieškodamas geriausios vietos nusitaikyti į vaiką. Kai neviltin puolusi motina tai pastebėjo, ėmė sukiotis, bandydama apsaugoti mažąjį nuo mirtino ginklo. Beviltiškai ji bandė delnais ir rankomis pridengti jo kūną.

Tada tyloje staiga nuaidėjo pora šūvių. Vaiką į krūtinę pašovė iš šono. Motina, pajutusi, kaip jai per kūną teka vaiko kraujas, prarado savitvardą ir bloškė vaiką į veidą žudikui, kuris tuo metu jau buvo atgręžęs savo ginklo vamzdį į ją. Išmuštas iš pusiausvyros oberšarfiureris Vossas suakmenėjo vietoje. Pajutęs ant veido dar šiltą kraują, paleido iš rankų šautuvą ir ėmė rankomis trintis veidą.“1

Daug sako tai, kad dabar žinome, kuo vardu oberšarfiureris, bet ta moters ir jos vaikas liko bevardžiai, ir, spėju, niekada nesužinosime jų vardų.

Jei minėjimas yra ir troškimas pažinti, tada svarbios tampa detalės – pažinimą jos ir sudaro, tada negalime sau leisti tvirtinti, esą nenorime išgirsti detalių, nes jos sutrikdys mūsų nakties miegą.

Prieš moterį, į oberšarfiurerio Vosso veidą sviedusią savo leisgyvį vaiką, buvo rinkimai, oficialūs įsakymai, paslaugūs ar mažiau paslaugūs padėjėjai, kurių dauguma niekada nebuvo koncentracijos stovykloje, niekada nieko nenužudė. Be to, reikia įsisąmoninti, kad ne tik vokiečiai pasibaigus karui teigė, esą nieko nežinojo ir tik vykdė įsakymus.

Literatūrologas S. Dresdenas savo studijoje „Persekiojimas, naikinimas, literatūra“ mini vieną įvykį, kurį aprašė rašytojas K. Tzetnikas (tikr. Yehielis Feineris, vėliau – De-Nuras, knygas dar pasirašinėjęs Aušvico kalinio numerį įamžinančiu pseudonimu Ka-Tzetnik 135633). Būrelis gyvų čigonių su vaikais įstumiami į duobę Aušvice, mat krematoriumai perpildyti. Vienam olandų belaisviui įsakoma žmones duobėje apipilti žibalu. Jis atsisako, ir todėl pats gyvas įspiriamas į liepsnas. „Olandiškas Nee! Nee! vis dar skamba rašytojui ausyse“, – nurodo Dresdenas2.

Mano motina į Aušvicą pateko 1944 m. rudenį, iškart po Ypatingojo būrio sukilimo, apie kurį nieko nežinojo. Ji pati teigė Aušvice buvusi laiminga, nes ten turėjusi viltį, ją prarado tik išlaisvinta, kai suvokė katastrofos mastus.

Ji gimė 1927 m. Berlyne, 1939 m. išgarsėjusiu „St. Louis“ laivu su tėvais iš Hamburgo nuplaukė į Kubą, bet Kuba užvėrė sienas, Amerika užvėrė sienas, Kanada užvėrė sienas, ir taip su tėvais jūra ją išmetė į Nyderlandus.

Mano tėvas, taip pat gimęs Berlyne, tik 1912 m., išgyveno karą besislapstydamas įvairiose vietose. Norint, kad jį priimtų, jam dažnai tekdavo apsimesti dezertyravusiu vermachto kariu. Tėvas pasakodavo mažai, jei ką ir pasakydavo, išsiduodavo netyčia, atsitiktinai, bet, pasirodo, vienas iš jį priėmusių žmonių po karo jam yra atviravęs: „Jei būtume žinoję, kad esi žydas, nebūtum čia įžengęs.“ Su viena šeima iš Roterdamo, pas kurią slapstėsi, tėvas palaikė ryšius. Kartą metuose juos aplankydavo. Jie narvelyje laikė baltas peles.

Dar buvo silkininkas, prekiavęs prie biržos Rokino gatvėje Amsterdame. Nors gyvenome kitame miesto pakrašty, tėvas 25-uoju tramvajumi pas jį važiuodavo, mat pažinojo dar iš karo; silkininkas dalyvavo pasipriešinime. Kartais važiuodavau su tėvu, bet nors jie ir turėjo vienas kitą gerai pažinoti iš karo laikų, niekada nieko vienas kitam nesakė, kalbėdavo tik apie silkes.

Man, vaikui, tai ir buvo karas: baltos pelės narvelyje, silkininkas prie biržos, laimė Aušvice.

Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad po poros dešimtmečių kaip olandų laikraščio skiltininkas sulauksiu visos galybės antisemitinių elektroninių laiškų. Tada maniau, kad tabu pernelyg didelis. Kaip naivu. Logiška, kad jei kalbos apie tam tikras visuomenės grupes primena tamsiausius dvidešimto amžiaus laikus, jei jos tapo įprastos, anksčiau ar vėliau taip vėl bus galima kalbėti ir apie žydus.

Man buvo aišku nuo pat pradžių: jei kalbama apie marokiečius, kalbama apie mane.

„Negaliu suprasti, negaliu pakęsti, kad žmogus vertina kitą žmogų ne pagal tai, kas šis yra, bet pagal grupę, kuriai jis atsitiktinai priklauso“, – rašė Primo Levi septintajame dešimtmetyje savo vertėjui į vokiečių kalbą3. Šią ištarmę turėtume kartoti kas savaitę, galbūt net kasdien, vien tik tam, kad ši mums primintų, kokie nuodingi gali būti žodžiai. Tai, kad olandas Aušvice turėjo apipilti gyvas moteris ir vaikus žibalu, prasidėjo žodžiais, politikų kalbomis. Esu tikras, kad kaip tik šiais sekuliarizuotais laikais parlamentarams ir vyriausybės ministrams suteikta ypatinga atsakomybė rodyti tinkamą pavyzdį, nepaversti žodžio nuodais, visada turėti prieš akis mintį, jog valstybė yra būtina, tačiau taip pat gali virsti potencialiu blogiu, beatodairiškai ir inertiškai naikinančiu žmones, ištisas visuomenės grupes.

Moteris, į oberšarfiurerio Vosso veidą bloškusi savo mirštantį vaiką, mus perspėja.

Olandas, sušukęs Nee! Nee!, atsisakęs ant gyvų moterų ir vaikų pilti žibalą ir todėl pats įspirtas į ugnis, mus perspėja.

 

Vertė Birutė Avižinienė

 

 

1 F. Müller, Eyewitness Auschwitz. Three Years in the Gas Chambers, Lanham, Maryland: Rowman and Littlefield Publishers, 2008.
2 S. Dresden, Vervolging, vernietiging, literatuur, Amsterdam: Meulenhoff, 1991.
3 P.  Levi, I sommersi e i salvati, Einaudi, 1986; 
The Drowned and the Saved, Summit Books, 1988.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.