Eilės
●
Aš noriu liautis verkti ir
Bėgti nebyliu žingsniu,
Sklaidyti juodumas žemėlapy.
Mano nerimo šešėlis
Visur tamsa išsilieja,
Kad ir kokiu greičiu
Švieson aš braunuos.
Sėdint tik tarp keturių sienų
Laikas virsta dušu,
Kuris slegia, trukdo, viską aplink šlapina,
Tampa nebeįmanoma būti,
Kvėpuoti, daiktų panaudoti.
Visos keturios sienos
Galiausiai patampa šlapiu laiko vienetu,
Minkštu, nesuminkomu.
Krapštau pirštu, darau skyles,
Mėginu žiūrėti,
Ar kas nors dar plaka,
Be laiko lašelių,
Į mano kaukolės stygas,
Bet pirštas tik trinas,
Po truputį daros trumpesnis
Už dieną, už valandą,
Laikrodžio rodyklę
Ir aš nebegaliu ranka
Sugriebti dienos, ji per ilga,
Ji toli nuo manęs atsitraukus.
Bandau pirštą valytis
Į šoną, į kūną, į burną,
Bet viskas tepasi siena ir
Laiko fragmentais.
Po truputį oras su manim
Nebespėja,
Po truputį mano alsavimas
Kambario sienom
Tirštėja.
●
Ant priplėkusios makaulės
Matuojuos pasaulį.
Jis didelis, nespaudžia,
Atrodo šiltas.
Kainos nematyti –
Neklausiu.
Nešuosi prie kasos,
O ten eilė.
Aš laukiu,
Rankose čiupinėju
Gaublio formą primenantį daiktą.
Jis ima trupėti, džiūti,
Mėlynas nebebūti.
Aš kviečiu policininkus,
Kasininkus, teisėtvarkos grobuonis,
Bet visi atėję
Tik po gabaliuką atlaužia,
Pirštuose patrina
Ir nueina nieko nepasakę.
O aš skubinu žmones,
Stumiu, tą daiktą
Rankose apkabinu
Švelniai
Lyg motinos auskarus,
Bet jis vis srūva,
Atsimuša į grindinio šaltį
Ir nebelimpa atgal.
Neturėjau nė akimirkos jausmo,
Kad jis nors kiek
Man priklauso.
Jolitos Puleikytės piešinys
●
Dabar aš beveik su sparnais
Angeliškais, varnos, lėktuvo,
Visais, kurie kelia, skraidina,
Užtikrina dangaus amžinybę.
Dabar mes kalbame
Vien filmų tekstais vienas kitam
Ir žvelgiame
Lyg per ekraną
Vienas į kitą,
Bet kažkada
Jau visai greitai
Aš tau patapsiu buitim,
O tu atsikelsi anksti ryte
Ir į darbą išeisi.
●
Gyveno tokia moteris
Ir mes ją lankėme –
Aš ir močiutė.
Man moteris pasiūlydavo
Saldainį ar du.
Močiutė kuopdavo jos
Vystantį kūną,
Skalbdavo patalynę,
Vėdindavo nuotaiką,
O aš žiūrėdavau į
Aptirpusį rankoj saldainį ar du.
●
Atvira žaizda prabylu
Kiekvienam nutūpusiam uodui,
Nesipurtau, nesikasau,
Šnabždu lašu raudonu
Ir taip aš pasilieku
Kūne svetimam.
Išlikti nesunku,
Tačiau nelengva
Būti su kiekvienu
Arti, arti, prie pat
Jo sielos.
O kai galiausiai
Tenai aš nusigaunu,
Belikę tik atsiminimai
Mano jauno.
Jeigu būčiau cigaretė
Jeigu būčiau cigaretė,
Norėčiau būti mėtinė,
Tokia, kurias moterys numeta neužgesinusios.
Arba be filtro,
Stipri kaip nefiltruota degtinė,
Deginanti visą kūną,
Smilkstanti greitai kaip gyvenimas.
Mane dantyse laikytų statybininkai,
Darbo žmonės,
Aš būčiau jų kasdienis išsilaisvinimas,
Pajusčiau daugelio burnų skonį,
Manęs norėtų dažnai,
Iš ryto, prieš miegą,
Po sekso ar jo metu užgesinti
Mane į partnerio odą.
Bet labiausiai norėčiau,
Kad mane sukąstų rašytojo
Geltoni dantys, nepažįstantys
Prasto žodžio skonio.
Jausčiausi, kad dalyvauju kūryboje,
Virsme iš dūmo į sakinį,
O po to mano degančius plaukus
Sutrintų į kietą betoną
Ir niekam nebetrukdytų
Mano nuodas nikotinas
Ir iš filtro pagamintas
Kreivas nosies atsikišimas.
●
Šiandien aš skaitau,
Rytoj aš rašysiu,
Rytoj aš dar taip pat
Šaipysiuos
Iš savo pastangų,
Iš savo norų
Atkartoti ir sukurti
Kažką kitokio,
Nors iš tokių pat žodžių.
Šiandien aš skaitau,
Taip save išbandau
Ir suskaičiuoju,
Kiek eilučių telpa
Ten, kur šviečia žodžiais
Iš Olimpo,
Ir kiek drąsos manoj širdy
Nepabijoti pasilenkti
Ir pergamento geltonumą
Savo krauju sutepti,
Išpiešti vieną storą žodį,
Kuriame sutilptų ne tik aš,
Bet ir visi aš,
Visi išmokti žodžiai
Bei jų spalvoti karpiniai.
●
Bandymų plaštake tenorėjau gimti,
Sudegti per naktį nuo žinių liepsnos
Ir per stiprios gravitacijos,
Naikinančios mano skrydžio aukštį.
Atsitrenkusi į grumsto aštrų kampą
Ieškočiau, kur nukrito sparno lopas,
Dėčiau jį prie liežuvio, kąsčiau,
Tikrinčiau, ar jis dar gali
Mane virš juodžemio pakelti.
Ir taip visus sparnus nusivalgyčiau,
Įleisčiau gyslas į žemę
Ne antkapiu pabūti,
O gyvą plaštakę pusiaunaktį
Išburti.
●
Vergauti atvira galva
Pradėjau.
Su nė vienu kitu vergu
Nešnekėjau.
Viską tik iš ten,
Kur žvelgt užginta buvo,
Rinkau mintimis,
Svetimauti nesileidau
Nei dienom, nei naktim.
Mano darbas kasdieninis
Randus piešė, laiką vaikė,
Bet užgrūdino mane –
Atskirt pelus nuo grūdo reikia.
Greitai visos tos minčių
Grandinės tapo minkštos
Lyg žaislinės.
Vis daugiau šviesos aš gėriau,
Nebetiko man nė rūbas smėlio,
Drėgme stiebiaus, į viršų šoviau,
Tik iškišęs galvą rėkiau:
Aš sudygau, jau pats stoviu!
●
Tušinuko snapu dusinu
Mirštančią giesmę popieriuje.
Supuola visi paukščiai
Gentainiai
Ir ginti, ir pažiūrėti,
Kas rėkia.
Rankų mėsas jau išėdė,
Dar liko akys ir kaulai,
Tuos paprastai palieka
Šunims ant lenciūgo
Be teisės neėsti.
●
Dabar mes drebame nuo viruso
Ne dėl savęs,
Bet dėl rizikos grupėje gyvenančiųjų.
Nors jau visiems atsibodo
Nosys nuspaustos,
Akys nuo ekranų išdžiūvusios,
Tačiau vis dar kenčiame,
Juk ilgai treniravomės
Gyventi tik per ekraną
Ir plastikinio maišelio membraną.
Kol virusas elektros nepuola,
O virš galvų aureolę palaiko
Švenčiausioji elektros lemputė,
Tol, ačiū dievuliui,
Neteks gatvėj sutikti
Nė vieno dar gyvo
Nuo ekrano nurašyto naratyvo.
Siuntų terminalas
Durys atsidaro,
Pakuotė išimama,
Durys užsidaro.
Tokia kiekvieno
Siuntų terminalo diena.
Durys atsidaro
Pakuotė įdedama,
Durys užsidaro.
Privažiuoja vyras
Dideliu prekių pilvu,
Išvemia viską iki
Paskutinio barkodo,
Pakvimpa maita,
Susirenka rajono zombiai,
Pirmūnai, šunų šeimininkai.
Durys atsidaro,
Maita lesama,
Durys užsidaro.
Ir tik naktį kažkiek
Ramiau pasidaro.
Nebesigirdi nei ratų,
Nei žmogaus padų.
Tik naktį gali priėjęs išgirsti,
Kaip tuščia ir tylu
Šalia siuntų terminalo
Niekada neužsimerkiančiu ekranu.
●
Išmokau dainelę
Apie tamsiąją gėlę:
„Sodininkas ūsais tankiais
Kauptuku sielas žymėjo,
Į kiekvieną duobutę
Po sėklytę pasėjo“,
Taip tos dainos žodžiai
Skambėjo.
Dabar net pirkdamas pieną
Tą dainą niūniuoju,
Jos žodžiai iš lūpų
Man srūva, nestoja.
Kaip sužinojau,
Kad daina apie tamsiąją gėlę?
Kas rytą pakirdęs
Prieš veidrodį stoviu
Ir sodininko pirštais
Tamsius lapus sušukuoju.
●
Į ką gali kreiptis
Aklomis akimis,
Nukirstomis rankomis,
Purvina siela.
Tariami žodžiai
Girgžda dantyse,
Lyg burna gremžtum sieną.
Sieną be plytų,
Bet stačią
Krakmolytų apykaklių sieną.
Į ką galiu kreiptis
Be tautybės,
Su amžinai įrėžta
Spalva į odą,
Kai plaučiai plyšta
Nuo noro rėkti,
O bato kulnas
Prispaudžia gulėti.
