Apie kentaurus
Zuzanna Ginczanka (tikr. Zuzanna Polina Gincburg, 1917–1944) – Lenkijos žydų kilmės poetė. Gimė Kijeve; Rusijoje kilus pilietiniam karui, kartu su tėvais persikėlė į Rovną istoriniame Voluinės regione. Iširus tėvų šeimai, būsimoji poetė liko gyventi su senele. Ginczanka spaudoje debiutavo 1931 m.; susirašinėjo su Julianu Tuwimu, kuris paskatino ją kurti. 1935 m. persikėlė į Varšuvą, dirbo spaudoje ir radijuje, pradėjo pedagogikos studijas Varšuvos universitete, tačiau turėjo jas mesti dėl antisemitinių išpuolių. 1936 m. pasirodė vienintelis Zuzannos Ginczankos poezijos rinkinys „Apie kentaurus“. Antrojo pasaulinio karo pradžioje poetė persikraustė į Lvovą, ištekėjo, vėliau slapstėsi Krokuvoje, jos apylinkėse, tačiau buvo išduota ir nužudyta Plašuvo koncentracijos stovykloje.
Rinkinys „Apie kentaurus“ tarpukario Lenkijoje tapo literatūriniu įvykiu: stebina modernus eilėraščių tonas, pasitelkta kentauro alegorija – tai siekis suderinti moteriškus ir vyriškus elementus tiek gyvenime, tiek kūryboje. Ginczanka net įvardijama kaip „užmiršta poetė feministė“.
Vertėja
Tapsmas
1
Pradžioje buvo dangus ir žemė:
juodžemis ir rugiagėlių vaiskuma –
ir elniukai
prie liaunų elnių
su dievu minkštu ir baltu kaip linas.
2
Kreida,
jura,
triase,
dirva sluoksniuojas rievėmis –
miocenas rieda tanku į didį mūšį.
Ir atsiskiria vanduo
su žeme, paparčiais ir beržais
– ir dievas mato, kad gera yra, kai pašvaiste sužimba kūrinija.
Azotas kunkuliuoja lavoj,
lava stingsta it lakas,
kalva
ant kalvos
šliaužia
griausdama nežemiškai,
anglis užpildo žemę akmenine šerdim –
– ir regi jis, kad gera yra šaltiems ropliams ir žvaigždėms.
Geležis pulsuoja krauju,
fosforas stingsta blauzdikauly – –
– o jis groja sau kraterių vargonais.
3
Pradžioje buvo dangus ir žemė
ir elniukai
su elnėm gelsvom.
O toliau – viskas keičias:
tai
kūnas
tapo
žodžiu.
4
Kadais nuo angelo kvapnaus siūravo vešlus rododendras,
girgždėjo traškėjo asiūkliai dideli ir augūs kaip niujorkas.
Konino, Bresto ir Rovno
skvereliuos
saulutės vysta
ir policininkai
naktim
teisėtas
žmonas
myluoja.
Pastaba paraštėje
Negimiau
iš dulkės,
nevirsiu
dulke.
Nenužengiau
iš dangaus
ir padangėn negrįšiu.
Pati esu dangus
kaip stiklo skliautas.
Pati esu žemė
kaip derli dirva.
Nebėgau
iš niekur
ir negrįšiu
tenai.
Be savęs pačios, nežinau kito tolio.
Plaučiuose pažabotam vėjy
ir uolienų kalkėse
privalau
save
tenai
pabirusią
surasti.
Svetimumas
Žvelk:
purpurinis trubadūras dūdomis apskelbė šventę –
pirkliai dalija purpurą ir seikėja kvapnų tepalą –
ant stiklinių soprano kojokų svyruoja alpstančios solistės –
skimbsi šokėjų torsai ir šlaunų blizgantis ornamentas –
– o tu supaprastinai sau
gatvę,
minamą
kasdien,
o tavyje neišvengiama glūdi mirtis,
kaip adata plūkauja gyslomis.
Džiugesys praplaukia
tolumoj
šventiška rausva valtim
tolima svečia upe
iš ultramarino ir iš dumblo.
Apie tavo skausmą taria: „pilnapadis ir sukumpęs“,
apie liūdesį tavo sako: „baltalas, aliejai, raudonis.“
Nei švelnių batistų lyrika,
nei sunkus brokato epas
neatskleis tavęs
niekam
nuojauta iš už septynių jūrų.
Kailis
O lūšys, vilpišiai ir pumos, iškimšti minkščiausiai,
geltonai pamuštos lapės geltono stiklo akim,
o pašiaušta vilna, ištempta plokščiai ir gudriai,
rytai išdrikę,
tvirtai įtempti ant sapnų,
o klampūs, vilkiški, dygūs lyg pušų giria plaukai,
meškos šerių chaòse,
sąmyši drumstų dienų –
– šukuoju tave dagia panieka,
o kaili susivėlęs tu manų pavasarių,
dūlantis, gauruotas kaili
be mėsos,
kaulų
ir kraujo.
Pareiškimas
Tezė
Šiurkščialiežuviai žvėrys iš tiesų pažino skonį.
Meilūs ir alkani vilkai – pilni žinių ir patyrimo.
Ši akimirka:
vabzdžiai čiulkia alyvose,
aštriagylės vapsvos įsmilo į saldumą lig dugno.
Ant iešmo sukasi žemė – kvapnus elnienos kepsnys,
saulės rūkstantis aukuras rausvina, degina ženklą.
O puota mėsėdžių!
Amžinai išbadėję
šiurkščialiežuviai žvėrys iš tiesų pažino skonį.
Antitezė
Suvytę žmonės žino poskonį ir aromatą.
Poskonis – senų istorija.
Aromatas – pašvaistė pranašų.
O trešnė minkštimu šerdingu, šilta ir aitri,
ir slyva, nuo sulčių suzmekus, auga už lango, toli.
(Istorija: „o tautų pavasari, maište it miško gaisre,
o keturiasdešimt aštuntieji, ūžiantys ir neužmirštami!“
Pranašystė: „o kolonijų pavasari, pavasari, sužydęs užjūriuos,
keturiasdešimt aštuntaisiais išplisi afrikos ugnim!“)
Spiečias gemzių odose,
kailiuose švelnių lokių,
žino,
kad buvo –
kad bus –
o šiandien: akiduobė tuščia.
Šiandien pusmėnulis vartos debesų pūkuos
ir kavinėse iš nudžiūvusių sodų užauga staliukai.
Sintezė
Pažįstu liūliuojantį aromatą,
poskonio beribę tylą
ir glamonės mirksnį,
šiluma kai
bunda iš sapno.
Nesu niekas kitas, tik gudrus žvėris
ir niekas – tik akylas žmogus.
Vien tai
Bumerangu mestos dienos grįš atsiminimų strėlėmis:
maivėsi puikios panelės,
vilnotos avys leidos nuo kalnų –
– kas nuginė tave, – pasverki, blaiviai apmąstyki,
kas tave daina nuvijo –
ulbanti giria –
medžių ošimas –
šilojus –
O rytmečių akvarelės, sodrūs vidudienių paveikslai,
mieguistos vakarų pastelės ir gilios anglies naktys!
Aštrų malonumą sėmė kibirais iš šulinio –
tai tave ginė,
tai,
plevenant vėliavoms ir kaspinams.
Šiandien švelniai gena tave:
(– plaukia pakrauti laivai,
pilni graudulinių madonų nučiupinėta vaškine oda,
panelėms meilioms, švelnioms ir besišypsančioms,
kvapniais raktažolių veidais ir plaukais rusvumo lyg nasturtos).
Šitai veja tave, pakiliai:
(– Stingsta pergalių pjedestalai.
Tavo delnas išsprogsta. Vėliava išsiskleidžia virš delno.
Žaibai trankos į obuolių šerdis. Griausmingai lekia gyvenimas.
Ir susižavėjimas kaip aromatas apsvaigina. Ieva plakas apie smilkinį).
Nebylioj ledinėj praeity klajoji su žemlapiais prisiminimų –
o, besočiai kibirai,
alaviniai kibirai be dugno!
Aštraus malonumo semiesi iš visų raktų.
Pasveriu, suskaičiuoju ir žinau:
– vien tai,
tai tave veja.
Mergystė
Mes…
Lazdynų raizgalynė po lietaus
dvelkia sūdriom riešutų šerdim,
veršiuojas karvės tvankumoj
tvartuos žėrinčiuos lyg žvaigždės. –
O serbentai ir brandūs javai,
tvinstantis vešlume,
o vilkės, žindančios mažylius,
jų akys švelnios kaip lelijos!
Sakai laša tartum medus,
ožkos tešmuo svyra lyg moliūgas –
– liejas baltas pienas kaip amžinybė
motinos krūtinės šventovėse.
O mes…
…sandariuos
it plieno termosas
kubeliuose tapetais persiko
suvystytos suknelėse lig kaklo
palaikom
kultūringą
pokalbį.
Iš: Zuzanna Ginczanka. O centaurach. Warszawa: J. Przeworski, 1936
Vertė Ugnė Ražinskaitė