Knygos nemirs

 

Šis amerikiečių literatūros mokslininkės ir kritikės Leah Price (g. 1970) tekstas (Books Won’t Die) žurnale „The Atlantic“ publikuotas 2019 m. rugsėjį. Tai yra paskutinis skyrius iš jos tais pačiais metais išleistos knygos What We Talk About When We Talk about Books: The History and Future of Reading (knygoje jis kitu pavadinimu – End Papers). Čia, kaip ir žurnale, praleidžiame cituojamų tekstų bibliografinius duomenis, pateikiamus išnašose.

 

Vis dažniau knygos žmonės yra ir debesijos žmonės. Codex Hackathon suvažiavime, kurio dalyviai savaitgalį praleidžia karštligiškai kurdami elektronines skaitymo priemones, stebiu, kaip kūrėjai rikiuojasi eilėje prie scenos, norėdami įsiūlyti su knygomis susijusius savo projektus potencialiems bendradarbiams ir finansuotojams. „Knygų uberis“ – bibliotekos knygų pristatymas į namus tą pačią dieną. „Knygų fitbit“ – mobilioji programėlė, blokuojanti telefoninius skambučius ir aktyvuojanti priminimus, raginančius vėl griebtis knygos. Pastarasis literatūrinis žingsniamatis turi bendražygį ir realiame pasaulyje – „LitCity“ sukurtą programėlę: „Įsivaizduokite, kad eidami gatve išgirstate gerai pažįstamą telefoninio pranešimo burgztelėjimą. Bet tai ne tviterio žinutė ar restorano rekomendacija, o gražus literatūros kūrinio fragmentas, susijęs su ta vieta, kurioje esate.“ Atmintyje iškyla XIX amžiaus kelionių vadovai, kuriuose šalia Alpių žemėlapio būdavo įterpiama ištraukų iš Shelley; knyga visada siekė suartinti pasaulius.

Yra projektų, kuriais grįžtama prie dešimtmečių senumo prielaidos apie elektroninius patobulinimus ar „praturtinimus“, amžiaus pradžioje tokioms knygoms davusius negrabų „vnygų“ (vooks) pavadinimą [iš video + book, t. y. vaizdinė knyga]. Programėlė „SubText“ į suskaitmenintus literatūros kūrinius prikaišioja paaiškinimų ir vaizdų; „BookPlaylist“ tekstą sinchronizuoja su fonine muzika. Kita vertus, spausdintinės knygos galbūt neturi trūkumų, kuriuos reikėtų taisyti, nes kiti projektai atrodo kaip blankios spausdintinių knygų savybių, senų seniausiai laikomų savaime suprantamomis, elektroninės imitacijos. „Rebook“ kuria skaitmeninius „bendrystės egzempliorius“ (association copies) (prisiminkit Obamą, prisiekusį Lincolno Biblija) su skaitytojų pabraukymais ar komentarais. „Cover Design History“ kataloguoja knygų aplankus, dažnai prašampančius knygas skaitmeninant ar bibliotekų tiesiog išmetamus, o „Gavel“ knygų viršelių nuotraukas naudoja knygų apžvalgoms generuoti ir apibendrinti (kaip sakoma, „negali spręsti apie knygą pagal…“).

Viena iš sprendžiamų problemų – mirtis. Ar mirtino vėžio diagnozę sušvelnintų mobilioji programėlė, padedanti pasidalinti savo knygomis su įpėdiniais? Knyga gal ir nemiršta, bet jos naudotojai, atrodo, jautriai reaguoja į savo mirtingumą. „451° Farenheito“ baigiasi tuo, kad veikėjai gelbsti knygas nuo biblioklastinio režimo, pasirinkdami knygą, kurią „įkūnys“. Skaitymo meilę gali interpretuoti kaip pavojuje atsidūrusios praeities išsaugojimą; gali ją suvokti ir kaip akstiną įsivaizduoti, kokių naujų pavidalų knygos gali įgauti ateityje.

Robertas Cooveris 1992 m. straipsnyje „Knygų pabaiga“, kuriame pažeria daugybę ditirambų mums pažįstamai knygai, „knygą“ traktuoja kaip masiškai gaminamą spausdintų lapų rinkinį, kurį taikomasi parduoti nepažįstamam asmeniui už grynuosius. Šitokia prielaida būtų nustebinusi Viktorijos laikų knygų nuomos punkto savininką ar XVIII a. per rankas leidžiamo rankraštinio informacijos lapelio prenumeratorių. Į Cooverio sąvoką, kas knyga yra ir ką ji daro, lygiai taip pat sunkiai būtų įspraudžiamos ir Laisvosios spaudos prekės.

1992 m. saitai (hyperlinks) buvo žudikiška programa. Cooverio straipsnio pavadinimas kalambūriškai nurodė kodeksui būdingą puslapių vartymo galimybę, romanų skaitytojus nenumaldomai nunešančią nuo 1-o puslapio iki Pabaigos. (Kodeksas ritinį dar prieš tūkstantmetį iki „Bible.com“ pakeitė kaip tik dėl to, kad įgalino ankstyvuosius krikščionis hiperaktyviai vartyti savo šventraščius.) Vis dėlto dėl chronologijos sunku patikėti, kad saitas žudė knygą, mat minėtoji metafora buvo ankstesnė už internetą. 1835 m. Théophile’is Gautier romane „Mademoiselle de Maupin“ skelbė, esą „laikraštis žudo knygą taip, kaip knyga nužudė architektūrą“. Gautier pralenkė Victoro Hugo „Paryžiaus katedrą“, kurioje vaizduojamas arkidiakonas, nerimaujantis, jog knyga pražudys katedrą, ir knygų prekeivis, besiskundžiantis, kad naujoviškieji spausdinimo presai naikina perrašinėtojų amatą. Šio XIX a. sukurto istorinio romano veiksmas vyksta praėjus ketvirčiui amžiaus po pirmosios Gutenbergo knygos – Biblijos išspausdinimo, kai klestinti rankraščių perrašinėjimo pramonė buvo priversta persitvarkyti.

Pažvelgę atgalios pamatytume, kaip retai viena technologija išstumia kitą: atsiradus tinklalaidėms tapo aišku, kad vaizdas nenustelbė garso, lygiai kaip radijas neeliminavo skaitymo. Tačiau 1913 m. vienas žurnalistas, klausinėjęs Thomą Edisoną apie kino filmų ateitį, teigė išradėją užtikrintai pareiškus, neva „knygos [...] valstybinėse mokyklose greitai taps atgyvenomis“. 1927 m. vienas bibliotekininkas galėjo teigti, jog „pesimistiškai nusiteikę knygos gynėjai [...] yra pratę patį skaitymo procesą priešpriešinti tingiam bei pasyviam ekrano stebėjimui ar radijo imtuvo klausymui ir pranašauti knygos mirtį“. O 1966 m. Marshallas McLuhanas knygas įtraukė į pasenusių antikvarinių daiktų sąrašą: „Skalbinių virvės, nubėgusios kojinių siūlės, knygos ir darbai – visa tai atgyvenę.“

Visą XIX a., o paskui ir XX a. kiekviena karta perrašė knygos epitafiją. Keičiasi tik „žudikas“. Gautier kaltininkas buvo labai realus istorinis reiškinys: 1835 m. dėl augančio raštingumo atsiradę dienraščiai, apie 1800 m. išrastas ketaus presas ir – neilgai trukus – rotacinės spaudos garo aparatas. Vėliau mokslinės fantastikos autoriai vaizdavo knygos pakaitalų seką: „fonografiniai“ įrašai („Library Journal“, 1883), „telefoniniai pamokslai“ (Edward Bellamy, 1887), į vaizdo grotuvus panašios „tarškyklės“ (H. G. Wells, 1899), mikrofilmus primenančios „mašininio skaitymo ritės“ (Aldous Huxley, 1932) ir „ritės knygų projekcijoms demonstruoti“ (Ray Bradbury, 1948). 1885 m. prancūzų bibliotekininkas R. Balmeris mįslinga „šnibždykle“ ir „automatine metaline knyga“ vadino kažką panašaus į garsinę knygą. Jos naudotojas „įsidės į skrybėlę aparatą, o šio garsai ausį pasieks laidais“. Be atgaivos akims, šios „skaitymo mašinos“ „padės siekti tiek fizinio, tiek psichinio tobulėjimo“. Vertimas: užuot pakumpę virš stalų, intelektualai galės nevaržomai tursnoti. O jų žmonos, turėdamos laisvas rankas, mazgodamos indus galėsiančios skaityti: „Moterų aukštojo išsilavinimo problemą vainikuotų triumfas.“

Kuo daugiau elastaninių kombinezonų, tuo mažiau oda įrištų tomų: ateitis buvo atpažįstama iš sienų be knygų lentynų. Apšvietos vizionierius Louis Sébastienas Mercier pranašavo, kad 2440 m. Karališkosios bibliotekos knygų kaugės bus suglaudintos į vieną tomą. Panašiai kaip chemikai, ištraukiantys botanines esencijas, aiškino Mercier, taip ateities redaktoriai „iš tūkstančių tomų išgaus medžiagą, kurią sutalpins į vidutinio formato knygelę“ – tarpinio dydžio tarp išmaniojo ir planšetės.

Istorija įrodė, kad Mercier vienu aspektu buvo teisus: ateitis priklauso ne informacijos gausinimui, o glaudinimui. 1961 m. lenkų fantastas Stanisławas Lemas pavaizdavo knygų lentynas, suspraustas į tai, ką šiais laikais vadintume skaitykle, sujungta su šiuolaikiniu spausdintuvu.

 

Visą popietę praleidau knygyne. Jame knygų nebuvo. Jau beveik pusšimtis metų, kai jų nebespausdinama. [...] Čia knygos buvo kristalėliai su įtvirtintu turiniu. Jas galėjai skaityti optonu. Jis buvo net panašus į knygą, bet turėjo tik vieną vienintelį puslapį tarp aptaisų. Jį palietus, pasirodydavo sekantys teksto puslapiai. [...] Taigi visi mano pirkiniai sutilpo vienoje kišenėje, nors jie susidėjo beveik iš trijų šimtų pavadinimų. Kristalinių grūdų sauja – šitaip atrodė knygos. [...] Knygyne iš esmės buvo tik vieninteliai knygų „egzemplioriai“. Kam nors jų pareikalavus, pageidaujamo veikalo turinys būdavo įtvirtinamas kristalėlyje.

Originalai – kristomatricos – buvo nematomi, jie buvo padėti už emaliuotų plieninių plokščių. Taigi knyga tam tikru būdu buvo spausdinama kiekvieną kartą, kai kas nors pareikalaudavo.*

 

Po ketverių metų Franko Herberto plytos dydžio „Kopoje“ buvo sukurpta „Biblija, skirta kosmoso keliauninkams. Ne filmaknygė, bet iš tikrųjų atspausdinta ant šviečiančiojo popieriaus.“ Herbertas knygos dydį matavo, panašiai kaip šiuolaikinio delninuko atveju, lygindamas su žmogaus kūnu: „didinamasis stiklas ir elektrostatinio krūvio sistema“ užtikrino, kad nesutrumpintas tomas užimtų mažiau vietos nei piršto sąnarys.

Terminas „el. knyga“ paremia tokį optimizmą. Kad ir kas pakeistų kodeksą, suprask, pakaitalas bus funkciškai lygiavertis: tas pats tekstinis turinys naujoje, patobulintoje (dažniausiai sumažėjusioje) pakuotėje. Tamsesnė futurologijos pakraipa, priešingai, labiau pabrėžia politinį nuosmukį, o ne technologinę pažangą. Romane „451° Farenheito“ knygų deginimas vaizduojamas kaip savaiminis tikslas, o ne vien kaip priemonė užgniaužti maištą, kurį, kaip išaiškėja, pakurstė spausdintinis žodis. Keleriais metais anksčiau „1984-ieji“ prasidėjo „storos knygos tuščiais lapais, raudona nugarėle ir marmuro spalvos viršeliais“ įsigijimu. Tuščias bloknotas iškalbingesnis už spausdintą knygą: „Net ir būdama be jokio įrašo ji galėjo sukompromituoti“ [vertė A. Sabonis]. Paskutinis mąstymo nusikaltimo įrodymas, pasiuntęs Vinstoną Smitą į 101-ąjį kabinetą? Pas jį rasta prespapjė. Čia, kaip ir [JAV geležinkelių] „Amtrak“ tylos vagone, knygos idėja išlieka galingesnė už visas joje slypinčias idėjas.

Grožinė literatūra geriau numatė cilindrinių ar šviečiančiųjų knygų išradimą ar marmuro spalvos viršelių ir stiklinių prespapjė išlikimą nei tai, kokių skaitymo erdvių ateityje pasiūlys dar negimusios institucijos. Net ir tie rašytojai, kurių įsišėlusi fantazija piešia naujas mašinas tekstams skaityti ir saugoti, bibliotekas, knygynus ir pašto sistemą arba palieka nuošaly, arba šiuos knygų tarpininkus vaizduoja kaip savo epochos veidrodinį atvaizdą. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse vienas humoristas šitaip pavaizdavo XX amžiaus pabaigos namų ūkio gyvenimo dieną:

 

Kažkas pabeldė į laukujes duris, ir jaunimėlis eskalatoriumi užčiuožė aukštyn, tikėdamiesi knygų siuntos, viešosios bibliotekos kas rytą pristatomos lėktuvu. Jie grįžo it musę kandę, nešini tik sterilizuotu pienu. „Jūs, jaunikliai, neišmanote, kas yra vargas, – suburbėjo pagyvenęs dėdulė. – Kai aš buvau bernas, dar 1913 metais, keldavausi devintą ryto ir pėsčiomis įveikdavau visą gatvę, kad pasiimčiau knygą iš Karnegio bibliotekos.“

 

Bibliotekininkas, persisotinęs „knygos mirties“, 1927 m. prognozuoja niūriau, esą ateityje „mes paspausime mygtuką ar pasuksime rankenėlę ir gausime pačių pasirinktas arba – tai daug labiau tikėtina – kokio nors tėvų komiteto parinktas knygas“. Tame dešimtmetyje, kuriame vyksta Orwello distopija, bulvariniame žurnale „Planet Stories“ pasirodė antra pagal žinomumą Ray Bradbury sakmė apie knygų deginimą „Ugnies stulpas“. Atsidūręs XXIV a. keliautojas patraukia tiesiai į biblioteką. Nes net ir siaubo literatūrą deginančioje visuomenėje vis dar stovi bibliotekininkų staliukai, o bibliotekininkai tebeklausinėja: „Kuo galėčiau padėti?“

 

„Norėčiau Edgaro Alano Po.“ Žodžius jis rinko kruopščiai. Jis nesakė „paskaityti“. Jis labai bijojo, kad knygos – jau praeitis, kad pats spausdinimas – jau išnykęs amatas. Gal visos „knygos“ šiandien jau įgavusios trimačių kino filmų pavidalą.

 

Kad ir kaip laikai keičiasi, grožinėje literatūroje vietos, kur knygos skaitomos, įgyjamos ar gaunamos, išlieka guodžiančiomis konstantomis.

Kitaip nei realiame gyvenime. Jei manote, kad infrastruktūra ilgainiui skaitymą paveikė labiau nei vienas ar kitas įrenginys, tada nagrinėtina ne tai, ar literatūrą skaitome spausdintiniu pavidalu, ar internete ar kokiame nors dar neįsivaizduojamame įrenginyje, bet labiau tai, kaip knyga patenka mums į rankas arba – dar svarbiau – kas sukelia troškimą jų imtis. Rašytojai, numatę keliones į kosmosą, keliavimą laiku ir virtualiąją realybę, nepajėgė įsivaizduoti, kad bibliotekos, nūdien teikiančios kaip niekada daug skaitmeninių ir spausdinimo paslaugų, vis dėlto gali atleisti darbuotojus ir juos pakeisti savanoriais; kad jų išlikimas priklauso nuo gydytojų išrašytų savigalbos knygų; kad Carnegie laikų patalpos parduodamos pelno siekiančioms įmonėms, skliautuotas skaityklas paverčiančioms privačiomis sporto salėmis, kuriose knygos jeigu ir „ryjamos“, tai tik per ausines ant bėgimo takelių. Kad ir kokia būtų terpė, esu tikra, kad panirimo į žodžių pasaulį potyris išliks tada ir tik tada, jei skaitytojai ir toliau ieškos vietų ir laiko, kur galėtų ginčytis tarpusavyje. O marmuro spalvos bloknotai – jie gali palaukt.

 

Vertė Andrius Patiomkinas