Romaino Gary šprotai, lukumai, monblanai

 

Ir sustingau berniuko su kaliošu poza. Šaligatvis siaurokas, prošal praeinantys paryžiečiai šnypščia mandagumu nė nedvelkiančius „Pardon!“. Sutrikdžiau pėsčiųjų eismą įsistebeilijęs į atminimo lentelytę, pritaisytą po vienu iš balkonų. Septintoji apygarda, senosios Prancūzijos dvelksmas, Kelto gatvė (rue de Bac). Matau namą, kurio trečiame aukšte beveik 20 metų gyveno Romainas Gary. Kur beveik dešimt metų gyveno jo antroji žmona Jean Seberg ir iki pilnametystės – jų sūnus Alexandre’as-Diego Gary.

Ak, tai čia? Tarp prabangių parduotuvių ir koplyčių. Netoliese – „Le Bon Marché“ („Moterų laimės“ prototipės) prašmatnumai nelyginant tuštybių tuštybės, į kurią veržėsi ir R. Gary, simbolis. Ir visai kita plotmė, ateistui (ar agnostikui?) rašytojui buvusi tuščia vieta, – Stebuklingojo medalėlio koplyčia, vadinama Paryžiaus Lurdu. Dar arčiau jo būsto – Katalikų misijų seminarija, koplyčia ir sodas, kuriame pasibaigdavo misionierių palydėtuvių į tolimas šalis apeigos. Žodžiu, realijos iš pasaulio, absoliučiai paralelinio R. Gary pasauliui. Bet Paryžius visa tai nuostabiai susluoksniavo.

Čia pat nedidelis Misijų skveras, priglaudęs paminkliuką François René de Chateaubriand’ui. Iškilmingos didžiojo romantiko laidotuvės, pasirodo, vyko Misijų koplyčioje. Tai jo parapija. Ženklas prie įėjimo į skverą draudžia vestis šunis. Gal R. Gary laikais, kai rytais jis Kelto gatve vedžiodavo savo Sandį, o rašytojas Roger Grenier (knygos apie Albert’ą Camus, išleistos ir Lietuvoje, autorius) – Ulisą, buvo kitaip? Didžiojo ciniko R. Gary šuo prie įpaminklinto romantiko. 

Skvere žydi magnolija, bet užsižiūrėjau į kitą gatvės pusę. Namo, kuriame gyveno R. Gary, pirmame aukšte įsikūręs istorinės Paryžiaus arbatinės „Angelina“ skyrelis. Neįmanoma atsispirti. Aukštosios konditerijos gaminiai, ir akims, ir gomuriui, kas sezoną vis kitos variacijos, bet svarbiausia – klasika, pyragaitis „Mont–Blanc“. Firminis arbatinės saldėsis, be kurio Paryžius gurmanams nebūtų Paryžius, t. y miestas šventė. Receptas ir pavidalas mažai tekito nuo XX a. pradžios. Morengas, plakta grietinėlė (crème fouettée) ir kaštainių kremo dekoras – „vermišeliai“, imituojantys bobą, prieš šimtmetį įsitvirtinusį plaukų kirpimo stilių.

Magnolija, morengai, monblanai: kažkur čia turi susieiti galai, reikia tik įsitempti ir prisiminti, galvoje sukasi 32 fouettée, skamba įvairių orkestro instrumentų garsai kaip prieš spektaklį operos teatre, pinasi, liejasi, šliejasi, bet tuoj pasirodys dirigentas, mostels ir… Štai reikiama sklandi melodija: „Aš visad mėgdavau gerą konditeriją“, – rašė R. Gary.

Konditerija! R. Gary ir konditerija! Nuo pat Vilniaus laikų – R. Gary ir konditerija. Nuo Vilniaus iki Paryžiaus – konditerija. „Staiga prisiminiau turįs kišenėje gabalą aguonų pyrago, kurį nugvelbiau ryte mūsų name įsikūrusioje konditerijos gaminių parduotuvėlėje, kai konditeris buvo užsiėmęs su klientais“, – dėsto R. Gary alter ego „Aušros pažade“.

„Mūsų name“ – tai 16-ajame Didžiosios Pohuliankos pastate Vilniuje. O taip, nuo konditerijos prasidėjo Romuškos, Romančiko, Romaino Gary sąlytis su menu ir su absoliutu. 

 

●

 

Į atminimo lentą dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje Vilniuje buvo užsižiūrėjęs profesionalus ledo ritulininkas, pradedantis rašytojas François-Henri Désérable’is ir iš to užsižiūrėjimo išsivyniojo romanu vadinamas kūrinys „Toks ponas Piekielnis“ (2017, liet. 2018). Visai subtilus, sykiu labai ambicingas autoriaus noras surasti kokių nors „mažo pilko žmogelio“ komiška pavarde pėdsakų. Ar jis išvis egzistavo? Pasak „Aušros pažado“, Piekielnis maitino Romušką rachatlukumais ir prašė, kai tik šis išgarsės, paskleisti žinią pasauliui apie „tokį Didžiosios Pohuliankos gyventoją“. Aišku, kad pavardė Piekielnis – toks pat stilistinis pramanas kaip ir R. Gary romano „Europa“ fon Pucas cu Šternė ar Dantesas, „Didžiojo skuduryno“ Vanderputas, „Čingiskono šokio“ Čingiskonas, kaip daugybė kitų jo kūrinių vardinių keistybių ir įžūlybių. O visas Piekielnio pasažas „Aušros pažade“ – didžiųjų rusų autorių meninių atradimų plėtotė. R. Gary išplėtojo juos iki simfoninio skambesio, iškėlė į spindinčią vitriną kaip perlus, deimantus ar pyragaičius „Mont-Blanc“. Nikolajaus Gogolio komedijos „Revizorius“ personažas Dobčinskis prašo apsišaukėlio Chlestakovo, kad šis Peterburgo didikams ir net pačiam imperatoriui pasakytų, jog tokiame ir tokiame mieste gyvena Piotras Ivanovičius Dobčinskis (R. Gary su savo Piekielniu sustiprina tragikomiškas gaidas – skaitytojų širdims virpinti).

Ne vien N. Gogolis. Antono Čechovo „Vyšnių sodo“ Piščikas irgi prašo prisiminti, kad „buvo pasauly toks, anoks… Simeonovas Piščikas…“

Visa A. Čechovo serija: R. Gary „Sudie, Gari Kuperi“ herojus kartoja „Dėdės Vanios“ Voinickio garsiąją frazę: „Tokiu oru gera pasikarti“; romane nesunkiai atpažįstame „Žuvėdros“ motyvus ir parafrazes. Talentingai paimta ir pasinaudota, nieko nepasakysi.

Įdomiau ir už Piekielnį – konditerio Miškos reikalai. „Šitas konditeris buvo didis menininkas.“ Jo aguonų pyragas išgelbėjo „Aušros pažado“ Romčiko gyvybę. Vėliau Vilniaus berniūkščiams buvo atskleisti svarbūs gyvenimo dėsniai, konditerijos ir kūniškos meilės sąsajos, sukeltas pirmas tikras religinis potyris. Neįkainojamos pamokos. Himnas Miškos veiklai ir įkvėpimui išgiedotas romano XII skyriuje. „Jeigu, užuot įsikūręs mažame Rytų Europos miesteliūkštyje, Miška būtų atidaręs savo konditerijos parduotuvę Paryžiuje, šiandien būtų turtingas, garsus žmogus, o jo krūtinę puoštų ordinai. Gražiausios Paryžiaus moterys lankytųsi pas jį ragauti pyragaičių.“

Kokie jo realaus buvimo Vilniuje įrodymai? Мишка, Мишка, где твоя улыбка, / Полная задора и огня?

„Nežinau, ar tebėra gyvas – kažkas man sako, kad turėjo mirti jaunas…“ – ar ne užuomina, kad ir šis personažas – visiška fikcija? Самая нелепая ошибка, Мишка – / То, что ты уходишь от меня.

 

●

 

Dar vieną gastronominę R. Gary aistrą – šprotams – mini Dominique Bona biografinėje knygoje „Romainas Gary“ (1987, liet. 2020). Rytinis ritualas Paryžiuje: „Prieš grįždamas namo nužingsniuoja iki žuvies parduotuvės netoli Šv. Germano ir Raspail’aus bulvarų sankryžos: ten suvalgo šprotų – penkių skirtingų rūšių rūkytų žuvelių – imdamas pirštais tiesiog prie prekystalio.“ O prieš tai stipri juoda kava Kelto gatvės pradžioje. Regis, tos kavinės jau nebėra. Rageliai – vienintelis skanėstas, kurį sau leidžia sustorėti bijantis R. Gary. Aptukti – tai nebeatitikti tuštybių pasaulio standartų ir idealų, netekti vyriškumo, gundytojo šlovės, macho įvaizdžio. Sentimentai rageliams – iš alkanos studentiškos jaunystės Paryžiuje laikų. Beveik Knuto Hamsuno „Bado“ situacija: nesėkmingi bandymai užsidirbti iš rašymo ir alpimai iš alkio. Kaip išsigelbėjimas – kavinė „Capoulade“ Lotynų kvartale, kur padavėjas neva leidžia valgyti ragelius nemokamai. „Aušros pažade“ visa tai pateikta šaržuotai: „Manau, kad 1936–1937 metais suvalgiau prie baro „Capoulade“ nesumokėjęs kokį tūkstantį ar pusantro ragelių. Palaikiau tai kaip savotiška stipendija, kurią ta įstaiga skyrė mano studijoms.“

Kava su rageliais, o dažnai ir be jų – minėtais metais Paryžiuje gausiai apsistojusių lietuvių menininkų prioritetas. Kad kavinėse negali labai išlaidauti, laiškuose yra pasakojusi Liūnė Janušytė, Lotynų kvartalo gyventoja, gal net tos pačios „Capoulade“ lankytoja. Kretingos muziejuje saugoma nuotrauka: L. Janušytė su bičiuliais daugiaaukščio namo (viešbučio?) balkone, tolėliau matyti Panteonas; labai panašiu rakursu Panteonas stūkso ir istorinėse „Capoulade“ fotografijose.

Minimos kavinės pirmtakė – XIX amžiaus pabaigoje įkurta „Taverne du Panthéon“, kur lankydavosi apie literatūrinį žurnalą „Mercure de France“, vėliau išaugusį į reikšmingą leidyklą, telkęsi autoriai. Šiandien tuo adresu – o siaube! – „Burger King“.

Taigi šprotai. O kai skaitome „Sudie, Gari Kuperi“, seiles išsiskirti priverčia kitas jūrinis „delikatesas“, pikantiškas savo paprastumu, – riebios sardinės su duona.

 

●

 

Mūsų literatūrinis gastronominis pasivaikščiojimas po Paryžių dar nebaigtas. Yra papildymų. Ačiū D. Bona.

Kai pirmą ir vienintelį kartą lankiausi garsiame restorane „Le Récamier“ (vienąkart gyvenime juk galima), aišku, nežinojau, kad čia prieš nusižudydamas papietavo R. Gary. Užtat žinojau, kad mielai užsuka Emmanuelis Macronas. Apie tai pranešė ne žiniasklaida ir net ne socialiniai tinklai – išgirdau iš jį ten mačiusiųjų lūpų.

Tvankią Paryžiaus vasarą „Le Récamier“ skveriukas – žalia palaiminga užuoglauda, pavėsio kamputis. Ką pasakyti apie lankytojus? Tokios snobiškos elegancijos dar nesu matęs, bet – vienąkart gyvenime – galima ir nesipiktinti. Derėtų dargi paploti neprilygstamam padavėjų teatrui. Ta pati septintoji apygarda, ji priklauso itin pasiturintiems žmonėms. Suflė restoranas. O prieš dvejetą amžių buvo grožiu ir protu garsėjusios madam Récamier politinis ir literatūrinis salonas. Kuo maloniausiai klientus sutinkantis vyriškis – virtuvės šefas Gérard’as Idoux (šitą išsiaiškinau vėliau, pagūglinau), restorano meniu atnaujintojas. Dabar tai jo salonas. Suflė kaip užkandžiai, suflė kaip pagrindiniai patiekalai, suflė kaip desertai, suflė, suflė…

Į R. Gary mėgtą aludę „Lipp“ Šv. Germano (Sen Žermeno, Saint Germain) bulvare nė neketinau eiti. Ten tokios sangrūdos, per žmones nematyti gražiojo art nouveau dekoro. „Lipp“ mėgo neseniai miręs Prancūzijos prezidentas Valéry Giscard’as d’Estaing’as ir dar daugybė politikų. Jie ten gal net užgožė menininkus.

Žodis „aludė“ asocijuojasi su troškintais kopūstais ir dešrelėmis – toks valgiaraštis jose ir būdavo. Seniau, Émile’io Zola „Nanos“ laikais. „Lipp“ virtuvė, žinoma, ištaigingesnė.

 

●

 

Ačiū D. Bona už tas detales apie R. Gary pomėgius, atgaline data papildžiusias mano maršrutą, už milžinišką kruopštų darbą. Jauti, kad jai buvo baisiai smagu rinkti medžiagą ir rašyti. Ačiū knygos vertėjai Dianai Bučiūtei, kad atlaikė tokias informacijos perkrovas, gražiai atitaikė stilių ir leksiką. D. Bona – ne tik žurnalistė, vienas jos romanų „Port Ebeno rankraštis“ išleistas ir lietuviškai. Kai rašė „Romainą Gary“, dar nebuvo duomenų apie Romčiko gimimą Vilniuje. Knygoje Vilnius ir jo apylinkės skęsta migloje, autorė, pasitelkusi vaizduotę ir bendrąsias žinias, tarp R. Gary pasaulėjautą formavusių veiksnių mėgina įterpti baltiškąjį, pagoniškąjį sluoksnį, lietuviškų pasakų, sakmių ir legendų substratą, atseit sumišusį su rusiškais, lenkiškais, žydiškais motyvais. Gražu, mes gal net norėtume, kad taip būtų, bet…

 

●

 

Šiaip jis visus mus tebemulkina, ir savo gimimu, ir mirtimi. Klaidina per gyvenimą darytais manevrais. Todėl likę daug plyšių ir tarpų; anuomečių apgaulių aidai pinasi su įvairiakilmiais riktais.

Bet kiek žongliravimo apibūdinimais šiandien! Vieniems R. Gary atrodo „autentiškos moralės sergėtojas“, kiti jam lipdo „vaisingos politikos gimdytojo“ etiketę, treti prikergia kitokių margumynų. Twinkle twinkle, Gary, Gary.