Reikia pasakyti sakinį

RŪTA JAKUTYTĖ

Jau? Dabar? Ar jau pripildžiau skylėtą dvasios šikpuodį, mano barzda jau barzda ar tik jauniklio gyvaplaukiai, ar žilumo užteks, kad galėčiau pasakyti vieną sakinį nesidygėdamas, jog iš burnos išlįs kas nors gašlaus, eržiliškos seksistinės mintys ir nešvankios užuominos, kurių dar nenumalšino gėda dėl maištavimo ir nusivylimas, kad mano mažas kotelis toks pats nevaldomas kaip ir kitų patinų? Noriu išeiti į gatvę, noriu, noriu ištarti sakinį, vieną kaip tikras aš, tada net žmonės kitoj gatvės pusėj išgirstų ir nebebūčiau vienas su šitom atvirom opom, nebemanyčiau, kad esu šliužas, kad tos mintys, kurios daužo kumščiais man galvą, yra siaubingos ir net nemadingai iškrypėliškos, nors jas išgirdę žmonės vis tiek būtų abejingi ir, nežinodami, jie laimingi ar ne, sakytų, kad iki tos laimės dar trūksta batų, papų, cukraus, ignoruodami mano išganingąjį sakinį, kuris padėtų jiems apsispręsti; niekas nepasikeistų man prasižiojus, bet pasikeisčiau aš, tapčiau tuštesnis, iššvaistytas, ir tai yra teigiama, jei dėl to dar kyla abejonių, manyje nebevirtų egzistencinės riebalingos sriubos, kurios degina, tai šlykštu, jos pagaliau būtų išdalintos nealkanai liaudžiai, o ši į jas prispjaudytų, tada jas išlaktų šunys, įvairiausi benamiai šunys išlaižytų mano prasmę ir vis tiek netaptų prasmingi, nes to, ką nori pasakyti vienas, niekada neišgirs kitas, dėl to ir norisi taip nusipjauti kokį organą, ir kartais pagalvoji, kam sakyti savo sakinį, kam bręsti, jei kokia šlykšti boba vis tiek apkapos tau šakas, sakydama, kad taip gražiau, o gal ji teisi, nežinau, bet vis tiek nebūsiu išgirstas, tik suvartotas, smarkiai, bet ne iki galo, nes pats neišsiversiu į kitą pusę ir neišsikratysiu visas, man neužtenka galių iššvaistyti, atverti save galutinai, tik dėl tos priežasties vis tiek liks trupiniai sudžiūvusio manęs, taigi liks ką toliau graužti, bet jau silpniau ir ne su tokia energija, kandžioti, bausti už nebrandžias mintis, už garbės troškimą, už visas visas nemigas dėl to vienintelio sakinio, kuris, žinau, tūno manyje toks genialus ir išmintingas, net man pačiam nesuprantamas, bet turi subręsti, sriuba turi ataušti, žinau, tada pasakysiu gatvėj sakinį ir taip vis tiek išseksiu, kad įsitikinčiau, išseksiu, kaip išsenka upė, kai ją praryja jūra, išseksiu, o kol kas vis klausiu savęs, ar aš brandus, ar aš pakankamai brandus sakiniui, ir kada nors, tikiu, pasitenkinsiu, seksualiai pasitenkinsiu išsieikvodamas, užliedamas visą šaligatvį savo skysčiais, minčių skysčiais, nors niekas dėl to nepaskęs, tas skystis nė vieno medžio nepalies, nepasotins, aš turėsiu mažiau, mažai, visai mažai savęs ir dėl to pagaliau sutilpsiu į savo išeiginių marškinių kišenėlę.

Patarimas netelpantiems savyje, arba Išeitis

Kažkodėl žmonės, turintys problemų, man dažnai skambindavo. Gal dėl to, kad mažai klausinėdavau ir veik nekreipdavau dėmesio, ir jie pasijusdavo esą vieni, bet nevieniši su savo nuoskaudomis ar panašiai. Bet man nesunku.
Taigi vakar ryte man paskambino draugas – toks geras draugas, kad neįsižeidė paklaustas, kas jis toks ir iš kur turi mano numerį, nes puikiai mane pažinojo. Iškart supratau, kad jam kažkas ne taip, nes balsas virpėjo, o žodžiai lipo vienas per kitą, pasikartodami, tarsi trokšdami kuo greičiau išlįsti iš banguojančios burnos – norėjo susitikti. Sutikau.
Beje. Sutikau, nes man visą laiką buvo gaila žmonių, kurie kažko smarkiai trokšta: siekia tikslų, varžydamiesi patys su savimi, save vertina, dažniausiai neigiamai, vis ieško progos, kaip patikrinti savo šaunumą. Tai taip neramu.
Po poros valandų mes jau sėdėjom Laisvės alėjoj ant suoliuko, nors buvo vasario vidurys ir mums grėsė prišalti šiknas. Taigi. Atrodo, nė vienas neturėjom pinigų. Jo vardas buvo Oskaras.
Po kelių minučių tylos ir stebėjimo, kaip netoliese gitarą brązginančiam gatvės muzikantui niekas neaukoja centų, turėjau atplėšti akis nuo to malonaus reginio ir vis dėlto paklausti, kas atsitiko.
Jis atsakė ne iškart. Keistas žmonių įprotis paprašyti paslaugos, o paskui bandyti priversti tave tapti psichologu ar kažkuo panašiu.
Taigi jis pasakė, kad nori parašyti knygą.
– Žinai, aš noriu parašyti knygą.
Kai paklausiau apie ką, suglumo.
– Tik nežinau apie ką.
Oskaras jautė kunkuliuojant kažkokius jausmus, netelpančius kūne, ir vargšelis pamanė, kad tai talentas.
– Jaučiu, kad manyje verda kažkas stipresnis už mane. Jis nori išsiveržti, tapti atskira mano dalimi. Kartais nebegaliu miegoti, man norisi rėkti, jaučiu, kad turiu kažkokios galios, kuri privalo būti realizuota. Gal tai ženklas, gal aš privalau kažką sukurti, antraip negalėsiu nusiraminti. Ši idėja neišeina man iš galvos.
Apsižvalgiau aplinkui ir pamačiau vargšų paliegusių liepų alėją. Jau ir taip apkarpyta, gumbuotais kamienais, ji vis dar stengėsi išlaikyti pozicijas miesto centre. Tada pagalvojau apie kelis šimtus puslapių savo draugo priskrebentų aistringų nesąmonių ir akimirksniu tapau gamtos mylėtoju.
Pamąsčiau, įkvėpiau gaivaus šalto oro, nulydėjau akimis nieko nepešusį gatvės muzikantą, kuris turbūt buvo nevykėlis, ir daviau patį geriausią patarimą per visą savo gyvenimą. Aš pasakiau:
– Klausyk, drauguži, o tu rėk. Jei negali ištverti, išeik vakare į lauką ir išsistauk kiek tik tau patinka. Manau, tavoji romano jėga ilgainiui išblės ir viskas grįš į savo vėžes.
Taip pasakęs, atsistojau ir lėtai nužingsniavau Laisvės alėja, vis paglostydamas kokį medį.
Kodėl patį geriausią? Po kelių savaičių išgirdau isterišką stūgsmą netoli Nemuno krantinės, kur ir vieta visokiems keistuoliams ir iškrypėliams. Įdomumo dėlei pradėjau vaikščioti pro tą vietą, kad įsitikinčiau, jog patarimas suveikė, ir retkarčiais, kaip ir buvau numatęs, vis išgirsdavau tą garsą, kol nusibodo klausytis. Daugiau ten nebėjau.