Pasidalinimas

Naugarduko gatvėje taip pat buvo didelis pogromas.

Be to, gestapininkai pakorė už kojų kelias šeimas. Kažkas įskundė, kad jos mėginusios evakuotis į Tarybų Sąjungos gilumą, bet nepavyko ir todėl grįžo.

Baisu…

Marija Rolnikaitė, „Turiu papasakoti“

Holokausto praeiviai praeina patys pro save.

Aurimas Šimeliūnas

…en den du, paparmali u, paparmali, izarmali, en den du… lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom, imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką… drum drum drumbacelė, micė acė kumpacelė, micė a, micė bė, micė acė kumpacė…

Vaikystės skaičiuotės

Puikiai atsimenu, kaip mano gyvenime atsirado Holokaustas. Tarsi iš po žemių išdygo. Ar veikiau – iš po stalo, prie kurio vieną 1998-ųjų vakarą ruošiau pamokas. O iš tikrųjų – iš televizoriaus, į kurį, tas pamokas neva ruošdama, vis dirsčiojau. Kažkuris lietuviškas kanalas (LNK? TV3?) rodė „Gyvenimas yra gražus“ su Roberto Benigni. Taip iš tikrųjų buvo?!. Iki tol prikąsta lūpa, o tualete jau ir nebetvardomomis ašaromis tebuvo pasibaigusios „Gorilos rūke“. Man buvo dvylika ir vis dar atrodė (ir dar ilgai atrodys), jog išsiskyrimai tik tam, kad ir vėl susitiktum, po lygiai atseikėti juokas ir ašaros, tolydžio auganti, jokiais būdais ne vienu ypu iki kaulų smegenų persmelkianti įtampa, skausmas ir siaubas kaip dramatiškos aplinkybės galėjo va taip va – iš tikrųjų – būti.

Gimusi 1986 metais, apie Holokaustą iki 1998-ųjų nieko nežinojau. Tiesa, žemėse, iš po kurių jis taip netikėtai išdygo, jau buvo prasikalę keletas daigų – šeimos folkloras apie suktus žydų pirklius, šešėlių teatras ant rusų mokyklos Vilniuje sienos, kur, vaikų džiaugsmui, dvi plaštakos akimirksniu, stebuklingai persimainydavo į keistai švebeldžiuojančią, kumpanosę personą, choru deklamuojama skaičiuotė… Apie Holokaustą dar nieko nežinojau, bet žydą jau šiek tiek pažinojau. Ir net neabejojau, kad, reikalui esant, būčiau lengvai iš minios išskaičiavusi. Toks keistas, beveik pasakiškas personažas buvo. Ne princas, ne karalius ir ne trečias brolis. Gal veikiau koks burtininkas ar tiesiog baubas. Kai po gero dešimtmečio Londone, kilnodama pintą alaus, dalinausi su drauge, žydaite iš Izraelio, prisiminimais apie šias buitinio antisemitizmo prisisunkusias pramogas ir žaidimus, nei gėdijausi, nei jaučiau kokią nors rimtesnę atsakomybę. Iš tiesų tai, kas kirbėjo viduje, labiau panėšėjo į kolekcininkės pasididžiavimą, kad štai jai, man priklauso toks kuriozas iš laiko keistenybių muziejaus, dalelė tikros – ne kokiame nors Holivude surežisuotos, o autentiškame Vilniaus Karoliniškių kieme įgytos – istorijos.

1998 metais mano gyvenime atsiradęs Holokaustas buvo išskirtinai vokiečių tautos įvykdytas nusikaltimas. Mokyklinis istorijos kursas šio įsivaizdavimo nelabai pakeitė. Tik atsimenu, kad su užuojauta galvojau apie vokiečių jaunimą – kaip sunku jiems turėtų būti su šia istorine trauma susigyventi. Juk nusikaltimas buvo toks kraupus ir slegiantis. Atsimenu šoką, kai šešiolikmetė nuvykau į Aušvico koncentracijos stovykloje įrengtą muziejų. Negyvų plaukų pilkapiai, nelyg paprastos, tik šiek tiek apibyrėjusios krosnys – krematoriumai… Į Aušvico muziejų mus, Lazdynų saleziečių bendruomenės animatores ir animatorius, nuvežė kunigas italas. Muziejaus misija buvo (ir tebėra) supažindinti pasaulį su Holokausto istorija tam, kad ji nepasikartotų. Jaučiausi atsidūrusi pačiame tos baisios istorijos centre. Tam tikra prasme taip ir buvo: ekspozicijos žemėlapis vaizdavo iš visų Europos pakraščių į Aušvicą šaunančias priverstinio judėjimo trajektorijas. Tiesa, pats judėjimas juk visuomet byloja apie centro ir periferijos santykių kaitą. Lyg ir nujaučiau, kad kažkuriuo metu centru turėjo būti ir kiekvienas iš pakraščių. O Aušvicas tuomet dar tik bolavo horizonte. Prireiks nemažai laiko, kad suprasčiau, jog istorijoje nė vienu metu vieno centro nebūna. Nes kiekviena auka yra vienintelė. Nes kiekvienas kiekvienos masinės kapavietės ruožas yra spengiantis visatos centras. Manęs dar laukė ilga kelionė namo. Kelios dienos iš Lenkijos į Lietuvą. Keliolika metų iš Aušvico į Panerius.

Kiek žinau, mano giminėje nebuvo nei žydų, nei žydšaudžių. Negirdėjau ir apie žydų gelbėtojus. Buvo politinių kalinių ir tremtinių. Mano giminės istorija – nukentėjusiųjų nuo sovietinės okupacijos istorija. Susirinkę draugėn ne tik džiaugiamės, bet ir gedime. Ne tik dainuojame, bet ir tylime. Savus bei savas prisimindami. Šiandien svarstau, kiek galima per simbolinę minutę atminti ir ar kiekybiniai tyrimai išvis prie simbolinių gestų dera. Turbūt prasmingiau būtų galvoti apie atminties kokybę – koks yra atsimenamas kaip savas? Arba – neišvengiamai – kokia yra užmirštama kaip svetima? Senosios giminės kartos nebeliko ir nebėra, kieno išties pasiklausti. Tik du it išblukusios nuotraukos pasidalinimai iš senelio atminties archyvo. Maloni, senyva ponia – kambario, kurį senelis nuomojasi Vilniuje kartu su kursioku, šeimininkė – atneša jiems, peralkusiems studentams, saldintos arbatos. Padėkoję ir atsisveikinę pila arbatą tiesiai kriauklėn: nuo jos tik dar labiau alkis sukyla. Basanavičiaus gatve slenka niūri kolona. Galo nematyti.

Liudyti gali ne kiekviena ir ne kiekvienas. Reikia ne tik drąsos – reikalinga teisė. Ir vis dėlto apie ką negalima tylėti, apie tai reikia kalbėti. Gyvenimas neprivalo tapti negražus, bet gyvenimas privalo tapti. Nes miršta ne tik tie, kuriuos užmiršta. Tie, kurie užmiršta, irgi miršta. Viešojoje erdvėje daugėja su Holokausto įvykiais Lietuvoje ir jų atminimu susijusių diskusijų, straipsnių. Atrodo, kad mūsų bendra atmintis pamažu tampa elastingesnė, tampresnė, talpesnė. Vis dėlto tik visai neseniai per feisbuką vienos dėstytojos dėka atradau Marijos Rolnikaitės „Turiu papasakoti“. Tai yra Vilniaus getą ir dvi koncentracijos stovyklas išgyvenusios paauglės dienoraštis, lietuviškai pirmą ir, kaip suprantu, vienintelį kartą publikuotas 1963 metais. Rolnikaitė turėjo papasakoti. O aš pagaliau ne tik galiu, bet ir privalau išgirsti. Tebūnie tik 2021-aisiais, daugiau nei po pusės amžiaus. Sausio 27-oji yra Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Šią dieną 1945 metais buvo išvaduota Aušvico stovykla. Lietuvos žydų genocido aukos minimos rugsėjo 23-iąją – kai 1943 metais buvo sunaikintas Vilniaus getas. Vis dar nežinau, ką šios datos man reiškia, ką galiu atminti. Kol kas tik nujaučiu, kad turbūt ne viena namuose aptinku suskilusio praeities pasaulio šukių – paskirai nežinia ką pasakojančių kolektyvinės užmaršties žymių. Mano pasidalinimas yra apie pokštus ir juos apgaubusią nejaukią tylą. Apie neparuoštas pamokas ir negebėjimą atpažinti save.