Gyva išvien

 

Lisel Mueller (1924–2020) – vokiečių kilmės amerikiečių poetė, vertėja, už paskutinę, devintąją, knygą – poezijos rinktinę Alive Together: New and Selected Poems (1996) – apdovanota Pulitzerio premija. Jungtinėse Valstijose būsimoji poetė (tuomet – Elisabeth Neumann) atsidūrė paauglystėje drauge su šeima, pabėgusia iš tėvynės dėl nacių režimo. Brandžiausiuose Mueller tekstuose sukeistintomis, fantastinėmis, sapno ir mito logiką primenančiomis situacijomis, Vakarų kultūros ir bibliniais simboliais minoriškai apmąstoma dehumanizuojanti Vakarų civilizacijos technologinė pažanga, asmenine patirtimi liudijamas visuotinių istorinių ir politinių kataklizmų poveikis individui, šeimai.

 

 

Kai manęs klausia

 

Kai manęs klausia,

kaip pradėjau rašyti eilėraščius,

aš kalbu apie gamtos abejingumą.

 

Tai nutiko netrukus po mamos mirties,

nuostabią birželio dieną,

visa kam žydint.

 

Sėdėjau ant pilko akmeninio suoliuko

su meile įveistame sode,

tačiau viendienės buvo kurčios

it įmigusio girtuoklio ausys, o rožės sviro savin.

Jokios juodumos ar sugniužimo,

nė lapelis nenukrito,

o saulė trimitavo begalinę

vasaros atostogų reklamą.

 

Sėdėjau ant pilko akmeninio suoliuko,

naivių sprigių veidelių,

rausvų ir balsvų, apsupty,

ir sielvartą savo

įdėjau į lūpas kalbos,

vienintelės iš visų, gedėsiančios su manimi.

 

 

Mokslinės fantastikos pabaiga

 

Tai ne fantazija, tai mūsų gyvenimas.

Mes tie veikėjai,

kurie užkariavo mėnulį,

kurie nevalioja sustabdyti savo kompiuterių.

Mes tie dievai, kurie per septynias dienas

gali sunaikinti pasaulį.

 

Abu rodyklių pirštai sustingę ties zenitu.

Mes pradedame gyventi amžinai

lengvasvoriuose, aliumininiuose kūnuose

su numerių įspaudais ant nugarų.

Žodžius parenkame lyg įrašytą foninę muziką.

Girdime vienas kitą per vandenį.

 

Žanras miręs. Išgalvok ką nors nauja.

Išgalvok vyrą ir moterį,

nuogus sode,

išgalvok vaiką, kuris išgelbės pasaulį,

žmogų, nešantį tėvą

iš degančio miesto.

Išgalvok siūlų ritę,

kuri saugiai išveda herojų,

išgalvok salą, kurioje šis palieka

moterį, išgelbėjusią jam gyvybę,

dėl išdavystės nekamuojamas nemigos.

 

Išgalvok mus, kokie buvome

iki mūsų žvilgančių kūnų,

paliovusių kraujuoti:

išgalvok piemenį, kuris užmuša galiūną,

merginą, kuri sumedėja,

moterį, kuri nesutinka atsukti

nugarą praeičiai ir pavirsta druskos stulpu,

jaunuolį, kuris apgaule paveržia iš brolio pirmagimystės teisę

ir tampa tautos galva.

Išgalvok tikras ašaras, atsparią meilę,

lėtaeigius, senovinius žodžius,

sunkius kaip pirmieji

vaiko žingsniai per kambarį.

 

 

 

Palindromas

 

Ne taip sunku, – tiesą sakant, loginių sunkumų iš viso nėra, – įsivaizduoti dvi visatos dalis, sakykime, dvi galaktikas, kur laikas teka viena kryptimi vienoje ir kita kryptimi – kitoje [...]. Protingos abiejų galaktikų būtybės laiką savoje galaktikoje laikys judančiu „pirmyn“, o laiką kitoje galaktikoje – „atgal“.

Martin Gardner, „Scientific American“

 

Kažkur šiuo metu ji nusitraukia suknelę, kurią aš

velkuosi. Vakaras antipasaulyje,

kuriame ji gyvena. Per 45 metus ji nutolus

nuo savo mirties, skylės, išspjovusios ją

į skausmą, iš pradžių nepakeliamą, paskui rimstantį,

praeinantį, dingusį. Dabar ji daug pamiršusi iš to, ką buvo išmokus.

Jos oda stangrėja, atmintis aštrėja,

plaukai sužvilga. Ji mato be akinių,

lengvai įsimyli. Jos vyras nustoja

vilkt kojas, drauge jiedu juokiasi. Jų pinigai mąžta,

bet užsidegimas didėja. Netrukus antrasis jų vaikas

atjaunės tiek, kad įsiskverbs į jos

kūną, kur persimainys į beždžionę, į varlę, į

buožgalvį, į ląstelių sankibą, į mažytę salelę, į

nieką. Ji susidaro sąrašą:

Daiktai, kurių prireiks praeityje

lūpdažis

šampūnas

tranzistorius

Seržantas Pipiras

tepalas nuo spuogų

5 metų dienoraštis su spynele

Ji spirga, prisiklausiusi apie paauglišką meilę

ir vaikų laisvę. Ji trokšta skaityti

„Nusikaltimą ir bausmę“ ir nepykinama

švilpti linksmaisiais kalneliais. Prisimenu, kokia ji bus

penkiolikmetė, besivaržanti rimtuolė.

Veidrodyje matau, kaip rašo kaire ranka,

o kita atsisuka stiklainį. Šiuo metu mūsų gyvenimai jau turėtų

būt susikirtę. Kažkur kažkada mudvi turėjome

prasilenkti tarsi priešiniai traukiniai,

abi žvelgdamos į kitą pusę.

 

 

Pradedant 1914-aisiais

 

Kadangi tai visuomet prasideda

netikėčiausioje vietoje,

mes pradedame atgyvenusioje šalyje, neberandamoje

šiuolaikiniuose žemėlapiuose. Kamera

sklendžia viršum gėlių lysvių,

nes čia pietų klimato juosta.

Sufokusuojame žvilgsnį į medalius, žirgą,

į baltą uniformą,

nes tai birželis. Jaunas vyras

moja šalia kelio išsirikiavusiems žmonėms,

pakelia vaiką, pagauna

rožę, mestą raukšlėtos moters

melsva skarele. Paskui išgirstame šūvius,

stambėjantis kadras karsto,

uždengto Austrijos vėliava.

Trisdešimt viena diena, išplėšta iš kalendoriaus.

Bombos ant Belgrado; paskui Europos sprogimas.

Stebime, kaip apkasai prisipildo vyrų,

oras – švilpiančių šaudmenų.

Stambiu planu penkiametė,

gyvuojanti ropėmis. Jos vyresnė sesuo,

mano dar ne mama, bet jau

mano dukros akimis,

skaito laišką, o mes peršokam

prie jaunuolio storo stiklo akiniais,

gulinčio apkasuose ir rašančio

mokslinį darbą apie Ibseną. Atpažįstu jį,

tai būsimasis mano tėvas,

ir šitoks jo būdas išgyventi.

Sniegas. Kraujas. Utėlės. Nušalimai.

Granatos. Neštuvai. Karstai. Sniegas.

Telegramos juodais kraštais.

Plačiaekraniame vaizde mano tėvas grįžta

su savo brolio palaikais;

mano motinos tėvas parsigabena savo sūnaus

iš priešingos pusės. Jiedu susitinka

po kapinių ąžuolais.

Visi, būsiantys mano šeima,

yra čia, išskyrus seserį,

apie kurią dar nė nenutuokiama.

Kaip ir apie mane, besivaizduojančią

šį paveikslą, o dabar šokančią

į sniegingą savo gimtadienį tais metais,

kai kepaliukas duonos kainavo milijoną markių.

Ankstyvuosius mano metus įkūnija

mėlynakis vaikas, kuris auga

spėriai, nes tai – ryškiausių akimirkų

filmas, kaip ir visi dokumentiniai,

iškraipantis gyvenimą – kūrinys

atrankios atminties, viso to, ką pajėgiu pakelt

iš skausmingos vaikystės. Svastika

pasirodo ir lieka lyg didžiulė

dekoracija, kurios fone esame matomi.

Garsas – mums grasantis isteriškas

balsas. Mūsų girdėti tik šnabždesiai.

Prieš pat mano miestui

paskęstant liepsnose, mano dublerė

dingsta iš filmo, o šis tęsiasi

siaubo ir mirties scenomis,

kurių nepajėgiu žiūrėti. Imu

naują juostą, keistą tęsinį,

vykstantį kitoje vietoje

ir įgarsintą kita kalba,

jame aš vėl pasirodau. Spalvos ryškios,

garso takelis prisodrintas muzikos,

romus fokusavimas. Šalia manęs vyras.

Laiko slinkties kadrais fiksuojamas

dukrų stiebimasis pamažėle

dangaus linkui, palaipsnis žilų plaukų

įsitvirtinimas vietoj tamsių. Veiksmo maža.

Tolygią daugelio metų tėkmę

kamera apibendrina upės kadru.

Pirmosios dalies personažų

nėra, išskyrus mane,

jungiamąją grandį. Laikas – dabartis,

o aš vaidinu save.

 

 

Gyva išvien

 

Jei prakalbom apie stebuklus, tai aš gyva

išvien su tavim, nors galėjau

gyvuoti su bet kuo po šia saule,

nors galėjau būt Abelardo moteris,

Renesanso popiežiaus kekšė

arba valstiečio pati, stokojanti maisto

ir stokojanti meilės, su maro

numarintais vaikais. Galėjau miegoti

įsienyje šalia vyro

su auksine nosimi, kaišiota

į žvaigždžių reikalus,

arba siūti žvaigždėtą vėliavą

generolui mediniais dantim.

Galėjau būti pavyzdinė Pokahonta

arba bevardė moteris,

raudanti Šeimininko guolyje

dėl savo vyro, iškeisto į mulą,

dėl dukters, praloštos girtose lažybose.

Galėjau būt ištempta ant totemo stulpo

kerštingam dievui nuramdyti

arba palikta numirt ant uolos

kaip benaudė mergaitė. Man patinka manyt,

kad galėjau būt Mary Shelley,

įsimylėjusi kietakaktį angelą,

arba Mary draugė. Aš galėjau būt tu.

Šis eilėraštis begalinis, nepalankios mums aplinkybės begalinės,

mūsų šansai gyvuoti išvien

statistiškai nerealūs;

o vis dėlto mums pavyko, gyvuojam tokiu laiku,

kai racionalistai keturkampėm skrybėlėm

ir bekepuriai Jehovos liudytojai

sutaria, kad jis beveik baigėsi,

gyvuojam su savo gyvastingais vaikais,

kurie – jei ne begaliniai „jeigu“ –

galėjo neištaikyti progos gyvuoti

išvien su stebuklais ir beprotybėm,

ilgesiais, melais ir troškimais,

klaidomis, humoru ir pasigailėjimu,

kelionėmis, balsais ir veidais,

spalvomis, vasaromis ir rytais,

pažinimu, ašaromis ir šansu.

 

Vertė Andrius Patiomkinas

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba