Protingavimai (9)

 

●

 

Jeigu Dievas būtų geras, Jis būtų sukūręs pasaulį, kuriame nebūtų kančios.

Aš gulėčiau minkštame kūno temperatūros debesyje, valgyčiau skanėstus, niekada neprisivalgyčiau ir visą gyvenimą patirčiau valgymo malonumą, visą laiką mylėčiau žmoną gražuolę ir amžinai patirčiau meilės palaimą, mano ranka pati paišytų nuostabius paveikslus, žmonės manimi gėrėtųsi ir dainuotų man himnus. Jeigu Dievas būtų geras, Jis būtų sukūręs tokį pasaulį. Tuoj apsivemsiu.

 

●

 

Proustas parašė: tėvai per daug mane mylėjo, kad saugotų nuo kančios.

Dievas mane myli.

Tėvai būna dviejų rūšių – vieni myli savo vaikus, kiti nori, kad vaikai juos mylėtų.

Tie saugo vaikus nuo kančios.

 

●

 

– Laisvas yra tas, kuris pats save kuria, – pasakė Tomas Akvinietis. Tas, kuris yra priežastis, bet ne pasekmė.

Dievas klausia manęs:

– Nenori, Mikalojau, būti biomasė? Nori laisvas būti? Pats save kurti nori, lyg Dievas būtum?

– Taip.

– Gerai. Padariau tave iš dulkės, o toliau pats save daryk, kokį nori. Duodu tau kūrybinę laisvę. Tik po to nekaltink manęs, kai tau pilvą skaudės.

Tokia mano teodicėja.

 

●

 

Nubundu ryte gerai išsimiegojęs ir guliu minkštuose pataluose. Man šilta, nieko neskauda, niekur nespaudžia, nejaučiu savo kūno, todėl jam labai gera. Veidas mano išpurtęs, akys užtinusios, burna prisivėlusi pašvinkusių maisto atliekų. Ir pats jaučiuosi kaip pašvinkęs kūno temperatūros mėsos gabalas, kuriam labai gera lovoje ir todėl jis neleidžia man iš jos išlipti. Guliu ir nekenčiu savęs. Esu nelaimingiausias pasaulyje.

Atsikeliu, paišau arba rašau ir pasidarau laimingiausias pasaulyje. Ir viskas aišku. Daryk tai, kam esi sukurtas, ir būsi laimingas. Seniai pasakyta – tobulas tas, kuris atitinka savo prigimtį. Absoliučiai tobulas – tai absoliučiai laimingas.

 

●

 

Aš nemyliu savęs, kaip savo artimo. Save aš myliu kur kas labiau.

Kantas sako, kad meilė yra ne žmogaus valioje. O galbūt žmogus iš tikrųjų yra laisvas ir gali kurti pats save, kaip galvoja Tomas Akvinietis?

Gal pasakymas Mylėk savo artimą kaip pats save reiškia „sukurk save tokį, kuris taip galėtų“.

 

●

 

Visata yra gyvatė, ėdanti savo uodegą. Visi ėda visus. Rota mundi. Vištos ėda kirmėles, žmonės ėda vištas, kirmėlės ėda žmones. Zoologija ėda zoologiją. Maitinasi savo kūnu.

 

●

 

Kirmėlė Caenorhabditis elegans nededa kiaušinių. Vaikai išsirita jos viduje ir ją suėda.

Kaip tai panašu į Žemę Motiną ir jos vaikus – žmones.

 

●

 

Kai žmogus alkanas, jis valgo, kai žmogus sotus, jis ėda. Gyvuliai ne ėda, bet valgo. Tik tie, kurie su žmonėmis gyvena, išmoksta iš jų ėsti ir tukti.

 

●

 

Nepatinka man restoranai, nes ten reikia valgyti kultūringai.

Kultūringai valgyti man neskanu.

Kai aš galvoju, kurioj rankoj reikia laikyti šakutę, o kurioj peilį, mano skrandis nustoja virškinti. Nejaugi Dievas žmogui davė protą tokiems galvojimams.

Alkani žmonės į restoraną neina. Į restoraną žmonės eina ne valgyti, bet ėsti.

 

●

 

Geras menas yra, kai nei pridėsi, nei atimsi. Geras gyvenimas yra, kai nieko per daug ir nieko per mažai. Sakyčiau, saikas yra gyvenimo kokybė.

Pitakas pasakė: nieko per daug. Aristotelis pridėjo: ir nieko per mažai. Aukso vidurys.

Tas, kuris turi per mažai, gali būti poetas. Tas, kuris turi per daug, yra kvailys.

Reiktų sakyti: tas, kuris nori turėti daugiau, negu užtenka, yra kvailys.

 

●

 

 

Mano paveikslai keičiasi kaip gyvi.

Vakare gražus, ryte nebegražus. Per naktį pasensta.

 

●

 

Man būna baisu pasaulyje, kuriame esu.

Pasaulyje, kuriame mirtis šalia, aš esu nelaimingas. Bėgu tada į pasaulį, kurį paišau ir rašau. Tame pasaulyje mirties nėra.

 

●

 

Kuris yra geresnis menininkas: ar tas, kuris nupaišo gerus paveikslus, ar tas, kuris gali nupaišyti geresnius, bet nenupaišo? Jeigu žmogus yra ir menininkas, ir dailininkas, tai menininkas kuria, o dailininkas nupaišo. Taip pasidaro meno kūrinys. O jeigu žmogus yra tik dailininkas, tai jis padaro tik paveikslą. O jeigu žmogus tik menininkas, tai jis nieko nepadaro kitiems, tik sau. Savo galvoje sau jis kuria nuostabius paveikslus. Nuostabios melodijos jo galvoje skamba.

 

●

 

Visi žmonės nelaimingi.

Geras žmogus sako:

– Kas keturias sekundes miršta vaikas ir jo motina rauda. Kaip aš galiu būti laimingas, tai žinodamas.

– Aš negaliu būti laimingas, kol nepridaužau kam nors snukio. Man draudžia būti laimingam. Mane už tai baudžia, – sako blogas žmogus ir išsitatuiruoja sau ant krūtinės – нету в жизни счастья.

Didžiųjų filosofų tiesa.

 

●

 

Žmogus yra puodas, į kurį įdėtas noras būti laimingam. Visi kiti norai iš šito noro.

 

●

 

Kūnas nori maisto, o siela nori laimės. Laimė – duona sielai. Atsvertą duoną jums išdalins – nors ir valgysite, bet sotūs nebūsite. Kunigų knygoje taip parašyta. Turbūt apie laimę.

 

 

●

 

Sapne girdžiu nuostabią muziką ir matau nuostabius vaizdus. Valgau sapne, bet sotus niekad nebūnu. Sapnas – tai sielos gyvenimas.

 

●

 

Ranka nori imti, akys nori matyti, liežuvis nori laižyti. Visi nori to, kam yra sukurti. Žmogus nori būti laimingas. Vadinasi, Dievas žmogų sukūrė laimei.

 

●

 

Laimė yra tai, už ką nieko geresnio negali būti net pamąstyta. Anzelmas Kenterberietis taip apie Dievą kalbėjo: Tu esi kai kas, už ką nieko didesnio negali būti pamąstyta. Dievas yra absoliuti tobulybė, o tai reiškia – absoliuti laimė.

 

●

 

Gerai ten, kur mūsų nėra. Blogai ten, kur mes esam. Mes nešam blogį. Mes nelaimingi. Gal mes būsim ten, kur mūsų nebus? Ten bus tik laimė.

 

●

 

Žmogus negali būti laimingas, jeigu gali būti laimingesnis. Vaikosi žmogus laimę, kaip šuo savo uodegą. Gyvenimas – Tantalo kančia.

 

●

 

O ką darytų šuo, pasivijęs savo uodegą? Įsikąstų ją ir nebepaleistų?

 

●

 

Visas gyvenimas – laimės ilgesys. Ar gali laimės ilgėtis laimės nepatyręs?

Gal mes tikrai išvaryti iš rojaus.

 

●

 

Man taip nuobodu, kad net dirbti pradėjau.

 

●

 

– Aš žinau, kur rytai, bet nežinau, kur vakarai, – sako moteris ir gyventi man pasidaro nebenuobodu.

Stebiuosi tai girdėdamas, bet paskui pagalvoju: o kur vakarai? Kaunui Vilnius rytuose, o Minskui – vakaruose. Tai kur Vilnius? Tai kur vakarai? Aš irgi nežinau.

Bet vis tiek moteris – mįslė. Iš kur tada ji žino, kur rytai?

Aš myliu moteris. Dauguma mano gyvenimo autoritetų buvo moterys. Mano Mama ne tik mano kūną pagimdė.

 

●

 

– Jeigu būsiu nelaimingas, tai noriu būti nelaimingas prabangioj jachtoj, – pasakė žmogus. – Aš dirbsiu dieną naktį, nusipirksiu prabangią jachtą ir joje būsiu nelaimingas.

Aš, kai būnu nelaimingas, einu į liūdną dvokiančią pelkę ir liūdžiu kartu su ja. Ne vienas būnu savo liūdesy. Lengviau man. Ar gali žmogus nusipirkti daiktą, kuris liūdėtų kartu su juo?

 

●

 

…Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju

Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju…

 

Kas gražiau už Henriką Radauską apdainavo harmoniją su gamta?

 

●

 

Kai beždžionė nustojo žinoti, ji pasidarė žmogum. Homo sapiens. Juk tam, kuris žino, proto nereikia.

 

●

 

Eruditai žino, bet nesupranta.

Intelektualai nežino, bet supranta.

Aristotelis viską žinojo ir viską suprato. Tai galva!

 

●

 

– Myliu Platoną, bet tiesą myliu labiau, – sakė Aristotelis.

Aš Platoną myliu labiau už tiesą. Aš nemyliu tiesos. Kas atsirado, pasmerkta. Mirsim todėl, kad gimėm.

Tokia tiesa. Už ką ją mylėti? Tiesa ir be žmogaus yra, o melas yra kūryba. Meluodamas žmogus į Dievą panašus pasidaro.

 

●

 

Platonas amžinybę man žada. Turbūt meluoja.

 

●

 

Žiūri į mane Dievas žiauriomis akimis ir sako:

– Duosiu tau, Mikalojau, didžiausią dovaną – neapykantą sau. Žmogum būsi – mano kūrybos viršūne. Nekęsti savęs tik žmogus gali.

 

●

 

– Manai, tavo rašymų kam nors reikia, Mikalojau?

– Man reikia. Man labai gera, kai rašau ir kai skaitau, ką parašiau. Man gera džiaugtis savim. Kai man ploja, man taip pat labai gera, nes galvoju, kad plojimų esu vertas.

Mano gyvenimas labai paprastas. Gyvenu taip, kad man būtų gera gyventi.

Turbūt degsiu pragare. Kiti gyvena taip, kad ne jiems, bet kitiems būtų gera. Tik aš abejoju, ar iš tikrųjų taip yra. Thomas Mannas rašė apie viduramžių moteris, kurios vandeniu plovė pūliuojančias raupsuotųjų žaizdas ir tą vandenį gėrė. Jos sakė, kad joms tai pats skaniausias gėrimas.

Apie ką jos galvojo? Apie skanų gėrimą ar apie raupsuotuosius?

 

●

 

Skonio reikalas. Dėl skonio nesiginčijama. Kalbama ne apie vertę, o apie vertės (ne)suvokimą. Apie išprusimą. Gal reiktų sakyti: menas išprusimo reikalas. Bet ne. Kurčias neišprus muzikoj. Poetu ir poezijos skaitytoju gimstama. Bet poetui rašyti reikia išmokti, o skaitytojui – skaityti.

Šnicelio esmė yra baltymai, angliavandeniai ir riebalai. Jie nėra skonio reikalas.

Skonio reikalas yra tik nedaug reiškiantys prieskoniai, kuriais šnicelis pabarstytas.

Aštuntajame dešimtmetyje buvo tokia populiari dainelė – švelnus pūkeli, ar žinai, kur mano meilė, kur jinai.

Ji man iki šiol labiau patinka už Bacho muziką. Muzikoj aš kaip vaikas, kuriam limonadas skanesnis už škotišką viskį, kvepiantį dūmais. Bet poveikis tai visai kitas.

 

●

 

Kai žmones valdė Machiavelli aprašyti valdovai su kalavijais rankose, jų valdžios pagrindas buvo silpnas – baimė. Kalaviju žudai, nuo kalavijo ir žūsi. Žmonės jų bijojo ir jie bijojo žmonių.

Dabar žmones valdo pardavėjai. Jų valdžia turi tvirčiausią pagrindą – žmonių kvailumą.

 

●

 

Prieš keletą metų, turbūt prisimenate, kiekvienoje virtuvėje buvo privalomi tokie ąsočiai vandeniui filtruoti. Vandens filtrai jie vadinosi. Jie filtruodavo švarų vandenį.

– Nusipirkau vandens filtrą.

– Kodėl?

– Pardavėjai nori, kad jį pirkčiau.

 

●

 

Šiuolaikinį meną reiktų vadinti madingu menu. Aiškiau būtų. Madų žurnale perskaičiau, kad praėjusių metų spalva buvo mėlyna, o šių metų spalva yra ruda.

Ar tai reiškia, kad per metus mėlyna spalva pasidarė negraži, o ruda graži? Ne. Tai reiškia – išmeskite mėlynus drabužius ir pirkite rudus.

 

●

 

Nuostabūs vaizdai ateina man į galvą. Tik nupaišyti jų nemoku. Nemokėjimas mano kūrybinę laisvę varžo. Akademinis piešimas – tai kūrybinė laisvė.