AUŠRA MARIJA SLUCKAITĖ

Šlaitas

 

Vakarais žiūriu į statų, pušimis apaugusį šlaitą anapus upių. Ir laukiu, kada sename mediniame name to šlaito papėdėje įsižiebs šviesa. Tada žinau – bitininkai grįžo. Rytoj važiuosim pas juos šviežio medaus. Važiuosim aplink, per tiltą, ana pakrante, nes per upę neperbrisi. Didžioji bitininkė išeis pasitikti ir sakys: tai ir jūs jau grįžote po žiemos, matau vakarop šviesą verandoje. Tad kokio jums medaus šį kartą: šlaito pušų ar pernykščio liepų? Gal grikių?

Taip mes kasmet ir susižinome, kaip senovėje piliakalniai – žiburys šioje ar anoje upės pusėje. Laužas šiapus ar anapus.

Kai užgula tamsa, vieni ir kiti žiūrime į tą patį mėnulį, įstrigusį mūsų upės pusėje tarp aukštų eglių. Po savaitės kitos – kybantį virš šlaito. Kai pilnatis, jis panašus į japonišką No teatro kaukę. Kai priešpilnis – į Spinozos profilį.

 

…Taip buvo pernai ar užpernai, ar prieš penketą metų. Laikas sustojo, ir mes likom įšalę jame. Nespėję sugrįžti. Atskirti ne upės – vandenyno. Uždaryti tarp keturių sienų. Už jų nematomas priešas skina gyvybę po gyvybės. Nereikia ir masinio naikinimo ginklų. Visi – nepaskelbto karo belaisviai.

Tiršti negandos debesys slenka horizontu, leidžiasi arčiau ir arčiau žemės…

Dūsta planeta. Dūsta ligoniai palatose. Dega Amazonės miškai – pasaulio plaučiai. Bėga iš liepsnojančių džiunglių genties likučiai, skuba valtimis į artimiausią miestą Manausą parsivežti maisto ir – neprašyto užkrato. Atogrąžų vėjai bloškia juos atgal į degantį krantą. Mirties nepasirinksi. Ji pasirinks tave. Toje ar anoje Amazonės pusėje.

 

Ramiojo vandenyno pakrantėje vasaros rytą mano dukterėčia atidaro duris į lauką ir ištiesia rankas į padūmavusį oranžinį dangų. Jai į delnus krinta juodos snaigės.

Ar atsimeni liūdną poetą, kažkada dainavusį: „Šiandien taip elegantiškai sninga, krinta žemėn vyšnių žiedai…“?

Dega Kalifornijos dykumos ir miškai. Krinta žemėn juodi pelenai.

 

Nebraskoje moteris pakelia galvą nuo pagalvės ir drebančia ranka rašo 2020 metų kalendoriaus lapelyje: „Tiek mažai lieka norų atsisveikinant. Tik neprarasti kvapo. Tik įkvėpti dar vieną gurkšnį oro į bliūkštančius plaučius ir, prieš užgęstant, pasakyti sudiev vaikams, stovintiems už ligoninės durų.“

 

Kol dar gali kvėpuoti, džiaukis saulės atšvaitu ant savo lango, pakelk nuo grindų vėjo atneštą negyvą bitę ir vakare pažiūrėk į keistai pakrypusį mėnulį. Priešpilnis. Per jo sarkastišką veidą – juodas debesies raištis. Ar jis toks pats anoje upės pusėje?

 

…Vasara baigėsi. Šlaito papėdėje didžioji bitininkė užgesina žiburį, uždaro duris ir žiūri į taką, kuriuo greit išvažiuos. Kažkas leidžiasi nuo šlaito lyg su miline ir vokišku šalmu. Gal karo belaisvis. Ar ir jis žiemoti išeina iš senųjų karių kapinaičių ant šlaito? Didžioji bitininkė papurto galvą. Šaltoje mėnesienoje žmogaus nuo medžio neatskirsi. Ji garsiai pasako: laikas ir mums… Atsidūsta: bitėms ši žiema bus sunki. Išmirs daugiau, nei gamtos prisakyta. Vasaros karščiai plikai išdegino pievas ir šlaitą. Žydėjimas buvo trumpas. Ką rasim sugrįžę?

Ji pažiūri į priešpilnį, pakibusį virš eglių. Artėja šalnos, – sako ir pakartoja: laikas ir mums… Matai, aplink nė vieno žiburio.

Ir bitininkai išvažiuoja duobėtu pamiškės keliu palei šlaitą.

 

Merkinė–Sarasota

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.