Senos / naujos perspektyvos skandinavų filmuose
Apie „Scanoramos“ evoliuciją galima kalbėti gana išsamiai – pradedant skandinaviško kino festivaliu ir baigiant Europos šalių kino forumu. Na, o šiemet, kaip ir dauguma renginių, „Scanorama“ dar kitokia – persikėlusi į namų ekranus. Žinoma, tai nesutrukdė žiūrėti dėmesio vertus filmus. Festivalio evoliucija susijusi su sparčia plėtra ir žiūrovų gausa, tačiau man, kaip Šiaurės šalių kino gerbėjai, „Scanorama“ ir yra ypatinga savo skandinaviškuoju išskirtinumu, tad, matyt, dėl šios šališkos nuomonės norisi koncentruotis į tai, kas yra festivalio šaknys ar anksčiau buvęs pagrindas, tad šiame straipsnyje pateiksiu keleto „Naujienų iš Šiaurės“ apžvalgą.
Lapkritį galima nominuoti niūriausiu metų laiku, ir nemeluodama galiu teigti, jog „Scanoramos“ programa neretai paskatina melancholišką nuotaiką dėl pasikartojančių vienišumo ar atskirties temų, kurios itin mėgstamos būtent Šiaurės šalių kino kūrėjų. Šiemet festivalį atidarė švedų režisieriaus Magnuso von Horno filmas „Prakaituok!“, ironiškai neprivertęs žiūrovų prakaituoti pustuštėje kino salėje, tačiau, manyčiau, palikęs gana tipišką skandinaviško kino įspūdį: čia atskleidžiama aktualioje temoje įstrigusio žmogaus individualumo paieška ir noras atrasti save. Užbėgant įvykiams už akių, galima pasakyti, kad tai būdinga beveik visam šiųmetiniam Šiaurės šalių kino repertuarui. Nors filmas, be abejonės, vertas dėmesio, galima sakyti, jog tai gan įprasta skandinaviška perspektyva, per kurią konstruojamas naratyvas. Nejaugi Šiaurės šalių kinas tapo per daug nuspėjamas?
Bet visgi šiemet atsirado ryškiai žibančių išimčių, kurias laikyčiau 2020 metų „Scanoramos“ ikonomis. Visišku šios kategorijos favoritu galima nominuoti Thomo Vinterbergo „Dar po vieną“. Danų filmas pasakoja istoriją apie keturis mokytojus, susidomėjusius norvegų psichiatro Finno Skårderudo teorija, kad nuolatinės 0,5 promilės kraujyje gerina gyvenimo kokybę ir suteikia trūkstamo entuziazmo. Vadovaudamiesi šia mintimi, keli kolegos nusprendžia dalyvauti eksperimente ir sutaria kasdien į darbą ateiti šiek tiek išgėrę. Filmo būsena tampa ganėtinai pakylėta virš realybės, kurią pildo greitai besikeičiantys kadrai, vaizduodami ir personažų vidinį kismą. Veikėjų moto tampa frazė: visada būk nei išgėręs, nei blaivas, kas suponuoja nuolatinio šokio ir dainų estetiką, kurią ypač pabrėžia paskutinė Martino (akt. Madsas Mikkelsenas) scena. Simboliškai pagrindinis garso takelis, atliekamas danų muzikos grupės „Scarlet Pleasure“, taip pat diegia hedonizmo ir vertigo idėjas: But I am young and alive / Fuck what they are saying, what a life, – o taip, koks gyvenimas, kuris tampa didžiule besisukančia karusele! Šis danų režisieriaus filmas yra sudėtinis kūrinys, derinantis tarpusavyje vaizdą ir žodį.
Žinoma, eksperimento dalyviams pradeda sektis darbe, jie tampa ne tik puikiais savo srities specialistais, bet ir įkvepiančiais mokytojais autoritetais, trumpam net pagerėja pagrindinio veikėjo byrančios santuokos reikalai. Komiški vaizdai, absurdiška situacija visgi atveria ir opią Danijos temą – besaikį alkoholio vartojimą, ypač tarp jaunimo. Be jokios abejonės, filmo viduryje įvyksta natūralus atoveiksmis, kai toks „lengvas“ alkoholio vartojimas galiausiai išauga į alkoholizmą, turintį itin didelę kainą. Ši juodojo humoro komedija niūriam Šiaurės šalių kinui suteikia būtent to trūkstamo „cinkelio“ – gebėjimo aktualią temą perteikti ne per liūdesio ir dejonių prizmę. Tiems, kas kelia klausimą, kodėl eksperimentas nepavyko, nerekomenduoju jo bandyti namuose ar darbe. Tačiau labai skatinčiau išvysti filmą, kuris galbūt atsakys ir į šį klausimą.
Kitas įdomus atvejis – danų režisierės Malou Reymann filmas „Absoliučiai normali šeima“. Čia pasakojama apie vieną šeimą, kurios tėvas praneša norįs pakeisti lytį ir tapti moterimi. Visas naratyvas plėtojamas iš vienuolikmetės Emos, kuri nesupranta, ar jos tėtis ir naujoji Agnetė yra tas pats žmogus, perspektyvos. Iš pirmo žvilgsnio LGBTQI+ tema kine tampa ganėtinai saugia išeitimi – ji aktuali, vis dar dominanti publiką, tačiau nebėra tokia provokuojanti. Tačiau šis filmas įrodo, kad ne tema, o minėtoji perspektyva padaro jį įdomų. Būtent ši nauja fokusuotė atveria dar vieną tokio pobūdžio tematikos puslapį – artimųjų ir neseniai pradėjusių bręsti vaikų gebėjimą suvokti ir prisitaikyti prie pokyčių šeimoje. Ema yra blaškoma dvejopų jausmų – meilės ir pykčio arba gėdos. Žiūrovo dėmesį prikausto ir cislyčio aktoriaus Mikkelio Boe Følsgaard’o kuriamas translyčio Tomo personažas, kuris siekia Emai padėti išlaisvinti užgniaužtas emocijas ir kurio pasikeitimas tampa veiksmo varomąja jėga. Įdomu ir tai, kad režisierė į kino filmą perkelia savo pačios asmeninę paauglystės patirtį, tėvui pranešus, kad ketina pasikeisti lytį. Gana jautrus ir subtilus filmas, kurio kūrėjams pavyko išvengti akivaizdaus moralizavimo ir nebanaliai perteikti mintį, kad love is all you need.
Švedų filme „Bėk, Uje, bėk“ dėmesio centre matome vyrą Uję, kuriam diagnozuojama Parkinsono liga. Tuomet prasideda visiškai klasikinis naratyvas – Ujė nenori apie tai pasipasakoti šeimai, išgyvena vidinę kančią, ima bjurti santykiai su vaikais, žmona, kolegomis. Standartiška išeitimi tampa naujos veiklos išbandymas, kuris pašaliniams atrodo gana mįslingas. Kitaip tariant, matoma absoliučiai tipiška susidūrimo su trauma istorija, kuri ne visai patraukia tema, problema ar pasakojimo būdu, o kelios filmo scenos atrodo per daug teatrališkos ar akivaizdžiai aiškinančios vidinį personažo dramatizmą. Tačiau tai savaip pateisina filmo sukūrimo kontekstas – pirmiausia tai buvo spektaklis, kuriame pateikiama ta pati istorija. Visgi neskubėčiau filmo nurašyti, nes jame atsiranda ir kitoniškų elementų, pavyzdžiui, pagrindinis aktorius Ujė Brandelius filme autentiškai išgyvena savo istoriją, tad filmo Ujė yra realiame gyvenime su šia problema susiduriantis Ujė. Šis faktas padarė filmą kiek įdomesnį. Na, o švedų muzikos mėgėjams turėtų patikti originaliai parašytas garso takelis.
Žinoma, rengiant skandinaviško kino programą neapsieita be biografinių dramų. Šiemet pristatytas filmas apie švediškai kūrusią suomių rašytoją Tovę Jansson, kuri geriau žinoma kaip trolių Mumių mama. Tokio tipo kine, žinoma, dėmesys krypsta į asmenybės istoriją. Zaidos Bergroth filme „Tuvė“ vaizduojami ankstyvieji rašytojos kūrybos metai. Bohemos ir įvairių meilės istorijų apipinti vaizdai tarsi praranda esminę fokusuotę – autorės kūrybinį išsilaisvinimą ir tobulėjimą. Tačiau mąstant apie skandinaviško kino šabloną galima teigti, kad „Tuvės“ kūrėjai jo išvengia, vaizduodami paryžietiško stiliaus bohemą ir gana atsipalaidavusius bei gyvybingus žmones Suomijoje. Deja, tik tiek ir tegalima pasakyti apie šį filmą. O gaila.
Dar vienas įdomus kūrinys – Rúnaro Rúnarssono filmas „Kalėdos Islandijoje“, kuriame it kaleidoskope pateikiami 56 trumpi epizodai iš įvairių žmonių gyvenimo Islandijoje. Ši šalis ne vieną traukia savo keistumu, atskirtimi, mitais ar nežinia iš kur trauktais gandais. Matyt, ne vienas žiūrovas šio filmo laukė būtent dėl to. Tačiau greičiausiai teko nusivilti, nes filme rodomos „normalios“ kiekvieno, bet kur gyvenančio žmogaus problemos – ruošimasis apsilankyti pas gimines, konfliktai prie stalo, darbas per šventes, fejerverkai Naujųjų metų naktį, kitaip tariant, paskiruose epizoduose rodoma eilinė žmonių buitis ir su ja susiję jausmai. Vaizduojamos problemos ne islandiškos, o būdingos viso pasaulio žmonėms, kas ganėtinai išlaisvina nuo pradėjusių stabarėti stereotipų.
Taigi, galima sakyti, kad šiemet „Naujienos iš Šiaurės“ nebuvo itin naujos. Jau kuris laikas yra susiformavusi estetika, turinti konkrečią ją mėgstančių arba nemėgstančių žiūrovų auditoriją. Be jokios abejonės, rekomenduočiau paįvairinti vakarą bet kuriuo čia aptartu filmu, tačiau, manau, prioritetai gana aiškiai sudėlioti.
