Eilės
Po metų tūkstančių
I
Po metų tūkstančių po milijonų
kai bus nebeminimas Jona
užrišt nevertas kurpių raištelius
tam didesniam kuris gyvybės eismą
nukreipdamas į paskutinį teismą
jos išsigelbėjimui ruoš kelius
mes būsime
ir tai yra ne spąstai
nors niekados ir nesuprasim kas tai
nes nemėgintas laiko akyje
tas mechanizmas leidžiantis ir džiaugsmą
numirus jaust kaip paslaptį didžiausią
jau po mirties prisikeliant joje
II
Neprisirišt prie turto pasiryžki
o pašauktas sek paskui kaip kariškis
nors sviltų tau asfaltas po padu
išsivaduok iš pelkės pro skylutę
tu adatos išlįsk prieš nosį liūtei
besikėsinančiai tave nudobt
ir duok ką tu kitiems galėtum duoti
lai tavo siela gėriui taps besotė
ir prižiūrėk savus senus tėvus
mylėk vaikus jiems pavyzdį parodyk
kad duot ne imt pradėtų burnos godžios
ir sąžinės kalba lengva tebus
III
Dalykų daug dar tektų tau suvesti
į sielos apskaitą bet nepamiršk savęs tik
nes kaip jauti tu niekas taip nejaus
įsižiūrėk tačiau ne kaip narcizas
lai tau pasaulis nuolat liks siurprizas
su nuostaba ir klausimu: nejau?
nejau ir šiandien man gyventi leista
nebūtinai lengvai – belaikant lazdą
nes laukia daug dalykų dar naujų
gimimas ir vaikystė ir branda tai
teperduodami jau kitiems mandatai
tad stenkis neišpurvint jų
IV
O jei senatvė į duris jau beldžia
užtrauktą ji užuolaidą praskleidžia
kuo niekados tu taip ir netapai
nešvaistančiu tuščiai anei minutės
kaip švaistė jau išnykusios mamutės
ir tie kurių net nerasti kapai
bet koks gyvenimas bebūtų buvęs
jis kibo prie tavęs kaip kimba žuvys
ir niekas nebegali jo atimt
norėtum pakartot dar jo patiekalo
bet jis tau atsisako siūlyt niekalą
bedantį su nereginčiom akim
V
Ir neužduoki tokio kvailo klausimo
o jei užduosi mes palauksime
kol kas į jį kvailiau dar atsakys:
– kodėl tik man sunkiausias kelias teko?
– žinai už dešimt tūkstančių parsekų
nuo čia tą patį mąsto ji ir jis
prabėgantis beglobis štai šunėkas
kas jis šunų hierarchijoje? niekas
o funkcionuoja kūnas jo lengvai
o aš toks pripažintas ir nesveikas
negalintis alaus pripliaupt kaip Šveikas
jau uostą palieku tarsi laivai
VI
Kol kas dar pats savim aš pasirūpinu
sunkus obolas bet lengva dar rupija
tačiau sunkiausia tapt našta kitiems
lai būna pabaiga staigi kaip šūvis
kurio jau nebepaveja liežuvis
nors greitas jis dalykams patirtiems
papasakoti daug ką jis galėtų
kiek keitėsi valdovų kiek karietų
pradingo amžių nežinioj deja
ir nors užtrauktos jų užuolaidėlės
už jų tas pats kas pas sodiečius dėjos
o pas sodiečius tas kas dirvoje
VII
Nukritę į mamos savosios dirvą
kaip augalai joje mes kantriai dirbam
užaugame pražystame o kai
žiedeliai mūsų tampa nebegražūs
išbirę būva jau sėkliukės mažos
taip keisdami mus stiebiasi vaikai
kiekvienas pakartojam sėklos žygį
kai auga ji kai bręsta ir kai žydi
tačiau patirt mums leista iš vidaus
ką jautė sėkla mąstė ir idėjų
kokių turėjo kol stiebai judėjo
neperšniojami dalgio pavydaus
VIII
Todėl stebėkimės jutimais savo
juk kiekvienam skirtingai jie tarnavo
todėl įsivaizduokit kaip svarbu
žinot kad jie nedingsta ir kad turi
visatos saugykla net bestuburių
užpildytą dosjė tarp jos darbų
istoriją tepasilikus sielų
ji rūpinas kad ko tik nesuvėlus
ją užplombuodama taip metalu
kad atkemšama būtų tik po teismo
jau paskutiniojo kuris pratęs mus
patikrinęs detektorium melų
IX
Ir štai tada tai ko ilgai ieškojom
kaip žvėrys prijaukinti guls prie kojų
žiaurus nebus čia niekas nei grubus
bus viskas nauja kitoje sistemoj
kurioj mes prisikelsim neatėmus
iš mūsų nieko ir mums gera bus
nedingsta niekas netgi ir atomas
į superžvaigždę lėkdamas atokią
po metų tūkstančių pasiprašys
atgal į žemę lyg sūnus paklydėlis
ir genų banke jo gausus lauks indėlis
nes jo ir mūsų nenutrūks ryšys
2018.XII.29–31
Kūnas
Kaip gera kai nėra signalų
kad netoli jau kūno galas
nes ištuštėjus jo kasa
kad akys iš orbitų lipa
kepenyse kažkoks polipas
tikėt neleidžia jo tąsa
net jei po saule nieko nauja
mums kūno organai tarnauja
nuo sutemų ligi aušros
be atlygio tiktai už dyka
net jeigu įpročiai išdykę
iš skausmo apsiašaros
greit kūnas nuoskaudą pamiršta
jėgas sukaupęs kad per viršų
jos lietųsi ištikimai
tarnauja mums ne tik minutę
kiek skleidžias žiedas pakalnutės
bet tiek kad net nenumanai
kad tavyje jaukiausia būna
už tai dėkojame tau kūne
šiam žemės rutuly visi
kad tu kol kas nenusidėvi
pasiųstas motinos ir tėvo
ir sielos tu namai esi
2019.II.1
Moskitai
Nejaučiame mes vienas kito
lyg būtume būrys moskitų
tepasitenkinąs krauju
kuriuo auka dosniai aprūpina
susibūrimą šitą grupinį
tebesidairant jam naujų
tai kas kad aukos turi veidą
kad ilgą laiką nesileido
sužeidžiamos po tinkleliu
nebuvo kad akių kontakto
bet nesiartint trūksta takto
būriams moskitų atkaklių
dorodami lyg šiltą vilną
vilties palieka auką pilną
kad ji akimirksniu atgis
kad kraujas trykštelės suklikęs
tarytum žygdarbį atlikęs
moskitams tiesiai į akis
2018.II.2
Musė
Su žmonėmis bestodama į mūšį
nežino kad ji viso labo musė
ir baigsis tragiškai kova ši jai
bet kaip pasitiki savim kaip skrenda
žieminę baltą nusimetus skrandą
kad net ir tau atrodo jos bijai
kaip vaikas įkyriai ji reikalauja
kad žaistumei su ja paruošęs saują
o ji sau erzintų: nepagavai!
ir vėl iš naujo kol nepasakysi
pradink bjaurybe aš tavęs akyse
matyt nenoriu sprunkančios lengvai
gali sau netikėt bet musė žino
įstatymas gamtos toks geležinis
išsaugoja ją teisiniu aktu
ji neišnyks nors šimtąkart užmuši
taip prievartą pademonstravęs musei
kad ji nė cyptelti nespės: ak, tu!
ir štai tada kai musę akys stebi
paviršutiniškai lyg kokį teletabį
ji pažvelgia tarytum ikona
iš savo egzistencijos giliosios
kurios žaidimais nieks nesuvilios jau
nes paslaptį težino ji viena
2019.I.5
Aukšta liga
Lankei mane tu visą mėnesį
neleidus prisiliesti ėdesio
o prašmatni aukšta liga
poezijos ar tik kalimo
tartum už nuotaką kalymo
eilute amžium neilga
kur dingo įkvėpimas mano
tartum imperijoj osmanų
panoręs tapti jaunikiu
palikęs nuotaką eilutę
riaumot eilėrašty lyg liūtę
tik su metafora sykiu
kas pasakykit atsitiko
ko trūkčioja tartum nuo tiko
jos veidas giedras visada
ko liūdesio neišraudoto
man be poezijos atrodo
visa pritvinkus visata
matyt kalta čionai nemeilė
ir liks neišnerštas jos mailius
slogiu metu kurčnebylių
bet grįš poezija kai veidą
jaunikiui jos išvysti leidus
ištars ir nuotaka: – myliu
2019.I.15
