Muzika suteikia galimybę jausti

 

Per vos septynerius metus trunkančią muzikantės SIMRIT KAUR karjerą išleisti septyni albumai virto garsovaizdžiais, liudijančiais fenomenalų skambesį. Juose maišomos skirtingos muzikinės kultūros – nuo Afrikos būgnavimo iki graikų stačiatikių giedojimo, kundalinijogos muzikos. Iš graikių dainininkių šeimos kilusi ir Amerikoje augusi Simrit Kaur pasakoja apie savo kilmę, apsisprendimą tapti profesionalia muzikante, savo vedamus kursus „Supreme Sound“.

 

– Esate kilusi iš dainininkių dinastijos. Kaip tai veikia Jūsų dainavimą?

– Esu senos matriarchalinės graikių dainininkių šeimos atstovė. Graikiškas dainavimo stilius yra artimesnis arabiškosioms Artimųjų Rytų muzikos tradicijoms nei vakarietiškam Europoje ar Amerikoje paplitusiam dainavimo būdui. Šiaurės Afrikos ir Graikijos kultūros turi daug biologinių ryšių ir mano pačios kraujo linijoje pastebima nemažai skirtingų įtakų – klajoklių, čigonų, egiptiečių, marokiečių ir t. t. Mano močiutė buvo žymi graikų dainininkė ir aktorė. Kai dar buvau mamos įsčiose, ši gastroliavo Graikijoje ir nuolat dainavo scenoje. Abi šios moterys turėjo gražius balsus ir, be abejo, tai mane stipriai paveikė. Aš dar būdama negimusi girdėjau mamos dainavimą, jaučiau jos fizines, emocines vibracijas. Manau, tuomet susipažinau ir su fiziniais dainavimo aspektais – kvėpavimu, melodija, stiliumi. Muzikos klausytojai dažnai pastebi, kad mano balsas nėra visiškai vakarietiškas.

– Ar kada sutikote savo tikrąją šeimą?

– Augau JAV, tačiau apsupta graikų tradicijų, nes mane įvaikinusi šeima taip pat buvo graikai. Ilgą laiką gyvenau apie savo tikrąją šeimą beveik nieko nežinodama. Vis svarstydavau, kas esu, galvoje buvo prisikaupę daugybė klausimų. Prieš dvejus metus pirmą kartą susitikau su savo motina ir močiute. Nuo tada palaikome ryšį. Dainavau su savo mama, mūsų balsai panašaus tembro, tik jos yra kiek žemesnio registro. Mama pasipasakojo tyčia daug rūkanti, kad jos balsas būtų žemesnis.

– Kaip tapote dainininke?

– Vaikystėje pradėjau giedoti graikų stačiatikių bažnyčios chore. Man labai patiko mistinis, senovinis šios muzikos skambesys, artimas Artimųjų Rytų stiliaus vokalui. Mokykloje ir universitete pas tą pačią mokytoją mokiausi dainuoti ir skambinti fortepijonu, grojau gitara, domėjausi indų klasikinio dainavimo tradicijomis, afrikietiškais būgnais. Nors muzika supo mane visą laiką, norėjau tapti natūraliosios medicinos gydytoja ir studijavau mediciną. Muzikantės karjera prasidėjo daug vėliau, prieš septynerius metus. Pirmąjį albumą 2013 metais išleidau sau ir savo draugams. Tik kai kitais metais kūriau antrąjį albumą, apsisprendžiau tapti profesionalia dainininke. Tada pradėjau koncertuoti.

– Kuo Jus patraukė muzikanto profesija ir gyvenimo būdas?

– Mane nustebino, kaip lengvai ir tuo pat metu sunkiai klostėsi mano karjera. Atrodo, viskas įvyko labai greitai, ko nesitikėjau, bet nesitikėjau ir to, kiek energijos, laiko, pastangų ir pinigų man reikės tam atiduoti. Visiškai viską turi padaryti pati – įgyti naujų įgūdžių, formuotis, tobulėti. Buvo akimirkų, kai abejojau, ar pajėgsiu tęsti. Tačiau viską pakeičia gaunamas atlygis – galiu daryti tai, kuo mėgaujuosi: dainuoti, keliauti, bendrauti su žmonėmis.

– Kaip per tuos metus keitėsi Jūsų skambesys?

– Kiekvienas atlikėjas turi savo unikalų skambesį, tačiau turi praeiti laiko, kol jį pamatai, suvoki, iškristalizuoji. Net ir pirmuosiuose albumuose galima išgirsti negrabias to skambesio užuominas. Jis kuriamas visos grupės muzikantų, kai susigroji. Tiesiog turi atsisakyti savo ego ir lūkesčių.

– Jūsų muzikoje tiek daug skirtingų elementų – ar sąmoningai juos renkatės, ar jie taip susideda savaime?

– Mano muzikoje labai daug skirtingų muzikinių įtakų dėl to, kaip aš užaugau. Kiti grupės nariai taip pat atsineša labai skirtingas muzikines patirtis ir juos formavusias tradicijas. Turime muzikantą, grojantį Vakarų Afrikos kora; akademinės muzikos aplinkoje augusią violončelininkę, grojančią gitara; būgnininką, kilusį iš Evangelijos bažnyčios tradicijų, šiandieną atliekantį ritmenbliuzo, hiphopo ir soulo muziką; taip pat džiazo muzikantą. Manyje maišosi graikų stačiatikių dainininkių šaknys, afrikietiško būgnavimo tradicijos, regis ir psichodelinė muzika, kurios klausiausi vaikystėje ir paauglystėje. Kartu kuriame labai eklektišką ir ekscentrišką muziką.

– Kaip grupėje rašote muziką?

– Iki šiol daugiausia muziką rašiau aš viena, išskyrus kelias dainas, kurias grupė kūrė kartu. Bet šiais metais visus naujus singlus kartu parašė skirtingi grupės nariai. Ateityje, manau, mes ir toliau rašysime tiek kartu, tiek atskirai. Man labai patinka abu rašymo stiliai. Viena, pati sau, dažniausiai rašau naktį, kai kiti žmonės miega. Tokiu būdu turiu galimybę pabūti tyloje, ramybėje – su savimi, savo mintimis, išgyvenimais. Tai išryškina kūrybiškumą. Paprastai rašymo procesą pradedu, sugalvojusi melodiją ir ritmą – žodžiai ateina vėliau. Nors kartais, žinoma, būna priešingai, būna atvejų, kai visa daina ateina vienu metu. Kartais daina gimsta labai greitai, maždaug per dvidešimt minučių; kitais atvejais negali jos pabaigti ištisus mėnesius!

– Kai kurių Jūsų dainų žodžiai yra gurmukhi poezija. Kaip juos derinate su muzika?

– Aš pati mokausi gurmukhi ir mėgstu skaityti įvairias šiuo raštu parašytas poezijos knygas. Tai yra technologinis raštas, padedantis žmonėms sukurti daugiau ramybės savo kūnuose, mintyse, gyvenimuose. Kalbant gurmukhi, liežuvis juda tam tikru būdu, kuris stimuliuoja smegenis ir sukelia pokyčių procesą mūsų mintyse. Taigi, kai skaitydama randu posmą, kuris mane įkvepia, dažnai jį dainuoju.

– Muzika taip pat turi stiprų poveikį žmogaus nuotaikai ir emocijoms. Kaip siejate teksto prasmę su garsu?

– Manau, kad mano santykis su gurmukhi poezija įkvepia muzikos nuotaiką, kuri dažnai yra ekscentriška, mistinė. Kai tekstai nėra paremti poezija, pirmiausia kuriu muziką ir tada žodžiai „įlipa“ į melodines ir ritmines struktūras. Kartais jie rašosi labai ilgai ir sunkiai, tačiau man labiausiai patinka, kai man niūniuojant melodiją žodžiai tiesiog atsiranda joje. Taip buvo sukurtas naujausias mūsų singlas „Some may say“ – bosistas pagrojo keletą akordų progresijų ir jas išgirdusi pradėjau dainuoti, o žodžiai spontaniškai išskrido iš burnos.

– Ar šitokia muzika turi gydomųjų galių ir ją klausantiems žmonėms?

– Man muzika yra dvasingumas – dainuodama jaučiuosi esanti čia ir dabar, susijusi su visa žmonija ir pasauliu. Koncertas yra labai galingos energijos išraiška. Klausydami šios muzikos žmonės mankštinasi, medituoja, šoka – net gimdo vaikus ir miršta! Kai klausytojai dalinasi su manimi savo istorijomis, suvokiu, kaip giliai ji paliečia žmones.

– Įsivaizduoju, kad dainavimo patirtis Jums taip pat turi labai stiprų poveikį. Ar naudojate savo balsą kaip dvasinę praktiką?

– Kiekvieno žmogaus balsas turi labai didelę galią ir dainavimas yra labai stipri praktika. Aš asmeniškai kasdien praktikuoju hathajogą, kreipiu dėmesį į savo balso energiją ir kiekvieną melodiją dainuoju su intencija. Tokiu būdu mano balsas sinchronizuojasi su kūnu ir po tokios praktikos galiu natūraliai atkurti tą poveikį scenoje. Koncertų metu man nebereikia galvoti apie intenciją – galiu būti dabartiniame momente, o balsas pats kuria galingą efektą.

Apmaudu girdėti žmones sakant, kad jiems nepatinka jų balsas arba jie jaučia, kad jis nėra vertas skambėti ar būti išgirstas. Vedu kursus „Supreme Sound“, kurių tikslas – suteikti žmonėms daugiau galios naudotis savo unikaliu garsu, kuris kalbant ar dainuojant rezonuoja jų kūnuose. Mokslas šiandien kalba apie tai, kaip garso rezonavimas keičia aplinką fiziniu lygmeniu. Mūsų ląstelės atitinka mūsų jausmų vibracijas ir atkuria vaizdą, kurį mes turime susidėlioję galvoje. Kadangi mūsų protas, kaip kompiuteris, be programų neveikia, mes patys turime perrašyti negatyvius, destruktyvius modelius ir programas. Kai siekiame pokyčio, dažnai neužtenka noro, ketinimo ir pastangų. Turime pasitelkti įrankius, kurie tiesiogiai veikia pasąmonę. Daugybė muzikantų naudojosi žmogaus balso galia, siekdami pakeisti pasaulį. Bobas Marley yra puikus to pavyzdys. Nors jis dainavo apie neteisybę, jo muzikos intencija buvo pakylėta ir mylinti, dėl to sugebėjo sukelti tokį rezonansą.

– Ar turite asmeninių akimirkų, kurias dainavimas Jums padėjo išgyventi?

– Dainavimas man dažnai padeda transformuoti ir paleisti emocijas, jas identifikuojant ir suprantant, kokia jų reikšmė. Mes dažnai nuvertiname intuiciją, tačiau gamtoje ji yra vienas svarbiausių instinktų. Gyvūnas nusprendžia, ar augalas yra valgomas, ar nuodingas, remdamasis vien tik savo jausmu. Tačiau žmogaus ego išstumia intuiciją – mes daug galvojame, tačiau nesiklausome, kaip per jausmus su mumis bendrauja pasąmonė. Pavyzdžiui, esi šalia žmogaus ir jauti, kad jis tau netinka. Tačiau tavo protas neleidžia nustoti bendrauti, nes tai nėra labai logiška, neturi tam pakankamai įrodymų ar svarios priežasties. O po to paaiškėja, kad tai netinkami santykiai, kaip ir nujautei. Dėl to, mano nuomone, svarbu palaikyti ryšį su vidiniu pasąmonės balsu. Kai jūsų kūnas kalba, turite klausytis. Dainavimas man padeda palaikyti šį ryšį.

– Kokie muzikantai Jus labiausiai įkvepia?

– Pirmiausia mane įkvepia mano šeima ir kitos graikų muzikos tradicijos dainininkės. Jos visos turi galingą energiją, kuri kelia pagarbą. Užaugau klausydamasi jų dainavimo, taip pat regio, klasikinio roko ir psichodelinės muzikos. Kiti įkvėpę dainininkai yra Bobas Marley, Marvinas Gaye, „The Bangles“ ir „The Grateful Dead“.

– Kaip keitėsi Jūsų, kaip muzikantės, aprangos stilius?

– Kita mano aistra, šalia muzikavimo, yra vadinamoji lėta mada, kuri nenaudoja pigios darbo jėgos ir neteršia gamtos, o rūbai yra tvarūs. Labai džiaugiuosi, kad koncertų metu dėviu arba specialiai man sukurtus, arba senovinius rūbus. Moterys Šiaurės Kalifornijoje kuria mano scenoje dėvimus galvos apdangalus, kurie paremti graikų stačiatikių dainininkių tradicija. Šiandien tie galvos apdangalai tapo mano įvaizdžio vizitine kortele. Šitokia apranga scenoje kuria galingą išraišką ir primena man mano šaknis, iš kur aš kilusi. Kai scenoje jaučiuosi gerai, tikiu, kad tai persiduoda ir publikai.

 

Kalbėjosi Ona Jarmalavičiūtė