Kodėl globalizuotis? 1989-ieji Rytų Europoje ir istorijos politika

 

Šiame Zoltáno Ginelli parengtame, iššifruotame ir suredaguotame trijų dalių interviu istorijos profesorius JAMESAS MARKAS kalba apie savo naujausią knygą. J. Markas yra Ekseterio universiteto istorijos profesorius. Jo tyrimų sritis – valstybinio socializmo istorija ir atminties politika Vidurio ir Rytų Europoje iš pasaulinės istorijos, transnacionalinių procesų ir lyginamosios analizės perspektyvos. J. Markas 2019 m. baigė vadovauti dviem penkerių metų trukmės projektams: „1989 After 1989: Rethinking the Fall of State Socialism in Global Perspective“ ir „Socialism Goes Global: Cold War Connections Between the ‘Second’ and ‘Third Worlds’“. Jie siekė kitaip pažvelgti į valstybinį socializmą, Šaltąjį karą, sisteminius 1989–1991 m. pokyčius ir posocialistinį laikotarpį Rytų Europoje, juos suprantant kaip pasaulinių procesų bei kolonializmo ir antikolonializmo istorijos dalį. Šių projektų pavadinimai kilo iš dviejų publikuotų straipsnių¹. 2019 m. publikuota net keletas šio projekto knygų, pvz., „1989: A Global History of Eastern Europe“ ir „Alternative Globalizations: Eastern Europe and the Postcolonial World“, rengiami dar trys tomai, kurių vienas vadinsis „Historicizing Whiteness in Eastern Europe“. Skaitytojus taip pat galėtų sudominti paroda pavadinimu „Tito in Africa: Picturing Solidarity“, rengta kaip antrojo projekto dalis ir pasirodysianti knygos pavidalu. Parodoje pristatomos Jugoslavijos prezidento Josipo Tito kelionės po Afriką praėjusio amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje Neprisijungimo judėjimo trečiojo pasaulio šalyse kontekste.

 

I dalis. Socialistinių šalių globalizacija ir 1989-ieji

 

– Įžangoje minėti projektai „1989 After 1989“ ir „Socialism Goes Global“ siekė naujai pažvelgti į Rytų Europos šalių socialistinę praeitį, Šaltąjį karą ir sisteminius 1989–1991 m. pokyčius iš bendros pasaulinės istorijos perspektyvos, juos suprantant kaip kolonializmo ir antikolonializmo istorijos dalį. Gal galėtumėte pristatyti šiuos projektus, jų pagrindines idėjas ir tikslus bei aptarti, kokiame kontekste jie atsirado?

– Pirmas dalykas, kurį reikėtų paminėti, mano manymu, yra tai, kad čia kalbame ne tik apie Rytų Europos problematiką. Tai kur kas platesnis klausimas. Būtent kaip mes rašome Europos šalių istoriją apskritai? Per pastarąjį dešimtmetį girdime vis daugiau istorikų raginimų vengti europocentrizmo ir Europos istoriją rašyti iš dekolonizacijos ir postkolonizacijos perspektyvos. Tokie moksliniai darbai ėmė rastis prieš penkiolika metų. Juose pripažįstamas didžiulis Europos vaidmuo pasaulio istorijoje, tačiau tai nelaikoma pasiteisinimu, leidžiančiu ignoruoti išorės įtaką Europos šalių tapatybėms ir institucijoms, kurios irgi būta. Ypač pažymėtina imperijos ir jos žlugimo įtaka, tapusi sėkmingu pagrindu permąstyti Europos vidaus istoriją. Kaip Europoje vykdyto genocido pobūdžiui atsiliepė Europos kolonizatorių smurto apraiškos Afrikoje, kaip Europos Sąjungos formavimąsi paveikė dekolonizacija ir aktyvūs santykiai su Afrika ir kaip prieš dekolonizacijos grėsmę nukreipta kontrrevoliucija sukūrė neoliberalią Europą, aptaria Gurmindera Bhambra². Taip pat verta paminėti Elizabethos Buettner veikalą apie pokolinijinę migraciją ir Europos kultūrų persiformavimą³ bei visai neseniai publikuotą Stuarto Wardo ir Astridos Rasch darbą apie iki galo nesuvokto Britų imperijos palikimo apraiškas „Brexit“⁴.

Rytų Europos istorikai įsitraukė lėčiau, tačiau neseniai pasirodė tikrai puikių darbų. Man atrodo, kad tai iš dalies nulemta vis griežčiau kritikuojamo „pereinamojo laikotarpio“ suvokimo kaip būtinos, nuolatinės ir niekad nesibaigiančios konvergencijos liberaliojo Vakarų kapitalizmo link, rimtai kritikuoto ne tik populistinės dešinės, bet ir kairiųjų. Tačiau vyraujančios, be abejo, vis dar išlieka ganėtinai uždaros tautų ir regionų istorijos.

Regionui pasitinkant naujas, hibridinio pobūdžio santykių tarp šalių ir pasaulinės integracijos bei geopolitinio pozicionavimosi formas, būtina permąstyti Rytų Europos istoriją pasauliniame kontekste. Rytų Europos istoriją reikėtų suvokti iš platesnės globaliojo kapitalizmo istorijos perspektyvos. Tai reiškia valstybino socializmo griūties nagrinėjimą ne per herojiško nacionalinio išsilaisvinimo 1989-aisiais paradigmą, o kaip naujo, dar praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusio kapitalistinės globalizacijos etapo dalį.

Šį požiūrį vis dažniau pastebime tarp jaunosios istorikų kartos atstovų, ypač kairiųjų pažiūrų, kurie siekia kritikuoti kolonializmo ar antikolonializmo apraiškas jų regionų istorijose ir apmąstyti, ką reikštų regiono istorijos globalizavimas arba tokios perspektyvos neturėjimas5. Šio klausimo aktualumas itin išryškėjo Sirijos „pabėgėlių“ ar „migrantų“ krizės (termino pasirinkimas, be abejo, sako labai daug apie jūsų poziciją) metu, kai populistinės dešinės, o kai kuriais atvejais – ir kairės vyriausybės teigė, kad Rytų Europa yra kitokia, nes ji neturi kolonijinės praeities šleifo nei jokio sąryšio su Europos kolonializmu ir – būtent todėl – jokio „baltųjų kaltės jausmo“ (white guilt), lėmusio Vakarų polinkį priimti kuo daugiau migrantų.

Čia ir galėjome stebėti Rytų Europos istorijos politizaciją: gal tai tebuvo nacionalinių naratyvų visuma, galbūt – labai riboto Europos istorijos suvokimo pavyzdys, save kažkokiu būdu laikant tiek Vakarų dalimi, tiek atskiru nuo jų – kaip kada patogiau? O gal visgi įmanoma tokį istorijos suvokimą kritikuoti, žiūrint į Rytų Europos vaidmenį pasaulyje iš kur kas platesnės perspektyvos, kaip turintį kiek sudėtingesnių sąsajų su Europos kolonializmu ir antikolonializmu?

– Jūsų projektai prisidėjo prie naujos pasaulinės istorijos literatūros bangos, pradėjusios kilti prieš 10–15 metų. Tokios literatūros šiandien gausu, universitetuose vis daugiau ir daugiau pasaulinės istorijos programų, ši tyrimų sritis vis populiarėja ir sulaukia vis daugiau dėmesio. Kodėl, jūsų manymu, tokio pobūdžio tyrimai yra svarbūs siekiant suprasti šių dienų problemas, naujus geopolitinius iššūkius Europoje ir, konkrečiai, Rytų Europoje? Galbūt siekėte ginčyti tam tikras plačiai paplitusias ar įsigalėjusias nuostatas?

– Jų pavyzdžių yra daug, bet paminėsiu vieną iš aptariamų mūsų knygoje „1989: A Global History of Eastern Europe“. Joje siekėme ginčyti istorinėje literatūroje nuo 1989 m. plačiai įsišaknijusią nuostatą, kad Rytų Europa – tai nesibaigiančios vesternizacijos regionas ir kad jos istorijai parašyti visiškai pakanka vidinės, europietiškos perspektyvos. Po 1989-ųjų „sugrįžimo į Europą“ idėja taip pat tapo atskaitos tašku Rytų Europos šalių istorijose, ką geriausiai iliustruoja šio regiono centrinis vaidmuo Normano Davieso knygoje „Europa. Istorija“. Prieš 50–60 metų istorikai daugiausia siekė regioną kaip nors įtraukti į pasaulinius procesus, dažnai – iš marksistinės perspektyvos, tačiau vis stiprėjantis Rytų Europos europėjimas reiškė istorinių tyrimų ir istoriografijos deglobalizaciją. Tuo tarpu mes siekėme nagrinėti regiono geopolitinį ir kultūrinį pozicionavimąsi platesniame kontekste, ypač turint omeny populistinių valdančiųjų elitų pastangas ginčyti vakarietiškąjį liberalizmą kaip Rytų Europai būtiną kryptį.

Rytų Europa visuomet buvo kur kas platesnių globaliojo kapitalizmo procesų dalis. Ji siekė šiems priešintis arba save laikyti periferija ar pusiau periferija. Daugiausia mus domino šie Rytų Europos istorijos klausimai: kaip išvengti tapimo ekonomine periferija ir tiesiog tolimu užkampiu? Gal būtų kokių nors Vakarams alternatyvių sistemų ar šalių santykių formų? Ar, priešingai, ekonominiam ir politiniam Rytų Europos vystymuisi užtikrinti tiesiog būtina prisitaikyti prie kapitalistinių Vakarų normų?

Tačiau tai nebuvo vien tik politinis ir ekonominis klausimas. Mes taip pat siekėme iš globalios perspektyvos parodyti, kaip buvo formuojamos rasės ir kultūros idėjos. Ir tik tokios kaip ši, platesnės perspektyvos mums leido matyti visumą daugybės XX ir XXI a. istorijos projektų, supratusių Rytų Europos vietą pasauliniame kontekste visiškai skirtingai. Rytų Europą apibrėžėme kaip „neapsisprendusį regioną“ (swing region), kuris dažnai jaučiasi esantis „kažkur tarp“: kartais žvelgia į Vakarus, kartais kitur, o kartais – į kelias puses vienu metu.

– Labai populiaru sisteminius 1989–1991 m. pokyčius laikyti globalizacijos proceso dalimi, prisijungimu prie „laisvojo pasaulio“ ir, pagal neoliberalųjį naratyvą, vadinamųjų pereinamosios rinkos ekonomikų kūrimosi pradžia. Kaip rasti pagrindo abejoti šiais vyraujančiais naratyvais apie 1989-uosius ir kaip 1989-ieji, kaip pasaulinės istorijos dalis, iš naujo suvokiami jūsų darbuose?

– Vakaruose, manau, paveikiausias ir dominuojantis 1989-ųjų vaizdinys – tai vokiečių apsupta ir griaunama Berlyno siena.

– Taip, dar visai neseniai, lapkričio 9 d., minėjome jos griūties trisdešimtmetį.

– Šiuos vaizdus neseniai matėme ir dar kartą, jie kartojami metai po metų. Nors jie ir nėra itin mėgstami pačioje Rytų Europoje, kur 1989-ieji suprantami įvairiai, tačiau Vakaruose – Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje – Berlyno sienos griūtis yra dominuojantis vaizdinys, mirgėjęs Vakarų spaudoje pernai minint šio istorinio įvykio trisdešimtmetį. Kodėl šis vaizdinys toks populiarus? Be abejo, Berlyno siena tapo Šaltojo karo simboliu gerokai prieš 1989-uosius, bet jos neblėstančio populiarumo priežastis yra tai, kad ji įkūnija nemažai mitologijos, supančios 1989-uosius. Pirma, tai neva buvo visiškai izoliuotas, siena ir spygliuota viela aptvertas pasaulis, neturėjęs jokio sąlyčio su globalizacija. Bet kokie bandymai priimti naujas globalizacijos formas visada žlugdavo. Antra, šiuose vaizdiniuose matoma herojiška rytų europiečių kova už laisvę ir noras tapti vakariečiais: „Jie nori būti kaip mes.“ Taip šie vaizdiniai tampa perėjimo ideologijos pagrindu – amžinu Vakarų liberalizmo idealo troškimu. Bet už jų slypi dar viena tiesa: šie pokyčiai ir toks perėjimas buvo naudingiausias elitui, kuris prisibijojo pernelyg aktyvaus plačiųjų masių įsitraukimo.

Būtent šį naratyvą ir norėjome ginčyti, pademonstruodami, kad 1989-ieji buvo ne globalizacijos įvykis, o pasirinkimo kryžkelė tarp skirtingų globalizacijos formų, ir kad komunistinės valstybės visada buvo globalios valstybės, nors dažnai kiek kitokia forma nei įprasta vakarietiškajam liberalizmui.

Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos, baigusis stalinizacijai ir vis spartėjant dekolonizacijai, šios valstybės siekė atsiverti, ieškoti galimybių užmegzti santykius su trečiojo pasaulio šalimis, taip pat – nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios – taisyti ar atnaujinti santykius su Vakarų Europa. Eilinių piliečių judėjimo laisvė buvo ribota, tačiau jokiu būdu ne neįmanoma: pavyzdžiui, nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios daugiau nei po milijoną lenkų per metus Vakarus pasiekdavo kaip turistai. Balkanų teritorijų pastarųjų poros dešimtmečių lėtų derybų dėl įstojimo į ES kontekste galima paminėti juntamą nostalgiją jugoslaviškojo „raudono paso“ laikų (pradedant šeštuoju dešimtmečiu) judėjimo laisvei. Taigi, socialistinių valstybių santykis su globalizacija yra gerokai sudėtingesnis, nei siūlytų spaudoje vyraujantys vaizdiniai.

Mes taip pat siekėme suprasti, kaip viena globalizacijos forma laikui bėgant pakeitė kitą, tad mums buvo labai svarbu, kad 1989-ieji nebūtų laikomi atskaitos tašku. Be abejo, tai buvo itin svarbus lūžio taškas – nors pačiais 1989-aisiais tai dar nebuvo visiškai aišku, kitokios įvykių baigtys taip pat buvo įmanomos – nes tais metais griuvo vienpartinės sistemos ir tapo galutinai aišku, kad Rytų Europa orientuosis į Vakarų lyderyste paremtą globalizacijos formą. Visgi mes tai suvokėme kaip ilgai besitęsusio proceso dalį. Pradedant aštuntuoju dešimtmečiu daug vykstančių procesų rodė būtent tai: pavyzdžiui, ką Peras Högseliusas pavadino „slapta integracija į Europą“, t. y. integruota energijos infrastruktūra ir kiti nauji projektai, ar nauja finansinė globalizacija, paremta įsiskolinimu, orientuojančiu Rytų Europą į Vakarus, ir t. t.⁶ Tam tikros šalys buvo atviresnės ir labiau paveiktos nei kai kurios kitos, ypač vakarinės Rytų bloko šalys ir Jugoslavija, tuo tarpu Sovietų Sąjunga liko uždaresnė. [Vakarinės] Rytų bloko šalys buvo labiau linkusios priimti pokolonijinę globalizaciją 1950–1970 m., siekusią prekybos saitų ir abiem pusėms naudingo vystymosi, nes turėjo atitinkamas tradicijas ir reikalingas žinias. Visgi vėliau jų specialistams vis sunkiau sekėsi suvaldyti naująją finansinę globalizaciją, perleidusią pasaulio ekonomikos valdymą Pasaulio bankui ir Tarptautiniam valiutos fondui, kuriuos, savo ruožtu, nuo devintojo dešimtmečio ėmė vis labiau kontroliuoti Vakarų valstybės.

Kitas svarbus dalykas, kurį norėjome apžvelgti, tai išaugęs rytų europiečių vaidmuo kuriant ir pasisavinant daugelį pagrindinių vėlyvojo XX a. idėjų, tokių kaip neoliberalioji ekonomika, liberaliosios demokratijos sklaida, tautiniu pagrindu kuriamos valstybės ir „sugrįžimas į Europą“. Šios idėjos buvo ne tik girdimos opozicijoje, bet ir priimamos daugelio komunistų reformatorių – iš tiesų, nubrėžti takoskyrą tarp šių dviejų grupių būtų gana sunku. Negalima teigti, kad šios grupės paprasčiausiai priėmė Vakarų siūlomas idėjas, nes dažnai jos buvo visateisės tų idėjų bendraautorės ir anaiptol ne visada žiūrėjo į Vakarus. Jų tam tikros globalizacijos formos patirtis po Vakarų Europos imperijų griūties ir XX a. vidurio dekolonizacijos – palietusios Lotynų Ameriką, Afriką ir Tolimuosius Rytus – laikotarpiu užmegzti ryšiai su šalimis iš viso pasaulio leido svarstyti ir kitokius transformacijos modelius.

Kai kurie šių modelių devintajame dešimtmetyje atrodė itin patrauklūs. Pavyzdžiui, naujai besiformuojančios ekonomistų grupės Lenkijoje buvo itin susidomėjusios neoliberaliomis reformomis Čilėje ir svarstė, ar Lenkijos lyderis Jaruzelskis negalėtų būti jų generolas Pinochetas. Tuomet būtų galima įgyvendinti neoliberalias reformas, šalies ekonomiką atverti pasauliui, bet kartu likti vienpartine valstybe kaip Kinija⁷. Įdomu tai, kad kai kurie Vakarų stebėtojai buvo įsitikinę, jog būtent toks scenarijus ir buvo labiausiai tikėtinas. Pavyzdžiui, knygoje „1989: A Global History of Eastern Europe“ aptariamose 1982 m. TVF diskusijose matyti, kad Vakarų investuotojai ir Lenkijos bankai įžvelgė galimybių, susijusių su karo padėties įvedimu Lenkijoje. Viena vertus, prieš Lenkijos piliečius nukreiptas smurtas buvo siaubingas; kita vertus, jie anaiptol nejautė simpatijų „Solidarumo“ judėjimui su, jų nuomone, nepamatuotais ir nepraktiškais darbininkų demokratijos idealais. Jiems atrodė, kad griežtesnis autoritarinis, karo padėties komunizmas buvo būtent tai, ko ir reikia, norint Lenkijoje įvesti neoliberalią tvarką. Platesnė neoliberalizmo dviprasmiško santykio su demokratija istorija ir už Rytų Europos ribų tyrinėta plačiai – čia verta paminėti Quinno Slobodiano neseniai pasirodžiusią puikią knygą „Globalists“⁸.

Tad aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje ėmė megztis štai tokie labai įdomūs hibridiniai santykiai. Kai kurie iš jų – tarp Rytų ir Vakarų, bet kartais ekspertai žvalgėsi ir į Pietus bei Rytus, ieškodami įkvėpimo. Taigi, Rytų Europos atsakas į politines, socialines ir moralines vėlyvojo komunizmo krizes galėjo pasukti bet kuria iš daugelio galimų krypčių. Šitai pamatysime žiūrėdami globaliai ir neapsiribodami atskirų valstybių ir tautų istorijomis.

– Socialistinės šalys, pasak jūsų, ėjo savu globalizacijos keliu, bet vėliau iškilo visa apimantis metanaratyvas apie globalizaciją kaip Vakarų lyderyste paremtą projektą, kurį daugelis laiko neišvengiamu ar natūraliu reiškiniu paprasčiausiai dėl technologijų plėtros ar „laisvojo pasaulio“ pergalės ir šalių ekonomikų atvėrimo kapitalizmui. Tačiau jau kurį laiką stebime naujus geopolitinius postūmius, ginčijančius JAV nuo pokario turėtą hegemoniją, kaip Kinijos iškilimas ar Pietų ir Pietryčių Azijos šalys kaip Indija, Užsachario Afrikos šalys, kuriančios naujus hegemoninių interesų laukus. Prie to pridėkime politinę suirutę šių dienų Lotynų Amerikoje bei vis dar svarbų – ir, ko gero, nuvertintą – Rusijos geopolitinį svorį ir suprasime, kad vaidmenys ir įtaka pasaulyje gali kisti palyginti greitai. O ir pati globalizacijos idėja nuolat ginčijama.

Kiek, rašant skirtingų ir tarpusavyje konkuruojančių globalizmo formų istoriją, jums padėjo pasaulinės socializmo istorijos išmanymas? Argumentuojate, kad abejonių dėl Vakarų lyderyste paremtos globalizacijos buvo visada, bet ką būtent turite omeny kalbėdamas apie „socialistinę globalizaciją“ ir kuo ji skyrėsi nuo vakarietiškosios?

– Pradėti reikėtų nuo to, kad pati globalizacijos sąvoka yra anachronistinė: nors ir vartota 1950–1980 m., bet labai retai ir tuo metu paprasčiausiai reiškusi visumą taisyklių, pagal kurias veikė pasaulinė sistema. Sąvoka plačiai paplito dešimtajame dešimtmetyje, ėmusi reikšti kapitalistų valdomos, finansinės ir neoliberalizmo principais grįstos globalizacijos formą. Visgi šią sąvoką, mano manymu, tikslinga vartoti ir toliau, nes literatūroje ji dominuoja. Jei norime ją ginčyti, turime prie jos prieiti – netgi teigdami, kad globalizmo formų yra daug. Būtent todėl ją nusprendėme vartoti knygoje „Alternative Globalizations: Eastern Europe and the Postcolonial World“. Prancūzakalbėje literatūroje paplitusi sąvoka mondialisation kiek priimtinesnė, nes palieka skirtingų pasaulėkūros būdų galimybę ir padeda kritiškai vertinti mums pažįstamą ir palyginti naują globalizacijos atmainą.

Socialistinės globalizacijos (ar mondialisation) suintensyvėjimas prasideda šeštojo dešimtmečio pabaigoje, nes žlungant Europos imperijoms atsiranda galimybių performuoti pasaulio ekonomiką. Tam tikros organizacijos, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencija, imasi kurti naujas, poimperines laisvosios prekybos formas, kurios skaldytų buvusių imperijų prekybos monopolius ir skatintų iki tol marginalizuotas buvusias šalis aktyviau veikti savo regionuose siekiant po truputį keisti imperinių jėgų paliktą pasaulio tvarką. Tačiau tokie veikėjai kaip Raúlis Prebischas, vienas iš kampanijų už progresyvią transformaciją lyderių, dažnai kritikavo Rytų Europos komunistus dėl jų koncentravimosi į dvišalius santykius, nesutikimo bendradarbiauti tarpusavyje regiono labui ir nepakankamo pasiaukojimo bendram tikslui, kai tai jiems patiems nebuvo patogu – ypač pasitaikius naujoms galimybėms Vakaruose. Šiuo požiūriu iš tikrųjų kalbame apie regioną „kažkur tarp“.

Laisvosios prekybos ir pasaulio ekonomikos performavimo idėjas skleidė visų pirma socialistai ir kitos nekapitalistinės jėgos. Septintajame dešimtmetyje taip pat iškilo tam tikra socialistinė teisių samprata – kolektyvinės teisės, teisė į ekonominį teisingumą po kolonializmo, teisė į rasinę lygybę, – diskutuota tarptautinių organizacijų lygmeniu ir kartais įgyvendinama Afrikos, Karibų jūros regiono ir Lotynų Amerikos valstybėse dėl jų ryšių su Rytų Europos socialistinėmis valstybėmis, pastarosioms tarpininkaujant.

Šie alternatyvūs saitai aštuntojo dešimtmečio viduryje ėmė silpnėti, nes pokolonijinis projektas išgyveno krizinį laikotarpį, bet po Šaltojo karo pabaigos daugelis iš jų atsinaujino. Susana Bayly savo darbuose kalba apie vis dar egzistuojančias socialistines vertybes, kuriomis paremta prekyba tarp socialistinių ar posocialistinių šalių⁹. Tokio palikimo pavyzdžių rastume ir daugiau. Nors ir praradę bet kokį socialistinį turinį, šie socialistinių laikų saitai dešiniųjų Rytų Europos populistų pastarąjį dešimtmetį buvo naudojami ieškant alternatyvų, galinčių papildyti jų dalyvavimą ES projekte.

1970–1990 m. susikuria labai stipri Vakarų lyderyste paremto kapitalizmo forma, reaguojant į dekolonizuotų šalių esą nepamatuotus norus – kokiais jie laikyti nuo Vašingtono iki Londono – turėti teisę performuoti pasaulio ekonomiką. Ko gero, rimčiausia šio iššūkio nusistovėjusiai pasaulio ekonomikos tvarkai išraiška tampa aštuntojo dešimtmečio viduryje pasigirdę raginimai nustatyti Naująją tarptautinės ekonomikos tvarką¹⁰. Ši alternatyvi globalizmo forma Vakarų – ypač Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje ir Nyderlanduose – priimama kaip grėsmė, tad į ją reaguojama atitinkamai: siekiama pasaulinę tvarką atkurti, ne Vakarų šalių siekius daryti įtaką pasaulinei sistemai palikti nuošalyje, o socialistų bandymus performuoti pasaulio ekonomiką delegitimizuoti. Būtent tada daugelis Rytų Europos komunistų elito narių ir ekspertų – išskyrus Rumunijos ir Jugoslavijos – ėmė pamažu atsiriboti nuo radikalių „trečiojo pasaulio šalių vertybes propaguojančio“ ekonominio projekto reikalavimų. Tai buvo istorinis momentas ir dar vienu atžvilgiu: Afrikos ir Azijos šalys, siekusios ekonominio perskirstymo pasauliniu mastu, ėmė vartoti sąvoką „Globali Šiaurė“, Rytų Europą laikydami jos neatsiejama dalimi šiai vis mažiau ir mažiau skiriantis nuo industrializuotos, kapitalistinės baltųjų Europos bei Šiaurės Amerikos.

Tačiau šie sunkumai nereiškė, kad sąsajos tarp šalių, kažkada drauge siūliusių platesnę antikolonijinę ar socialistinę pasaulio viziją, neišvengiamai nutrūks. Vien pažvelgus į aštuntojo ir devintojo dešimtmečio Rytų Europos istoriją matyti, kad šio regiono santykiai su socialistinėmis ir progresyviomis valstybėmis iš viso pasaulio buvo ir toliau plėtojami. Tačiau taip pat pažymėtina, kad tai nutiko visai kitokios ideologijos sąlygomis, socialistinio turinio liko nedaug.

Į 1989-uosius galima žvelgti ir kaip į deglobalizaciją, nes daugelis Rytų Europos iki devintojo dešimtmečio plėtotų ryšių paprasčiausiai žlugo.

Neblogas pavyzdys būtų Vokietijos Demokratinės Respublikos saitai su Vietnamu. Vietnamas dabar daugiausia eksportuoja kavą, nes kavos pramonė devintajame dešimtmetyje ten sukurta didelėmis VDR investicijomis. Šie saitai 1989-aisiais nutrūksta, tačiau šio palikimo apraiškos matomos iki šiol. Kai kurie saitai nenutrūko ir po 1989-ųjų: Čekoslovakijos, Serbijos, taip pat ir Rusijos karinės pramonės įmonės eksporto į buvusių partnerių šalis Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose nenutraukė.

– Pasak jūsų, 1989-ieji Rytų Europoje yra ne tik išskirtinis linijinės demokratizacijos ir kapitalizmo plėtros istorijos, išsivadavimo iš Sovietų Sąjungos momentas, bet ir reakcija į pasaulio tvarkos pokyčius tiek Vakaruose, tiek Rytuose, lemtus skirtingų globalizacijos formų sąveikos. Į 1989-uosius žvelgdami iš šios perspektyvos, galime atpažinti „slaptą integraciją“ socialistinių šalių, kurios anaiptol nebuvo tokios izoliuotos, kaip siūliusi 1989-ųjų retorika, – jų integracija su likusiu pasauliu jau buvo prasidėjusi.

Neoliberalizmo sąvoka buvo reikšminga „pereinamojo laikotarpio“ procese, kuris po 1989-ųjų „negalėjo neįvykti“. Šaltojo karo laikų priešpriešos tarp socializmo ir kapitalizmo bei mitologizuotos kovos tarp planinės ekonomikos ir laisvosios rinkos fone esame įpratę girdėti, kad 1989-ieji buvo neoliberalizmo triumfas, įrodęs „laisvos“ rinkos ekonomikos galią ir liberalios demokratijos su ribotu valstybės vaidmeniu pranašumus. Rimtų istorikų dėka žinome, kad ši interpretacija anaiptol nėra teisinga. Negana to – ji itin ideologizuota ir klaidinanti, nes, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, valstybinio socializmo ir neoliberalizmo santykis buvo kur kas sudėtingesnis.

Šiuo požiūriu įdomu svarstyti neoliberalizmo raidą pasaulinėje istorijoje, siekiant plačiau aptarti perduodamų žinių, ekspertų ar elito bei įvairių interesų vaidmenį Rytų Europos „perėjimo laikotarpiu“. Kaip pasaulinė socializmo istorija gali padėti suprasti neoliberalizmo ištakas? Galbūt į šį „perėjimo laikotarpį“ galėtume žvelgti ne kaip į tiesiog su Vakarų pagalba žengtą žingsnį pirmyn, Fukuyamos skelbtą „istorijos pabaigą“ ar socializmo žlugimą, o labiau kaip į neoliberalistinį projektą, kurį veikė įvairios jėgos – dažnai ne tik Vakarų ir ne tik Europos.

– Neoliberalizmo istorija – tai ne tik anglų ir amerikiečių pasaulio, ne tik Globalios Šiaurės istorija. Neoliberalizmo šaknų galima rasti daug kur: žinome, kas vyko Singapūre, Čilėje, Pietų Afrikoje ir t. t. Istorikai – pavyzdžiui, Artemy M. Kalinovsky – teigia, kad neoliberalizmas taip pat yra socialistinių šalių krizės ir centralizuotos plėtros blogybių Šaltojo karo metais pasekmė¹¹. Rytų Europa buvo šios pasaulinės istorijos dalis. Kiti – pavyzdžiui, Johanna Bockman ar, visai neseniai, Ádámas Fábry – tikina, jog kai kurie pagrindiniai neoliberalizmo principai septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje buvo priimtini tiek Rytų, tiek Vakarų Europai¹². Kaip jau minėjau, regiono ekspertai Šaltojo karo metu žvalgėsi ne tik į Vakarus: daugelį patraukė idėjos – vėliau pradėtos vadinti neoliberaliomis, – kilusios iš Lotynų Amerikos ir Rytų Azijos dar devintajame dešimtmetyje. Rinkos ir jos disciplinos bei efektyvumo idėjos, ūkio subjektų performavimas – visa tai socialistinėms sistemoms anaiptol nebuvo svetima. Be abejo, kai kurioms šalims – tokioms kaip Vengrija ir Lenkija, jau turėjusioms palyginti išvystytus rinkos mechanizmus, – jų sukauptos žinios, atėjus 1989-iesiems, leido iš socialistinės rinkos greitai peršokti į kapitalistinę. Iš tikrųjų, daugeliui Rytų Europos ekonomistų šis šuolis nebuvo labai jau didelis. Taip pat, kaip pažymėjo Philipas Theras, spartus neoliberalizmo įsigalėjimas dešimtojo dešimtmečio „Rytų Europos laboratorijoje“ Vakarų Europai, ypač Vokietijai, grįžo bumerangu, skatindamas spartų žemo uždarbio sektoriaus augimą¹³.

Rinkos liberalizmas buvo patraukli ideologija dėl jos gebėjimo suardyti nomenklatūrines struktūras. Daugeliui komunizmo priešininkų pagrindinis klausimas 1989-aisiais – kaip atsikratyti didžiulio valstybinio aparato? Galiausiai skirtingų pažiūrų grupės susivienijo kovai su valstybiniu socializmu. Pavyzdžiui, Lenkijos „Solidarumo“ judėjimas vienijo platų spektrą pažiūrų, tarp kurių vyraujanti – kova dėl darbininkų interesų. Tačiau naujai atsirandančios neoliberalų grupės Gdanske ir Krokuvoje ekonomiką suprato visiškai kitaip. Nepaisant to, 1989-aisiais jos suvienijo jėgas, kad neliktų nomenklatūros. Liko kritikų, kurie ragino priešintis besąlygiškai integracijai į Europos Sąjungą ir Vakarų kapitalizmą, nuogąstaudami, kad ekonominiai sprendimai paliekami nedemokratiškoms transnacionalinio lygio struktūroms ir kad Rytų Europa liks periferija, mažai ką reiškianti naujai besiformuojančioje „pasaulinėje gamykloje“ (global factory). Bet jų balsas buvo vis mažiau girdimas.

Reikšmingas skirtumas tarp 1989-ųjų ir 2019-ųjų yra tai, kad šiandien vėl norima didelio valstybės aparato: valstybės nebėra bijoma, ji suprantama kaip kažkas, kas mus apsaugos nuo neva niekšiškų globalizmo jėgų – ar jos reikštų nelygybės didinimą, ar gender ideologijos, multikultūralizmo plitimą, ar klimato kaitą.

Didelė valstybė mus apsaugotų stiprindama tautinę bendruomenę ar mus išlaikydama nuo gimimo iki mirties.

Tačiau reikėtų klausti, kodėl neoliberalizmui Rytų Europoje priešintasi taip mažai dešimtajame dešimtmetyje. Išskyrus pavienius streikus ar protestus, pasipriešinimo buvo labai nedaug, ypač lyginant su Lotynų Amerika ar Afrika, kur TVF ir Pasaulio banko sukurtos labai panašios struktūros. Taip pat ir lyginant su plačiai kilusiais darbuotojų inicijuotais neramumais devintojo dešimtmečio Rytų Europoje. Svarbu pažymėti, kad vietinis elitas šioms idėjoms ruošė dirvą iš anksto: čekų istorikų Michalo Kopečeko ir Vítězslavo Sommero projekte nagrinėjama, kaip vėlyvojo socializmo visuomenėse buvo skleidžiama individualizmo idėja, taip jas iš anksto paruošiant neoliberalizmui. Dėtos didelės viltys į vakarietišką vartotojiškumą – aspiracija, skatinta paskutinius tris komunizmo eros dešimtmečius, – daugelį vertė tvirtai įtikėti kapitalizmo idealais ir įskiepijo pereinamajam laikotarpiui reikalingos kantrybės.

Kartu tai buvo ir civilizacinio pasirinkimo klausimas: neoliberalizmas buvo laikomas ne tik ekonominiu išsigelbėjimu, bet ir būdu prisijungti prie Vakarų.

– Jei 1989-ieji buvo daugiausia elito projektas, o transnacionalinių struktūrų įsitraukimas istoriją tik komplikuoja, būtų galima teigti, kad reformos, prasidėjusios maždaug nuo septintojo dešimtmečio, irgi atėjo iš kitur… Socialistinės valstybės nebuvo labai izoliuotos ir iš tikrųjų turėjo šiokią tokią manevro laisvę, autonomiją, buvo sukūrusios savas globalizacijos ar integracijos į pasaulio ekonomiką formas.

– Siekis išvengti periferijos ar atsilikusiųjų nuo Vakarų Europos statuso buvo moderniosios Rytų Europos istorijos leitmotyvas. Vakarų prisivijimas, reiškęs didesnę integraciją į Vakarus, o ne alternatyvų paiešką, buvo kertinis lūžio momentas.

Ankstyvojo Šaltojo karo laikų diskusijoms įtaką darė skurdo ir alkio patirtis tarpukario laikotarpiu, tad buvo keliamas klausimas, kiek yra tiesos teiginyje, kad Rytų Europa tapo agrikultūriniu Vakarų užkampiu. Ar bus įmanoma tokio likimo išvengti užsidarius nuo Vakarų ir imantis savarankiškos ir savipakankamos plėtros strategijų? Pastarąsias įkvėpė Lotynų Amerika, kuri, savo ruožtu, įkvėpimo anksčiau sėmėsi iš Rytų Europos ekonomistų, kaip savo darbuose teigia Josephas Love’as ir Manuela Boatcă¹⁴. Septintajame dešimtmetyje toks autarkinis atsitvėrimo nuo Vakarų kelias imtas kritikuoti ir galiausiai nutarta, kad jis veda į akligatvį, tad aštuntojo dešimtmečio reformatoriai išmoko Vakarų nebijoti. Tai buvo itin lėtas, inkrementinis ir neretai kritikuotas procesas.

Pagrindinis Rytų Europos siekis buvo integracija į pasaulio ekonomiką ir sėkmingos eksporto pramonės kūrimas, leisiantis pasiekti aukštesnį išsivystymo lygį. Maždaug nuo aštuntojo dešimtmečio Sovietų Sąjunga tapo lankstesnė savo Rytų Europos satelitų atžvilgiu iš dalies dėl to, kad Maskvą, kaip socialistinės sistemos centrą, vis labiau erzino tai, kad šaliai lyg ir nebuvo jokių perspektyvų nusimesti pirminių žaliavų gamintojos ir energetikos tiekėjos vaidmenį labiau technologiškai pažengusių vakarinių bloko šalių atžvilgiu. Sovietų valdžiai nepavyko užkirsti kelio bloko šalių bendradarbiavimui su Artimaisiais Rytais, siekiant gauti naftos, prekybai su Vakarais ir Lenkijos (1986) bei Vengrijos (1982) prisijungimui prie TVF¹⁵.

Įdomus devintojo dešimtmečio bruožas buvo tai, kaip Rytų Europos ekspertams pavyko sustiprinti tikėjimą, kad Vakarus prisivyti pavyks būtent per vesternizaciją. Lenkų geografai šiuo klausimu nuveikė tikrai daug. Tomaszas Zaryckis, pavyzdžiui, dar prieš 1989-uosius tyrinėjo, kaip Europos regionai, nusimetę griežtas hierarchijas ir Rytų–Vakarų civilizacijų kryžkelės etiketę, atrodytų naujai įsivaizduojamoje Europoje¹⁶. Tai buvo dalis platesnių apmąstymų apie tai, kaip Rytų Europa nebus laikoma užkampiu, jei atsisakys atskirties ir integruosis į Vakarus.

 

www.criticatac.ro

Vertė Marius Jakštas