Esame tie, kurių laukiame
Primygtinai teigiu: izoliavimas neskirstant, kaukės visiems, „socialinis atstumas“, „barjeriniai gestai“, bet ko stabdymas, bandant išvengti viruso plitimo… visa tai visiškai nereikalinga. Tai galima patvirtinti panagrinėjus per keletą mėnesių surinktus in vivo rezultatus, skaičius, kurie patys yra iškalbingi.
Viena vertus, nėra nė vienos savo vardo vertos mokslinės studijos, kurią galėtų atlikti sveikatos institucija, kad pateisintų žiniasklaidos ir politikos sferos diriguojamą dėl klastojimo ir klastočių naudojimo į teismą neiškviečiamą sanitarinį terorą. Kita vertus – last but not least, kaip sako Šekspyras, – psichoanalizė moko, kad nesąmonybės atradimo akimirką iškylančiam subjektui sunkiausia pripažinti tiesą, jog atžvilgiu to, kas tikrai bus įvykę jo gyvenime, jis tebus buvęs pasyvus lemties stebėtojas – ar būtų įsimylėjęs, ar susirgęs, iš tiesų to nevaldė, nieko negalėjo dėl to padaryti, tai išvengė jo kontrolės, ir nuo to laiko jis buvo priverstas atsisakyti viešpatavimo iliuzijos tiek savo, tiek Kito atžvilgiu…
Štai kodėl su šiuo struktūriniu netikrumu susijusį savo nerimą kompensuojame piktindamiesi ir blaškydamiesi, įsitraukdami į įvairiausią veiklą, pramogas.
Tačiau baimė, iš dalies nuslopinta nesąmonybėje, yra dar labiau esama, dar sunkesnė, tikresnė.
Todėl ideologija ir užgauna šią jautrią stygą, brutaliai reikšdamasi nerimastavimą skatinančios, nerimą distiliuojančios, baimę kultivuojančios, baugulį gaminančios „informacijos“ gausa, kad daugelis mūsų rastų prieglobstį aukos padėtyje.
„Tu esi auka!“ – tokia tipiška dominuojančio diskurso žinia, kurios adresatas elgiasi taip, tarsi būtų potencialus iracionalių absurdiškų jėgų grobis beprasmiame, pavojingame, pašėlusiame pasaulyje…
Galbūt klausite: auka kieno naudai?
Tai patogus būdas išvengti kaltės keliamų kančių!
Jaustis kaltam reiškia, kad tai, kas mums nutinka, bus priklausę nuo mūsų, taigi galėjome (ir galime) pasielgti kitaip, išsigelbėdami ir kliaudamiesi pirmiausia savo jėgomis.
Iš: senhoradesirius.wordpress.com.
Tačiau mūsų jouissance likti „nepilnamečiais“, iš Kito – dažniausiai valdžios, Big Mother – laukiant kompensacijos už savo aukos statusą, yra per stiprus ir į paklusimą mus veda tvirtai, tarsi gyvulius į skerdyklą.
Veiksminga psichoanalizė baigsis didžiojo Kito nenuoseklumu; pasaulyje subjektui nėra nieko, išskyrus objektą a…
Taigi subjektui tenka prisiimti atsakomybę; tai padaręs jis išvengia mirtinos viktimizacijos / kaltės aklavietės: būti atsakingam paprasčiausiai reiškia atsakyti už savo subjekto, kaip to, ką išmetė signifikuojanti grandinė, poziciją, norime to ar ne. Visuomet esame atsakingi – tai etikos pamatas…
Kaip dar 1576 metais pažymėjo La Boétie, žmonės „tarnauja taip gerai ir taip noriai, kad į juos pažvelgęs pasakytum, jog jie ne tik prarado savo laisvę, bet ir pelnė vergovę“. Iš tiesų taip yra dėl tapusio madingo, vis labiau „socialiai“ vertinamo, žiniasklaidos išnaudojamo „aukos“ statuso.
O tu ar tenkinsiesi savo aukos statusu, ar pabandysi išsilaisvinti šnekėdamas?
Hopių patarlė byloja, kad mes esame tie, kurių laukiame.
Vertė Ignas Gutauskas
