Pirminė žodžio Lietuva reikšmė?
Papasakosiu apie pamoką, kurią gavau Perkūno namuose Kaune. Jaunystėje labai norėjau išmokti lipdyti iš molio. Man tai atrodė vienas prasmingiausių užsiėmimų gyvenime. Kartą man studijuojant VDU pirmame ar antrame kurse Perkūno namuose buvo surengti lipdymo iš molio mokymai. Pamenu jauną, gražią merginą, mokiusią mane darbo paslapčių. Tuomet nulipdžiau savo svajonių ąsotį. Sunkiausia buvo padaryti snapelį, kuris leistų vandeniui lietis viena darnia srove. Kitaip sakant, to snapelio forma lėmė tai, ar ąsotis galės būti naudojamas, ar liks tik kaip namų puošmena. Tąsyk supratau, kad ąsotis nelygus ąsočiui, kad labai daug kas priklauso ir nuo jo formos.
Bet kas gi yra ta forma? Argi tai ne tarptautinis žodis, svetimžodis? Kasdienėje kalboje nuolat jį vartojame. Negi nėra lietuviško tokios svarbios sąvokos atitikmens? Kartais panašioms sampratoms išreikšti vartojame žodžius išraiška, skvarma, pavidalas, tačiau ąsočiui tai tarsi nelabai taikytina.
„Lietuvių kalbos žodyne“ aptikau žodį lietuvas, kurio viena iš reikšmių yra „liejimo forma“. Neseniai Dainius Razauskas man išaiškino, kad pagal darybą lietuvas yra veiksmo įrankis, o tos pačios šaknies veiksmo rezultatas, būtent reikšme „forma“, yra lietuviškas žodis lytis. Kitaip sakant, lietuvas yra įrankis, gaminantis lytį – tam tikro pavidalo daiktą. Lietuvių kalboje plačiai vartojamos giminės, todėl galima įtarti, kad ne tik lietuvas, bet ir lietuva galėjo reikšti maždaug tą patį.
Pirminę žodžių reikšmę galėjo užgožti naujai pasirinkta ar priskirta reikšmė – mūsų valstybės įvardijimas. Bet šitas veiksmas – vieno žodžio parinkimas šaliai ir valstybei įvardyti – matyt, yra gerai pasvertas ir turi kažkokią gelminę prasmę. Juk visa tai negalėjo įvykti atsitiktinai.
Užuominų šiai mįslei įminti galima rasti mūsų protėvių pasaulėžiūroje, kurioje nuosekliai nusakoma dieviškos minties raiška. Pavyzdžiui, Gediminas popiežiaus legatų pasiuntiniams Vilniuje pareiškė, kad jis leidžia savo valstybėje Dievą garbinti rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius, „o mes [lietuviai] garbiname dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną dievą“. Toks požiūris išryškina ne tai, kas skiria žmones, o tai, kas juos jungia. Šiuo atveju juos sieja dieviškų minčių puoselėjimas ir laisva raiška.
Dievas į kiekvieną iš mūsų įdėjo po savo mintį, ir mes, protėviai ir dabar gyvenantys žmonės, esame tų minčių reiškėjai – savotiški lietuvai ar lietuvos. Tai patvirtina ir „Lietuvių kalbos žodynas“, aiškinantis, kad žodis lietuvas reiškia ir „aukuro indą, iš kurio buvo pilamas aukai vynas ar kas kita“. Būdami dieviškos minties indai, mes per save išreiškiame, išliejame į mus įdėtą dievišką mintį.
Žinoma, minčių gali būti įvairių. Į galvą jos ateina ir išeina, ypač jei nėra susijusios su kitomis mintimis. Tokių atskirų, nesusijusių su kitomis ar net kvailų minčių kyla gana daug ir dažnai. Tačiau be tęstinumo jos dažnai tuojau pat yra užmirštamos ir sudaro tik bendrąjį minčių jūros gausmą. Net jei tai ir dieviškos mintys, be tęstinumo jos skęsta tamsiose užmaršties mariose. Vertingos yra tik tos iš jų, kurios turi tąsą.
Manyje glūdinti dieviška mintis nėra kažkoks vienišas akmenukas dykynėje. Esu tik dalis akmenų upės, kur kiekvienas akmuo atitinka mūsų artimą, pažįstamą ar protėvį. Kiekvienas iš mūsų ir mūsų protėviai yra tų dieviškų minčių lietuvai ar lietuvos, ir nuo to, kaip jos liejasi ar liesis, priklauso mūsų gebėjimas išreikšti suteiktą dievišką mintį. Jei kartosime kitų mintis, netyčia galime tapti prastais ąsočiais, vandenį laistančiais į šalis. O jeigu savyje pajausime dievišką mintį (žinoma, tam reikia pastangų), tapsime tikrais lietuvais, kartu su protėviais skleidžiančiais dievišką mintį.
Nėra kliūtis, kad esame skirtingi. Daug baisiau būtų, jei būtume vienodi. Gamtoje nerasite dviejų vienodų akmenų. Vienodybė neturi raiškos, judėjimo, tekėjimo, ir reikia džiaugtis, kad Lietuva yra tokia įvairialypė. Būtent požiūris į žmones kaip į dieviškos minties reiškėjus galėjo lemti per amžius daug kartų patvirtintą pakantumą kitaminčiams.
Toks požiūris nulemia ir kitokį santykį su Dievu. (Tai būtų jau kitas pasakojimas.) O dabar, kai manęs klausia, kokio aš esu tikėjimo, nesakau, kad esu baltų ar pagonių tikėjimo žmogus. Sakau taip, kaip mano protėviai atsakydavo besiveržiantiems svetimtaučiams: esu lietuvis ir mano tikėjimas yra lietuvių, nes per mane, kaip ir per jus, atsiskleidžia ir išsilieja Dievo mintis, besitęsianti nuo Praamžiaus per dabartį į ateitį, nes ji yra nesunaikinama. Ta mintis, liedamasi kartu su kitomis mintimis, turi savo lietuvą, kurią ir vadiname Lietuva.
