Iš bloknoto (16)
Vilniaus kultūrinis gyvenimas po pavasarinio karantino akivaizdžiai pagyvėjo. Kasdien atidaroma po kelias parodas, vyksta koncertai, festivaliai po atviru dangum ir dar daugybė visokių dalykų. Vienas įspūdingiausių – mažasis Baltijos kelias Baltarusijos kovotojams už savo tiesą ir teises palaikyti. Žmonių Katedros aikštėje – daugybė, daugelis, kaip ir baltarusiai demonstracijose, apsirengę baltai su tradiciniais kardeliais rankose. Perduodant rankomis ilgąsias vėliavas stovėjau su saviškiais prie lietuvaitės ir jos anglakalbio draugo; beje, užsieniečių, kurie džiaugėsi dalyvaudami šiame mitinge, buvo nemažai. Tik vienas stambaus sudėjimo tipas su necenzūrišku transparantu, dergiančiu Lietuvą ir Baltarusiją, jeigu ji bus su mumis, išdidžiai iškėlęs pliką galvą stovėjo netoli bokšto. Gal provokatorius? Bet jam nesisekė, nes visi buvo taikiai nusiteikę. Priešais mus vėliavos kelyje matėm stovint arkivyskupą Gintarą Grušą, o jau po visko tuo pačiu vėliavų keliu lėtai pražygiavo pasirodęs visai vienišas Antanas Terleckas… Debesuotame danguje buvo matyti daugybė balionų, savo keliais praskrido keli lėktuvai oro uosto link, tai šen, tai ten šmėsčiojo dronai, nubaidę žadėtą stiprų lietų. Saulė švietė iki pat vakaro.
Prie svarbių kultūros įvykių Vilniuje priskirtina ir tarptautinė paroda „Federico Fellini. Šimtmetis!“ Parengta italų, ji jaukiai įsikūrė nedidukėse Teatro, muzikos ir kino muziejaus salėse, suteikdama mums malonumo atrasti dar nežinomų didžiojo Fellini gyvenimo faktų, pamatyti puikių jo nuotraukų iš gyvenimo ir filmavimo aikštelės, jo erotinius ir neerotinius piešinius, komiksus, autentiškus kai kurių filmų (pavyzdžiui, nematyto filmo „Kazanova“) kostiumus, pasižiūrėti filmuotus paties Fellini ir jo kolegų pokalbių įrašus. Jie kalba itališkai, bet taip temperamentingai, taip įtaigiai, jog atrodo, kad viską supranti. Buvo tuo įdomiau, kad juk visai neseniai, pavasarinio karantino metu, mūsų televizijoje vyko Fellini filmų retrospektyva. Jaunystėje patirtas jaudulys ir nuostaba dabar jaudino ne mažiau, tik kitaip.
Iš koncertų išskirčiau du Geniušų vakarus savaip jaukioje, kamerinėje „Organum“ salėje J. Basanavičiaus gatvėje. Puiki akustika, puikaus garso instrumentas, puikūs pianistai. O atmosferą sutirština per stiklo sienas ir lubas matomos medžių lajos ir neramus dangus. Pirmas vakaras buvo skirtas dirigento Rimo Geniušo šimtmečiui ir surengtas būtent jo gimimo dieną neoficialiame šeimai artimų žmonių susibūrime. Mums buvo pateikta labai įdomi programa, kurią išradingai moderavo pati dailininkė Irena Žemaitytė-Geniušienė – žmona, mama ir močiutė – ir kurioje dalyvavo visa Geniušų šeima, visas „klanas“: sūnus Julius rodė jubiliato senelių ir tėvų nuotraukas, siekiančias XIX amžių, įdomius Irenos ir Rimo šeimos gyvenimo epizodus. Štai nuotrauka, kurioje Rimas Geniušas, pasisodinęs sūnų Petrą prie fortepijono, keturiom rankom groja Schuberto „Fantaziją f-moll“, o mes išklausom tą „Fantaziją“ grojamą Petro su Luku. Ypač įdomus, gausus ir originalus Rimo „archyvas“, kuriame buvo ir jo dienoraštis su užrašais, darbais, komentarais ir piešiniais. O dar varpų ir varpelių kolekcija, ir jau visiškai netikėtas siurprizas – išsaugota dirigento Mykolo Bukšos (man, dar mažai, po karo teko maestro matyti diriguojant operą) elegantiška batuta! Juodo medžio, baltu galiuku ir kamštine rankenėle, ji buvo perlūžusi, paskui restauruota ir tapusi nebenaudojama relikvija. Antrame Geniušų vakare Lukas Geniušas ir jo žmona Ana skambino du retai atliekamus stambios formos Piotro Čaikovskio ir Sergejaus Rachmaninovo kūrinius – sonatas. Čaikovskio vadinamoji Didžioji, pianistų liudijimu, retai atliekama todėl, kad sukurta kompozitoriaus ne pianisto, yra „nepatogi“, nelengva atlikėjui, o Rachmaninovo irgi nėra atpažįstamai „rachmaninoviška“. Ją skambino Lukas subtiliai, kaip visuomet, įsigilinęs ir tai mums pažįstama. O Ana, kurios klausiausi pirmą kartą, man padarė didžiulį įspūdį: tokia galinga jėga, toks temperamentas atsivėrė jai skambinant, tokia meilė kūriniui, muzikai, kurios ji pati skambindama tarsi klausosi, o svarbiausia – jokios pozos, jokio manieringumo, kas dažnai vienu ar kitu pavidalu pasitaiko, tik absoliuti jos kūrybinė laisvė! Bravo!
Kartais nelengva pasirinkti, kur eiti, į kurį skelbiamą renginį išsiruošti. Neretai žadėtais malonumais nusiviliu. Patenki tai į parodą, tai į spaudoje išgirtą filmą, kurie pasirodo blankūs, tų pagyrų neverti ir jokio pėdsako, išskyrus susierzinimą, nepalieka. Taip lengvatikiškai atklydau į Rašytojų klubo surengtą vakarą, pavadintą „Visuotine skaitymo akcija 2020“. Vyliausi kažko jaudinančio. Akcija vyko nykokame RS garažų kiemelyje, tarsi šulinyje, iš kurio matyti nebešilto dangaus lopinėlis ir svetimų medžių viršūnės. Kiemely-kavinėje jokių vaizdinių susitikimo ženklų – išsamesnės programėlės, vėliavų ar gėlių nesimatė. Skaitė lenkai, jaunimėlis iš Studijos, esančios prie Lenkų instituto. Niekas iš mūsiškių nė gražaus nuoširdesnio žodžio jiems nepasakė, nė pagarbiau nepristatė to jaunimo, nesugebėjo nė publikos sukviesti (o juk yra Polonistikos centras Universitete, yra dar lenkiškai kalbančių lietuvių inteligentų, yra mūsų aktorių, kurie būtų Słowackio „Balladyną“ paskaitę, kaip kad lenkai šios pjesės ir Sruogos „Milžino paunksmės“ ištraukas puikiai skaitė lietuviškai. Mano nuomone, toks vakaras galėjo būti proga geriau vieniems kitus pažinti, stimulas suartėti. Taigi dar kartą pasitvirtino mano įsitikinimas, kad mūsų valdžia ir daugelis iš mūsų, „eilinių piliečių“, visiškai nemokam su savo tautinėm mažumom bendrauti. Viską darom tik oficialiai, valdiškai, šaltomis rankomis. Nemokam suburti, iš esmės domėtis jų gyvenimu, nemokam mylėti. Tik skriaudas skaičiuojam.
