Išmestų knygų apžvalga. Trys vertėjai
Kai kurios – nebeišvalomai pridulkėjusios, perdrėkusios, kiaurai pelėsio perimtos, nežinia iš kokių palėpių ir rūsių ištrauktos. Kodėl nemetamos tiesiai į popieriaus konteinerį: dalijimosi ekonomika, tvarumo idėjos? Bet šita – iškart matyti – tiesiog nuskaityta. Suskaityta. Orhano Kemalio romanas „Įstumta į bedugnę“ („Vaga“, 1967). Ir skaitė jį ne tik Antosytė (priešlapyje neįgudusia rašyti ranka išvedžiota: „Antosyt! Sveikiname su vardo diena, linkime daug laimės pasisekimo jaunystėje. Vladas, Gintukas, Verutė. 1967.VI.13“), knyga atrodo nuolat keliavusi iš rankų į rankas. Šiltai, paprastai papasakota turkų paskenduolės istorija galėjo patraukti dešimtis skaitytojų. Anuomet tokia lektūra atstojo serialus. Toks pat „serialinis“ buvo kitas turkų romanas – Reşato Nuri Güntekino „Čiauškutė“, lietuviškai pasirodęs 1960-aisiais. (Ir kaip ilgai reikėjo laukti „tikrųjų“ turkų serialų!) 1969 metais „Vaga“ romaną „Įstumta į bedugnę“ išleido antrąkart. Įdomu, turint omenyje ne itin lanksčią tuometę pakartotinių leidimų politiką.
Sovietijoje O. Kemalis laikytas kairiuoju, komunistuojančiu rašytoju. Šito nagrinėti nesiimsiu. Gana, kad anąsyk „iš širdies“ aprašiau Kosta Rikos komunistą Joaquíną Gutiérrezą ir jo „Kokorį“ (žr. „Š. A.“, 2020, Nr. 9). Nors apie turkišką kairumą ir dešinumą verta pasvarstyti. Sofijos soborą paversti mečete nusprendė dešinieji.
Kai būsiu Stambule, eisiu į O. Kemalio muziejų, įrengtą kukliame jo būste. Gal net nuvešiu šį suskaitytą eksponatą, bylosiantį apie lietuvių skaitytojų pripažinimą. Kažkodėl abejoju, ar autoriui knyga buvo nusiųsta. 1967-aisiais O. Kemaliui sukako penkiasdešimt treji. Po poros metų jis pasimirė.
Vis dėlto knygą iš dovanų lentynų iškėliau ne dėl dedikacijos, ne dėl autoriaus. Dėl vertėjos – Aldonos Baliulienės (1937–2017). Viename iš ankstesnių savo tekstų jau esu pasigėrėjęs jos verstais brazilų klasiko Joaquimo Marios Machado de Assiso „Pomirtiniais užrašais“ (žr. „Š. A.“, 2018, Nr. 23). „Įstumta į bedugnę“ – toks pat žavesys. Net jei siužetas nebūtų taip patraukliai suregztas, net jei nedomintų turkiškos realijos, skaityti romaną būtų malonumas. Tikrasis teksto malonumas. Tiesa, nereikia tikėtis, kad 1967-aisiais kas nors vertė turkų grožinę literatūrą iš originalo kalbos.
Dirbdama „Vagoje“ universali redaktorė A. Baliulienė redagavo viską: lietuvių poeziją ir prozą, verstinę poeziją ir prozą, rengė „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomus, vertė iš rusų, lenkų, vėliau – ir portugalų kalbų. Labai ją yra išgyręs Juozas Baltušis. Tik vienoje jo „Dienoraščių“ vietoje ar dėl autoriaus rikto, ar dėl parengėjų neapsižiūrėjimo ji virtusi Paliuliene. „Redaktorė Paliulienė – neregėto takto ir jautrumo moteris. Daug padėjo man. Dėkingas esu jai.“ J. Baltušis tuo metu (1971) leido apsakymų rinktinę „Nežvyruotu vieškeliu“. Pamatė, kokie dar tobulintini jau skelbtieji jo kūriniai ir sulaukė profesionalios pagalbos.
Lietuvos literatūros ir meno archyve gavęs leidimą prieiti prie „asmens duomenų“ skaitau Baliulienės Aldonos, Antano, „Vagos“ leidyklos vyresniosios mokslinės redaktorės, charakteristiką, pasirašytą direktoriaus, partinės organizacijos sekretorės ir profsąjungos komiteto pirmininko: „A. Baliulienė „Vagos“ leidykloje dirba nuo 1968 m. [...] iškart užsirekomendavo kaip kvalifikuota, reikli ir subtili poezijos redaktorė ir vertintoja, turinti meninę nuojautą ir mokanti taktiškai bendrauti su autoriais. [...] Viena stipriausių verstinės poezijos ir prozos redaktorių, aukštos kvalifikacijos specialistė, jaučianti atsakomybę už savo darbo kokybę. [...] Gera vertėja, sugebanti jautriai perteikti kūrinio savitumą gyva, grakščia lietuvių kalba. Verčia literatūros kritikos straipsnius, grožinę prozą (Ž. Amadaus „Gabrielė“, A. Grino „Žėrintis pasaulis“, J. Ivaškevičiaus „Raudoni skydai“, O. Čiladzės „Kiekvienas, kurs mane ras“ ir kt.). Geranoriškai ir dalykiškai padeda jaunesniems redaktoriams, yra jų globotoja, kolektyve turi pelnytą autoritetą.“
Charakteristika rašyta artėjant redaktorės 50-mečiui, kad LTSR valstybinis leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komitetas drauge su LTSR respublikiniu kultūros darbuotojų profsąjungos komitetu teiktųsi apdovanoti ją… garbės raštu.
2013 m. A. Baliulienei įteiktas garbingesnis apdovanojimas – „Auksinė lupa“.
●
Radinys „Ogmios mieste“ – Dagnijos Zigmontės „Jūros vartai“ („Vaga“, 1964). Ši autorė buvo viena produktyviausių ir populiariausių vadinamosios tarybinės latvių prozos kūrėjų. „Jūros vartai“, romanas apie Ventspilio žvejus ir painius jų meilės reikalus (nūdienius moralės klausimus, kaip sakyta anuomet), sulaukė išskirtinio populiarumo (Latvijoje tapo kultinis, kaip sakytume šiandien). Po rašytojo mirties jo kūryba ir jos vertė tarsi pakinta ir dažniau priblėsta, nei sužėri.
Palyginti neseniai sužinota apie tamsiąją, baugiąją D. Zig-montės asmenybės pusę. Linkusi į bohemą ir alkoholį, ji žiauriai skriaudė ir ujo savo dukrą (neįmanoma palyginti, bet kaip paralelė brėžiasi Janinos Degutytės motina).
Atsiverčiu. Pradžia – himnas Ventspiliui, dabar taip pamėgtam lietuvių poilsiautojų: „Ventspili, mielasis mieste, gražiausias mieste, kokį tik yra žmogus matęs! Tu iškyli prieš jūreivį baltas, žėrintis, nusiprausęs sūriose putose, ir pakloji jam po kojomis savo auksinį paplūdimį. Tave supa sidabriniai ryto rūkai, o vakarais tu uždengi horizontą rausvais debesėliais.“ Žiūriu, kas gi vertė. P. Ramonas (taip, vardo tik inicialas). Nežinau tokio vertėjo iš latvių kalbos. Ką gi – proga pasiieškoti žinių.
Praną Ramoną dar ankstyvoje vaikystėje į Rygą, kur buvo darbo ir skalsesnės duonos, atsivežė tėvai. Motina svajojo, kad į bažnyčią vaikštantis, mišioms patarnaujantis sūnus bus kunigas. Įvyko atvirkštinė reakcija. Sovietmečiu P. Ramonas, kaip ir kiti garsieji ateistai Jonas Ragauskas, Petras Pečiūra ar Bronius Jauniškis, visiems pasakojo savo „praregėjimo“ istoriją, tik gal ne taip aktyviai kaip minėtieji asmenys. Nutolo nuo Bažnyčios, užtat suartėjo su kitu Rygos lietuviu Justu Paleckiu.
Mokytojavo. 1931 metų kovo mėnesio Latvijos lietuvių laikraštyje „Lietuvių balsas“ skaitome: „Š. m. vasario 24 d. I lietuvių pagrindinėje mokykloje įvyko Pr. Ramono išleistuvės karo tarnybon. [...] Ypač buvo susigriaudinę VI klasės auklėtiniai [...]. Mokyklos vedėjas pabrėžė didelį Pr. Ramono pasiaukojimą mokyklai, jo tvirtą kovojimą visad ir visur už lietuviškos mokyklos autoritetą ir nepailstantį skiepijimą ir stiprinimą tautinės dvasios auklėtinių sielose.“
Po II pasaulinio karo P. Ramonas dar kurį laiką gyveno Latvijoje, kol J. Paleckis atsikvietė jį į Lietuvą, parūpinęs „prestižinę“ tarnybą: 1953–1957 metais P. Ramonas dirbo „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos žinių“ redaktoriumi.
Vertimai prasidėjo po redaktoriavimo, galimas daiktas, irgi su protekcija iš aukščiau. 1961 metais „Vaga“ išleido P. Ramono verstą latvio Linardo Laiceno romaną „Klykiantieji korpusai“. Čia įdomiausia tai, kad carinės Rusijos kalėjimus vaizduojantis romanas palyginti ne taip seniai, 1935-aisiais, jau buvo leistas lietuviškai, o išvertė jį Džugo slapyvardžiu pasirašęs Bonaventūras Pauliukevičius, P. Ramono draugas ir bendražygis, kurį laiką gyvenęs ir Rygoje; knygą išleido Minske veikusi Baltarusijos valstybinė leidykla, spausdino Stalino vardo spaustuvė, turėjusi ne visas lietuviškas raides; revoliucionierius, komunistinės literatūros leidėjas B. Pauliukevičius vėliau buvo apkaltintas nacionalizmu ir sušaudytas Minske; tais pačiais metais to paties stalininio teroro auka Maskvoje tapo ir L. Laicenas.
1962 metais pasirodė antra P. Ramono versta knyga – užkietėjusio komunisto Žanio Gryvos apybraižos „Po albatroso sparnais“. Dar po dvejų metų – Stefos Bulkienės suredaguoti „Jūros vartai“. Graži kalba, kažkokios tikrai latviškos intonacijos. „Oi, grožio čia maža, ir kiek jo yra – ar tai gėlių lysvelė, ar namukas žaliomis langinėmis – visa sukūrė sumanios žmogaus rankos. Senuose namukuose žemomis lubomis žvejai atrodo dar aukštesni. Jie myli savo miestą, nors niekas nevadina jo Gintaro jūros perlu, Baltijos pakrantės gražuoliu. Net parkų čia nėra, yra tik laukymės, kopų pušynėlis, po gumbuotomis medžių šaknimis baltuoja tas pats negyvas smėlis.“
Gražuoliu perlu Ventspilį pavertė meras oligarchas. Į jame įkurtus tarptautinius kūrybos namus veržte veržiasi ir lietuvių rašytojai bei vertėjai. „Išdidusis mieste jūros pakrantėje! Tavo kelrodės šviesos niekada neužgęsta, jos visuomet siunčia sveikinimus plaukiantiems laivams. Toks esi tu, mieste.“
●
„Siluetų“ serijos tomai, puošę daugybės miesčionių svetaines, dovanų lentynose gana dažni. Kiek retesnė šita – Georgės Bălano „Aš, Richardas Vagneris…“ Atsivertęs išpučiu akis – vėl nieko nežinojau. Sovietmečiu kažkas vertė iš rumunų kalbos?! Taip, Eduardas Pundzevičius (1929–1983). Poliglotas, kalbų mokęsis sovietinių lagerių universitetuose – gyvai, iš kitų tautybių politinių kalinių. 1947 metais, baigęs vidurinę mokyklą Kaišiadoryse, jis buvo suimtas, nuteistas. Kalėjo, paskui gyveno tremtyje Kazachstane. Grįžęs mokytojavo Garliavoje, dėstė anglų kalbą, vadovavo esperantininkų būreliui. Labai daug dirbo, pakėlė didžiulius krūvius. Sakoma, kad mokėjo 12 ar net daugiau kalbų. Nuo 1964-ųjų bendradarbiavo su „Vaga“. Iš rusų, anglų, rumunų kalbų išvertė 11 knygų (skaičiau Spiridono Vangheli „Gugucę – laivo kapitoną“ – ne pagal savo amžių, kiek per vėlai; Viktoro Pronino „Rudens lapų šventę“ – gerokai per anksti; Mary Mapes Dodge „Sidabrines pačiūžas“ – manau, pačiu laiku). Penkiose iš jų įrašyta, kad versta iš moldavų kalbos. Čia sovietmečio grimasa. Okupuotos ir nuožmiai rusinamos Moldovos rumunams buvo primesta kirilica, taip rumunų kalbą paverčiant moldavų. Beje, tai ir dabar labai mėgstama „krymnašistų“ tema – įrodinėti, kad čia dvi visiškai skirtingos kalbos.
Ne vieną E. Pundzevičiaus vertimą „Vagoje“ redagavusi Roma Zagorskienė prisimena jį kaip kruopštų, sąžiningą vertėją ir malonų žmogų. Visada, kai tik būdavęs Vilniuje, užsukdavęs į leidyklą pasilabinti. Keletą sykių kvietė ją vykti pakeliauti po… Sibirą. Pasirodo, jis tokias tolimas išvykas organizuodavęs savo mokiniams. Į leidyklą atėjo be protekcijų, pasisiūlė kaip kalbų mokantis žmogus.
Garliavos Jonučių progimnazijos geografijos mokytojas, gidas Valentinas Padriezas – vienas tų, kuriuos E. Pundzevičius užkrėtė kelionių bacila, aistra turizmui, sudomino esperanto kalba. Kaukazas, Krymas, Maskva, Leningradas – viskas buvo apkeliauta su mylimu pedagogu.
Minėtoje progimnazijoje yra vardinis – Eduardo Pundzevičiaus – anglų kalbos kabinetas. Pagerbiant vertėjo atminimą Kauno rajono moksleiviams kasmet rengiamas Eduardo Pundzevičiaus vertimų konkursas. Dar įdomu, kad vertėjo anūkas, taip pat Eduardas, – garsus tekvondo sportininkas.
„Aš, Richardas Vagneris…“ – ir šiandien puikiausias įvadas į šio kompozitoriaus pasaulį. Jo autoriui G. Bălanui – devyniasdešimt vieni. Iš diktatūrinės Rumunijos jis buvo pasitraukęs į egzilį. Vokietijoje 1977 metais įkūrė Muzikosofijos mokyklą. Muzikosofijos! Parašė daugybę muzikologijos, filosofijos veikalų, taip pat istorinę studiją apie homofobiją.
