Eilės

 

mažieji dievai

 

mažoji politika

mažosios bendrijos

mažumos demokratija

mažos teisytės

ir sumažintos teisės

 

mažas

mažytis

beveik nematomas

 

žmogus

 

 

neurotikas tambūre

 

kabindamas paltą

dar pakabinau

neišsakytas mintis

vakarykštes dvejones

rytdienos baimes

galiausiai patį troškimą

 

ir daugiau nieko neliko

 

 

 

extrasensorica

 

atgimusiom savo juslėm

šią naktį aš ragausiu save

 

aš matysiu tave kaip vaikas

pamato pirmą kompiuterį

 

aš klausysiu tavęs atidžiau nei youtube

full hd nicko caveʼo koncerto

 

aš paliesiu tave kaip aleksandras

lietė istoriją

 

kaip paskutinio takelio

aš tavęs įsitversiu

 

—

 

ir viskas tik

po mažytės slogos

 

 

 

metalinė gretos thunberg plokštelė

 

jie su greta padarė tai

ką su paaugliais padaro vienuolikta vakaro

 

kaip jie išdrįso

kaip sugebėjo

kaip pakilo ranka apskritai

 

titaniku sutraiškyti aisbergą

 

 

 

žmogus-mašina, detalės prieš kūrinį

 

kaip norėčiau būti tom lūpom

 

ne todėl, kad jos gražios,

sakyčiau, siaurokos, padžiūvusios.

įsivaizduok, pro tave teka tūkstančių tūkstančiai kozirių,

ateitis yra čia, praeities nebebuvo.

tūkstančių tūkstančiai elegantiškų sinapsių

 

o nuo tavęs priklauso

 

kalbėsi ar ne

 

 

 

tyla ir angelų metamorfozės

 

neklausyk, ką kuždės angelai,

jie paklydo per magnetinę audrą,

jų klausyti tas pats kaip kasnakt

pagailėti meilužio už lango.

 

neklausyk, ką sakys angelai,

jų pritvinko tau lošiant vežimą.

kai pralošusi triskart perniek

bandei užstatyti likimą.

 

neklausyk, ką meluos angelai,

jie seniai jau sukirtę masãlą,

jie seniai tiktai tie, kur kasnakt

devynakėm įsliuogia pro langą.