Iš rusų poezijos [Puškin, Lermontov, Tarkovskij...]
ALEKSANDR PUŠKIN
(1799–1837)
●
1828 m. gegužės 26 d.*
Dovana nereikalinga,
Kam, būtie, tu man duota?
Ir kodėl lemties slaptingos
Tu esi jau pasmerkta?
Kas iš nebūties į žemę
Pašaukė mane žodžiu?
Davė sielą man neramią,
Protą, drumsčiamą minčių?
Tikslo nėr, širdy taip tuščia,
Protas serga tingumu,
Ir gyvenimas ilgus čia
Monotonišku triukšmu.
* Epigrafe pateikta data yra Puškino gimimo diena. (Čia ir toliau – vert. past.)
●*
Ak, drauge, laikas jau! Širdis ramybės prašo, –
Pro šalį lekia dienos ir kas mirksnį neša
Dalelę mūs būties, o mes abudu štai
Dar tikimės gyvent ir – mirštam nelauktai.
Pasauly laimės nėr, tik laisvė ir ramybė.
Seniai sapnuojasi man geidžiama gėrybė –
Seniai, pailsęs vergas, mintyse skubu
Į šalį tolimą palaimos ir darbų.
1834
* Eilėraštis skirtas žmonai. Jis tikriausiai sukurtas 1834 m. vasarą, kai Puškinas norėjo mesti titulinio patarėjo pareigas Peterburge ir išvažiuoti į kaimą. Tas pačias nuotaikas liudija ir to meto laiškai žmonai.
Konstantin Somov. Į sodą atvertos durys. 1934
MICHAIL LERMONTOV
(1814–1841)
Uola
Ant plačios kalnų uolos krūtinės
Užnakvojo aukso debesėlis;
Rytą jis nuskrido lyg šešėlis,
Žaisdamas linksmai dangaus žydrynėj.
Bet uolos raukšlėj paliko tyras
Lašas. Tarsi vieniša valdovė,
Susimąsčiusi giliai, ji stovi
Ir nuliūdus tyliai verkia tyruos.
●
Laukinėje šiaurėje rymo ant kalno
Pušis – vieniša ir aukšta;
Ir snaudžia, sūpuojama ūžiančio vėjo,
Snieguota skraiste apskleista.
Sapnuojas jai vis, kad išdegintuos tyruos –
Krašte, kur užgimsta diena,
Liūdnai ant įkaitusio skardžio siūruoja
Užaugusi palmė viena.
1841
FIODOR SOLOGUB
(1863–1927)
●
Laukas nakties gūdumoj.
– Gelbėkit! – šauksmas tamsoj.
Bet ką galiu?
Jei aš pats silpnas, žmogau,
Pats mirtinai pavargau
Ir pats guliu?
Šaukia kažkas tyloje:
– Broli, ištiesk bėdoje
Ranką man tu.
Jei negalėsime eit,
Mirsim kartu mes ir greit,
Mirsim kartu!
1897 m. gegužės 18 d.
VIAČESLAV IVANOV
(1866–1949)
Jura mortuorum*
Kapinių vartai suklypę.
Užrašas: laisvė, brolybė…
Pats Dantė iš vartų šitų
Išmoko ištarų glaustų!
Jura vivorum**
„Brolybė, laisvė ir lygybė“ –
Virš įėjimo arkos žiba.
„– Kodėl namai čia tokie niūrūs?
– Kalėjimo tai, pone, mūras…“
* Mirusiųjų teisės (lot.).
** Gyvųjų teisės (lot.).
VLADIMIR MAJAKOVSKIJ
(1893–1930)
Heiniškas
Akimis lyg žaibu ji trenkė:
„Mačiau tave –
buvai su kita.
Koks tu niekšas,
koks tu menkas…“ –
Ir varo,
ir varo,
ir varo pikta.
Aš patyręs vaikis, mažute,
ir pro šalį jūsų trenksmai.
Jeigu žaibas manęs nenužudė, –
dievaži,
tai aplenks ir griausmai.
ARSENIJ TARKOVSKIJ
(1907–1989)
●
Sugaklėjos upelė nendrynuose slepias,
Popierinis laivelis plaukia upe,
Pakrantėje vaikas ant auksino smėlio,
Jo rankose – laumžirgis ir obuolys.
Lyg vaivorykštė mirga tinklėti sparnai
Dūgzdami, popierinis laivelis sūpuojas
Ant bangų, šiušena vėjas smėlyje,
Ir pasilieka viskas amžiams kaip dabar…
O kurgi laumžirgis? Nuskrido. O kur
laivelis? Nuplaukė. Kur upė? Nutekėjo.
1933
Balta diena
Guli akmuo prie jazmino.
Po akmeniu – lobis.
Tėvas stovi ant takelio.
Balta, balta diena.
Sidabrinė tuopa žydi,
Centifolija, o už jos –
Susivijusios rožės,
Pieniška žolė.
Niekada nebuvau
Laimingesnis nei tada.
Niekada nebuvau
Laimingesnis nei tada.
Sugrįžti tenai nėra kelio,
Ir apsakyt negali,
Kaip buvo kupinas palaimos
Šis rojaus sodas.
1942
PAVEL KOGAN
(1918–1942)
Ir kažkiek kraupoka…
Ir kažkiek kraupoka,
Ir kažkiek lyg keista,
Kas sukėlė juoką,
Tas sukėlė žaizdą.
Kas sukėlė žaizdą,
Tas sukėlė juoką…
Ir kažkiek lyg keista,
Ir kažkiek kraupoka.
1935
Vertė Lanis Breilis
