Eilės

 

taigi, nesikėliau

 

atėjo dar ir dar, ir dar viena diena,

skynėsi kelią šviesa pro

numurzintą, nevalytą stiklą,

drėkstelėjau užuolaidas, užtraukiau,

eik sau, liepiau.

 

nesitraukė, stovėjo, atkakliai

spigino per baltas namų

užuolaidas, bėgo mažomis

kojelėmis per kaldros

Alpes, po jomis, po jomis

aš gulėjau.

 

aš – niurzgli milžinė galiūnė,

valiojau nugriauti kalnus,

bet negrioviau negrioviau,

gulėjau, laukiau –

tai juk

nugrius patys.

 

o kalnai skeldėjo

nuo šviesos kojelių,

atsivėrė kaldroje tarpekliai,

spinduliai trypė

mano nuogą kūną,

spardė, vai spardė

gulinčią.

 

atkakliai gulėjau.

šviesa brovėsi pro

užuolaidų tarpelį tarp

vakar dienos nuovargio

ir šiandienos, šiandienos,

ojėj,

pervargimo.

 

šviesa buvo rentgenas

peršviesti,

buvo rentgenas

mano sergantiems plaučiams,

priaugusiems žalių,

griaužiančių sapnų.

kosėjau,

ach, kosėjau.

 

aišku – džiovininkė.

todėl buvau pavargusi,

todėl nekenčiau šviesos,

todėl todėl todėl

nekenčiau mažų kojelių,

norėjau jas

nusukinėti.

 

 

ką padarysi

(raudotojų)

 

ir ji trečią kartą bandė

nušokti nuo tilto.

ir ji, ir ji,

tik ji, tik ji

nušoko.

 

ir tą kartą nebebuvo

gaudančių guldančių

apačioje pagalves,

tai jai, ajai,

pavyko.

 

po to tik op,

prisirinko pilna patiltė

raudotojų klubo

bendraautorių,

žiūrėjo visi susikabinę,

kokia graži,

raudona

dėlionėlė.

 

pastovėjo,

braukė ašaras

baltomis nosinėmis,

atsiduodančiomis

levandiniu

minkštikliu,

gailėjo gailėjo

nuoširdžiausiomis

užuojautomis,

padūsavimais,

apraudojo,

su grauduliu

atsiminė.

 

 

 

aiškino kits kitam:

na štai, dar viena

žiūrėjo

į apačią,

nesusilaikė,

šoko kažko atknisti,

ar rado, neaišku, bet vajėj

vajė, dailiai

nusisuko sprandelį.

 

taigi taigi, tik krypt,

trakšt ir kaip ir

nieko baisaus.

taip truputėlį,

tik truputėlį

numirė.

 

 

o šiandieną lyja ir nieko

(prikalbėjau)

 

vėl nebežinau, ką žinojau prieš

visą kebeknę su tais

va jausmais,

baisiom įžvalgom

prieš lietų,

(jis juk neįdomus

normaliesiems

postmodernistams).

 

arba ką žinojau, nežinau

prieš šį eilėraštį,

prieš tai, kai neparašiau to,

ką norėjau parašyti, prieš tai,

prieš ana tai, ana va,

ana tada, kai, kada

nebebuvo.

 

žodžiu,

šlykščiai lyja,

paširdyje oksitocino

nesąmonė.

 

lyja šlapiai šiandien,

lyja šlapiom nuojautom.

 

bet, kai pagalvoji,

galų gale,

dėl to tai nieko.

gali toliau lyti,

leidžiu.

 

 

slėpdavaus po kaldra

 

praėjo daug laiko, bijojau

ilgų nagų, gramdančių mano lovą.

 

slėpdavaus po kaldra,

krebždėdavo kiauros naktys

nerimasties naguose,

spurdėdavo.

 

slėpdavaus,

kaldros

negebėdavo perdrėksti.

 

praėjo daug laiko, išmokau

nebebijoti iš tamsos kyšančių

Hofmano pasakų pirštų,

juodais ilgais nagais draskančių

vaikystės

lovos lentas.

 

daugiau

po kaldra dienų neturėjau

lyg tyčia nė kiek.

net tiek, kad galėtų praeiti

daugiau laiko.

 

ėjo kiauros naktys,

bijojau

nebebijoti.

slėpiaus po kaldra,

nagais draskiau

lovos kraštą,

bijojau.