Dirbtiniame intelekte intelekto yra tiek, kiek dirbtinėse gėlėse gėlės
Pseudoginčas dėl chlorokvino nėra ginčas dėl chlorokvino, o akis dumiantis ginčas, kuris iš tiesų supriešina du santykius su kalba, taigi ir tikrove.
Viena vertus, yra šalininkai daktaro Didier Raoult, kuris su savo komanda Marselyje tiesiogiai du mėnesius gydė daugiau nei keturis tūkstančius koronavirusu užsikrėtusių žmonių (mirtingumas – 0,5 %), pateikė nuoseklų medicininį aprašymą, apimantį visas susijusias mokslines studijas. Beje, daktaras Raoult laikomas vienu geriausių pasaulio infektologų, pateikiančių tikrą, detalų įvertinimą, atliktą tikromis ligos, kančios ir gyvybės sąlygomis.
Antra vertus, yra „Big Data“ versijos šalininkai, gyvenimą prie kompiuterio leidžiantys moksliukai (jie taip pat žinomi AMM (akademikai, matematikai, modeliuotojai) akronimu), kurių programinė įranga kryžiuoja duomenis. Vienintelis jų galimas supratimas (gana miglotas) apie tikrovę pasirodo tada, kai juos ištinka skubus reikalas nueiti į tualetą, kai tenka atsitraukti nuo kompiuterio ekrano… Jie niekada nematė sergančiojo, jie patys negyvena ir yra tie, kuriems dominuojantis diskursas suteikia „ekspertų“ statusą, tai jie sprendžia, kas tikra jums. Toks yra Neilas Fergusonas, gerai žinomas šarlatanas, statistikos ir tikimybių ekspertas, į kurį epidemijų modeliavimo reikalais kreipiasi Europa. Tai tas pats Fergusonas, kuris kovo 12-ąją Emmanueliui Macronui atsiuntė konfidencialią notą, kurioje nuspėjo pusę milijono mirčių Prancūzijoje. Supanikavęs dėl tokios perspektyvos, prezidentas tą patį vakarą priėmė bendro įkalinimo sprendimą…
Taip pat žinome, kad tai tas pats Fergusonas (tapęs Pasaulio banko ir daugelio vyriausybių patarėju), kuris 2001 metais įtikino Tony Blairą, jog būtina paskersti 6 milijonus galvijų, kad būtų sustabdyta snukio ir nagų ligos epidemija (šis sprendimas kainavo 10 milijardų svarų ir dabar laikomas iškrypimu). 2002 metais ekspertas Fergusonas apskaičiavo, kad karvių pasiutligė nužudys apie 50 tūkstančių britų (150 000 tūkstančių, jei liga užsikrės avys). Mirė 177 žmonės. 2005-aisiais Fergusonas išpranašavo 65 tūkstančius britų mirčių nuo paukščių gripo. Iš viso mirė 457 žmonės.
Toks pats „samprotavimas“ priveda prie dirbtinio intelekto apskaičiavimų, kad 15-ai lovų užtenka vienos seselės arba kad senelių namuose rezidentas turi pavalgyti už 4,67 euro per dieną. „Mokslo“ vardu šiandien užglaistoma tikrovės, tad ir subjekto, pašalinimo ideologija.
Taigi, užuot pasitikėjusios tais, kurie turi reikalą su daiktų tikrove (pavyzdžiui, tikrais daktarais, veikiančiais pagal medicininę etiką, nes šiuo atveju reikalą turime su sveikata…), mūsų skaitmeninio kapitalizmo visuomenių vyriausybės kreipiasi į „didžiuosius silpnapročius skaičiuotojus“: vyriausybės ieško pamokslininkų, kaip kad dekadentiškoji Roma konsultuodavosi su augurais ir remdavosi haruspikais…
Pranašavimas – sunkus menas, ypač kai reikalą turime su ateitimi (d’avenir).
Iš: cnil.fr.
Kaip pažymėjo Marxas, „žmogaus anatomija yra raktas į beždžionės anatomiją“. Istorija prasminga tik retroaktyviai. Toks retroaktyvų signifikanto performatyvumą apimantis skaitymas išvengia teleologijos spąstų, padarydamas, kad subjektas, kuris turi tikėti (ateitimi) (dans l’avenir), pereitų į subjektą, kuris turi žinoti (apie praeities ateitį) (du futur antérieur).
Šis „perėjimas“ leidžia teisingai išgirsti Jacques’o Lacano formulę (kurios Jacques’as Derrida niekada nesuprato…) „laiškas visada nukeliauja į paskyrimo vietą“: tai, kad laiškas visada nukeliauja į paskyrimo vietą, reiškia, jog vieta, į kurią laiškas nukeliavo, bus buvusi jo paskyrimo vieta.
Absoliuti (tikrovės) atsitiktinumo pirmenybė būtinybės (simbolinis registras) atžvilgiu.
Štai kur slypi logika, ir tik loginis aparatas gali pademonstruoti gryno sakymo (dire) įtrūkimą…
Flectere si nequeo Superos, Acheronta movebo („Jeigu dangaus nevalioju palenkt — Acherontą paveiksiu“) (Vergilijus, „Eneida“). Šią Vergilijaus eilutę Sigmundas Freudas pasirinko savo „Sapnų aiškinimo“ (Die Traumdeutung) epigrafu.
Jei Vergilijaus eilutę perkelsime į šiandieną, į Freudo ir Lacano liniją, tai priverstų mus tarti: jei negaliu pakeisti aiškiai regimo ideologinių taisyklių, kurios viešpatauja ir valdo pasaulį, kuriame gyvenu, dispozityvo, pabandysiu pakeisti glūdintį obsceniškų, iš superego kylančių nerašytų taisyklių dispozityvą, nes tik diskurse mano subjektas įrašytas į pasaulį tokį, kaip jį apibūdinu.
Tai tikrasis politinis psichoanalizės matmuo, tikroji froidiškoji subversija.
Nėra Marxo be Freudo.
Vertė Ignas Gutauskas
