CHRISTIAN DUBUIS SANTINI

Psichoanalizės įrašai IV

Šiandieninė laimės konstrukcija iš esmės laikosi ant subjekto negebėjimo konfrontuoti su savojo geismo pasekmėmis. Tokios „laimės“ kaina yra subjekto įkalinimas (kaip jis mano, jo paties) geidulių nenuoseklume: kasdienybėje apsimetame geidžią dalykų, kurių išties negeidžiame, ir kai nutinka tai, ko „oficialiai“ geidžiame, suvokiame, kad laimė iš esmės veidmainiška, kad iš tiesų ji susideda iš svajojimo apie dalykus, kurių iš tikrųjų nenorime.

Ilgalaikė laimė pasiekiama tik gyvenime, paaukotame kovai, negailestingai kovai su savimi, su tariamai „natūraliais“ savo polinkiais…

Tai, kas „natūralu“, kalbančiajai būtybei nėra akivaizdu, nes gamta a priori medijuojama kalbos, kuri gamtą reprezentuoja.

***

Psichoanalizė leidžia suprasti, jog bet kokia komunikacija su kitais galima todėl, kad tiesiogiai komunikuoti su savimi neįmanoma.

Esu padalytas signifikanto, padalytas tarp:1) kažko (gramatinio, simbolinio pasakymo subjekto „aš“…)2) ir… nieko (tuščios vietos, logiškai numatytos tam, kad pasakymas būtų galėjęs įvykti – kad galėčiau pasakyti „aš“; tai mano pasakymo tikrovė…).

Šis niekas neleidžia man prieiti prie „savęs“ ir savo kūno, kuris, kaip ir „aš“, neišvengiamai medijuojamas kalbos, į kurią „aš“ visada įtrauktas, kurioje jis visada yra Kitas.

Todėl Kitame ieškome nuo pat pradžių trūkstamos savo dalies, kad užpildytume tuštumą, kuri visgi yra būtina mūsų subjekto atsiradimo sąlyga.

Tai, ko ieškome, yra pats mūsų subjektas, įmestas į pasaulį „priešais mus“, į pasaulį, kuris prieštarauja (objecte) ir kliudo (fait obstacle), į pasaulį objektų (abjektų), tarp kurių kiti, kaip amžina „savimonė“, nepaliaujamai „prieštarauja“ (objectent) ir toliau stoja skersai kelio (continuent de faire ob-stacle) mūsų begalinės subjektyvybės plėtimuisi.

Tai leidžia Merleau-Ponty pareikšti, kad „mūsų santykis su tuo, kas tikra, pereina per kitus. Arba einame link to, kas tikra, su jais, arba einame ne į tai, kas tikra“; o Lacanui – kad kolektyvas yra ne kas kita, kaip individo subjektas.

Šių pastabų pagrindu būtų galima atgaivinti ir plėtoti tikresnį, teisingesnį bei konkretesnį santykį su politika.

***

Kas gi yra politika?

Kas, jeigu jai nusakyti tėra du būdai?

Pirmasis (pats įprasčiausias) atitinka Bismarcko apibrėžimą „Politika yra menas daryti įmanoma“, kuris, tiesą sakant, tėra (ekonominio) dominavimo tąsa kitomis priemonėmis.

Antrasis, suvokiamas priešingai, – kaip „menas daryti neįmanoma“, o ne išaukštinti subjektų prisitaikymą prie (nulemtos) realybės diktato. Tokia politika iš naujo nustato koordinates to, kas paprastai vadinama „realybe“.

Pavyzdžiui, demokratijos išradimas Graikijoje arba Prancūzijos revoliucija – du įvykiai, ryžtingai atitaisę subjekto santykį su (politikos) tikrove – atitinka antrąjį apibrėžimą.

Freudas nedvejodamas sako, kad „valdymas“ yra viena „neįmanomybių“: valdymas, analizavimas, švietimas, mokymas…

Tai nereiškia, kad šios veiklos „materialiai neįmanomos“ – juk jos praktikuojamos kasdien. Freudas sako, kad, siekdama įsitvirtinti tikrame veiksmo lauke, kiekviena šių praktikų privalo atsižvelgti į tikrovę kaip neįmanomybę, pertrūkį.

Kapitalistinis diskursas, šiandien apėmęs žiniasklaidą ir viešąjį gyvenimą, išmeta tikrovę, neįmanomybę, urbi et orbi (miestui ir pasauliui)primesdamas savo pseudoprogresistinį credo „viskas įmanoma!“ (arba vieną dieną taps įmanoma…).

„Politika“ šiandien laikome būtent viešojo administravimo spektaklį.

Tai būtų visai komiška, jei prieš akis nešmėžuotų biopolitika.

Politika, kaip puikiai suvokė Marxas, vyksta išorėje, ekonomikos sferoje.

O Lacanas (didis Marxo skaitytojas) patarė psichoanalitikams skaityti ekonomikos vadovėlius (užuot skaičius psichoanalitines pubelikacijas (poubellications: pranc. poubelle – šiukšliadėžė  – vert.), jei šie nori suprasti, ką apima jouissance, nes jouissance iššūkiai išties lemia mūsų visuomenių ateitį – šios mutuoja jo pagrindu.

Kiekvienas subjektas politiškas, ir būtent todėl tėra tiek nedaug subjektų ir tiek nedaug politikos.

Pilieti, tai dar viena pastanga išties susidomėti politika, kuri nulemia tavo ir ateities kartų gyvenamąją aplinką!

Taigi pradėk sau taikyti pokyčius, kuriuos nori regėti pasaulyje.

***

Šiandien tikrasis politinis veiksmas nėra tarp skirtingų mažųjų kitų vyraujančios nelygybės smerkimas didžiojo Kito autoriteto akivaizdoje – tai tik sustiprina opozicijas ir pablogina situaciją. Tikrąjį politinį veiksmą sudaro didžiojo Kito pozicijų suardymas.

Ką tai reiškia?

Mūsų epochoje – didžiausioje atliekų gamintojoje žmonijos istorijoje – kiekvienas mažasis kitas, mūsų artimas, laikomas šiukšle, klystančiu, netobulu, neatsakingu, žmogišku, pernelyg žmogišku…

Toks mažojo kito smerkimas leidžia išsaugoti nepažeisto Kito idėją, išlaikyti nuolat atidedamos, dar tik ateisiančios beklaidės anapusybės pažadą, taip spartinant techninio-mokslinio progreso lokomotyvą: rytoj mes…

Vienintelis būdas pakirsti didžiojo Kito autoritetą – mokytis ištrūkti iš kapitalistinio diskurso (suvešėjusio žiniasklaidoje) gniaužtų. Kapitalistinis diskursas palaikomas hipnotinio „viskas įmanoma“ (arba vieną dieną taps…) mirgėjimo. Išeiti iš kapitalistinio diskurso reiškia suvokti analitinį diskursą, vienintelį pajėgų logikos priemonėmis perregistruoti neįmanomybę kaip tikrovę, šiai atliekant subjekto, kuriuo kiekvienas esame, padalijimą.

Analitiko diskursas nenurodinėja, todėl jis pono diskurso priešingybė – nei nurodinėja, nei rekomenduoja, o tai leidžia ištrūkti iš nesibaigiančių reikalavimų paklusti ir dominuoti, vilioti ir manipuliuoti. Taip atsitolinama nuo Kito, kas – dėl vietų žaidimo, kuriame tuščia vieta skiriasi nuo ją užimančiųjų – žada socialinio ryšio atnaujinimą, grįstą įsitraukiančia kalba, kitam įgaunant pirmumą Kito atžvilgiu.

„Psichoanalitiko padėtis neleidžia pabėgti, nes ji pašalina Gražios Sielos švelnumą.“ (Jacques Lacan)

Apaštalas Paulius ištarė labai svarbius žodžius: „Juk mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, o su vadovybėmis, valdžiomis, šitą tamsybę valdančiais pasaulio valdovais (kosmokratoras) ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus erdvėse.“

Jei išverstume Pauliaus žodžius į nūdienos kalbą, jie skambėtų taip: „Mūsų atveju grumtynės vyksta ne su tuo ar kitu korumpuotu individu, bet su esančiais valdžioje, jų autoritetu, pasaulio tvarka ir ją palaikančia ideologine mistifikacija.“ (Slavoj Žižek)

Įsitraukimas į šią kovą implikuoja Alaino Badiou formulės mieux vaut un désastre qu’un désêtre („verčiau pragaištis nei nebūtis“) įsidėmėjimą: geriau rizikuoti ir būti ištikimam tiesos įvykiui, net jei šis baigiasi pragaištimi, nei vegetuoti išlikimo režimu, utilitariniu-hedonistiniu režimu, tokiu neįvykišku (tokį žmogų Nietzschė pavadino „paskutiniu žmogumi“).

Taigi privalome atmesti liberalią viktimizavimo ideologiją, redukuojančią politiką į vengimą to, kas blogiausia, į visų pozityvių projektų išsižadėjimą bei mažesnio blogio siekimą, ir kartoti Venecijos žydų rašytojo Arthuro Feldmanno karčiai ištartus žodžius: „Už savo išlikimą dažniausiai sumokame gyvenimu.“

***

L’inconscient c’est la politique

„Nesąmonybė yra skausmo saugotoja. Šio ji nepamiršta.“ (Jean-David Nasio, „Le livre de la douleur et de l’amour“ („Skausmo ir meilės knyga“)

Štai dažna klaida – substancializuoti nesąmonybę, manyti ją turint konsistenciją, suteikti jai (šiuo atveju gramatinio) subjekto prerogatyvas ir taip paversti transistoriniu Daiktu, kuris, būdamas „kažkur“ (bet kurgi?), nukreips mūsų egzistenciją tam tikra linkme.

Froidiškoji unbewusst, psichoanalizės nesąmonybė, kaip tik neturėtų būti suvokiama kaip objektyvus mechanizmas, mums nežinant reguliuojantis mūsų kasdienę fenomenalią patirtį. Nesąmonybę turime suprasti kaip kažką, kas užgimsta per kalbą (analizanto šneką), tačiau vis tiek lieka neprieinama.

Iš: erlppp.wordpress.com

Nesąmonybė yra tikrovė todėl, kad ji struktūruota kaip kalba ir yra visiškai nepralaidi.

Priešingai nei teigia kai kurie psichoanalizės profesoriai, negali būti antros, „naujai išrastos“, „gilesnės“, „paslaptingesnės“, „tikros“ nesąmonybės…

Nesąmonybė – tai žinios be subjekto, savęs nežinančios kalboje nusėdusios žinios, neišsakomos žinios, savęs neatpažįstantis pasakymas.

Nesąmonybės neįmanoma teisingai suprasti, pačiam nepatyrus jos efektų, pavyzdžiui, neperėjus analizės (šnekos klinikos) iki jos logiškos pabaigos.

Netgi tokie nuostabūs protai kaip Deleuze’as, Foucault ar Levi-Straussas (taip pat daugelis turtingų bei pripažintų psichoanalitikų ir jų sekėjų) niekada nepriėjo nesąmonybės tikrovės – jiems pritrūko šio dalyko patirties, o tai ypač akivaizdu jų santykyje su socialine ir politine „realybe“.

„Realybė“ neprimeta savęs kaip subjektui išoriškos duotybės. Realybė tėra rezultatas socialinio ryšio, jungiančio mane su Kitu (taigi ir su kitais) per signifikantų tesitūrą, plonus siūlus, iš kurių esame nuausti, netvirtą simbolinį tinklą, kurį staigus tikrovės įsiveržimas gali sudraskyti, tepalikdamas skutus.

Neįmanomybė, kuria tikrovė apibrėžiama, yra visų (socialinės) realybės, kaip tam tikros minties palaikomos fantazijos, įmanomybių sąlyga.

Argi ne tai byloja Lacano formulė „nesąmonybė yra politika“?

***

Oponavimas yra vienas dialektikos principų.

Jis sustiprina poziciją, kuriai oponuojama.

Jei išsivadavimui iš kapitalistinio diskurso pakaktų jam oponuoti, jau būtume tai padarę. Vis dėlto oponavimas jį tesutvirtina, tad, užuot aukojus save, patartina paaukoti kažką savo – paaukoti tai, dėl ko į šį diskursą – kuris net nėra diskursas, nes nesukuria socialinio ryšio – esame įstatyti; psichoanalizėje tai vadinama subjektyvia destitucija.

Stulbinančia intuicija pasižymintis George’as Orwellas apibrėžė šito logiką svarbiausioje savo knygoje „The Road to Wigan Pier“ („Kelias į Vigano prieplauką“) (p. 143–146):

„Mes visi plūstame klasinius skirtumus, tačiau labai nedaug žmonių išties nori juos panaikinti.

Štai čia susiduriame su svarbiu faktu, kad kiekviena revoliucinga pažiūra iš dalies semiasi jėgos iš slapto įsitikinimo, kad nieko negalima pakeisti. [...] Kol kalbama apie pagalbą darbininkų grupelei, visi padorūs žmonės sutaria. [...] Deja, trokšdami išginti klasinius skirtumus, toliau šito nežengiame.

Tiksliau tariant, trokšti juos išginti būtina, tačiau tavo troškimas bus neveiksmingas, jei nesuvoksi, kas jame įvelta.

Tiesa ta, kad, norėdamas panaikinti klasinius skirtumus, privalai panaikinti dalį savęs.

Štai aš, tipinis vidurinės klasės atstovas. Bepigu man sakyti, kad noriu atsikratyti klasiniais skirtumais, tačiau beveik visa, ką galvoju ir darau, yra klasinių skirtumų išdava. [...]

Privalau pasikeisti taip stipriai, kad galiausiai tapčiau nebeatpažįstamas.“

Šio „neatpažįstamumo“ subjekto atžvilgiu psichoanalizė – tikroji psichoanalizė – ir siekia.

***

Kas skelbia esąs prieš sistemą, tas tėra integrali jos dalis ir paprasčiausiai ją stiprina.

Kaip kapitalistinis diskursas, kad pasimaitintų, suvirškina viską, kas jam oponuoja?

Nusipirkęs kavos „teisingoje“ vietoje, tariesi padėjęs planetai, atlikęs „naudingą“ gestą, nors išties nieko nepadarei.

Tavo narcistinis pasipiktinimas ir neteisybių bei „pasaulio“ iškrypimų teatralizavimas veikia pagal tokią pačią logiką.

Kol nesuvoksi, kad diskursus palaiko ne „žmonės“ ir kad tiktai tiksli ir griežta tavo „diskurso“ analizė gali parodyti, į ką ir kaip įtrauktas tavo subjektas, tol tikėsi esąs unikalus ir išskirtinis, nors tesi tarytum vanduo vandenyje – dominuojančiame (kapitalistiniame) diskurse.

Nori išgelbėti planetą? Pirmiausia gelbėk save.

Marcelio Duchamp’o pasakymas „kiekvienas sau, kaip laivo avarijoje“, jei teisingai suprantamas, – t. y. jei pabrėžiama antroji frazės dalis, – neimplikuoja nieko egoistiška ar narcisistiška, priešingai įsitikinimui, kad nereikšmingai postringaudamas darai kažką žmonijos labui, nors iš tiesų nedarai nieko.

Nuo pat jos atsiradimo labiausiai nesuprasta krikščionybės parabolė – „atsuk kitą skruostą“.

Stulbinanti šiuolaikinė šios parabolės variacija aptinkama Davido Fincherio „Kovos klube“, antologinėje scenoje, kurioje pagrindinis veikėjas primuša save boso akivaizdoje…

Tokia tikroji parabolės reikšmė. Tai ne liguisto pasyvumo forma, kovingumo stoka, savo silpnybės pripažinimas, bailumas ar pasidavimas. Priešingai, tai didžiausio iššūkio priėmimas, įsiveržimas į Kito reikšmes tam, kad jas išklibintume, paliktume Kitą jo paties nenuoseklume, ištrūkdami iš mainų ciklo, iš akto / reakcijos, prekybos, skaičiavimų, patologiškų interesų, mažų iškrypimų…

Freudas suprato, kad psichoanalizė pajungta tai pačiai problematikai, tai pačiai logikai, – ir tam pačiam pamatiniam nesupratimui, – privertusiai Jėzų paraginti „atsukti kitą skruostą“, padaryti pertrūkį užburtame mainų rate nuostata, keičiančia santykinės „realybės“ koordinates. 1933 metais Freudas patarė savo mėgstamai pacientei Hildai Doolittle: „Prašau niekada, jokiu metu, jokiomis aplinkybėmis, išgirdus užgaulias pastabas apie mane ir mano darbą, manęs neginti. Padarydama klaidą logiškai gindamasi, niekintojui nepadėsi. Tik pagilinsi jo neapykantą arba baimę ir prietarus.“

Knygoje „The Fragile Absolute: Or, Why Is the Christian Legacy Worth Fighting For?“ („Trapusis absoliutas: arba kodėl verta kovoti už krikščionišką palikimą“) Slavojus Žižekas visa jėga prieštarauja liberaliam kaltinimui, identifikuojančiam „krikščionybei ir marksizmui bendrą mesianizmą“.

Anot Žižeko, šis nusidėvėjęs argumentas pritiktų tik „dogmatiškam, sklerotiškam marksizmui, bet tik ne jo emancipaciniam branduoliui“.

Kaip ir Alainas Badiou geriausioje savo knygoje „Saint Paul, la foundation de l’universalisme“ („Apaštalas Paulius, universalizmo pamatas“), taip ir slovėnas aiškina be užuolankų:

„Užuot užėmus gynybinę poziciją, paliekančią priešui galimybę nusižymėti grumtynių teritoriją, reikėtų apversti strategiją, visiškai priimant tai, kuo esame kaltinami: taip, yra tiesioginis perėjimas nuo krikščionybės prie marksizmo; taip, krikščionybė ir marksizmas turėtų kovoti toje pačioje pusėje ir gintis nuo naujųjų spiritualizmų antpuolių.

Autentiškas krikščionybės palikimas per brangus, kad paliktume jį apsigimėliams fundamentalistams.“

Autentiška psichoanalizė, autentiškas marksizmas, autentiška krikščionybė – ta pati kova.

***

Mes norime ne „aukštesnio pragyvenimo lygio“ materialia prasme, bet kitokio socialinio gyvenimo, o tai skatina mus vėl mąstyti apie Marxo komunizmo hipotezę. Komunizmą suprasti reikėtų ne kaip pritaikomą programą, bet kaip sprendimo reikalaujančią problemą, bendrybių (commons) – to, kas bendra visai žmonijai ir kas vis labiau privatizuojama, – problemą.

Penkiasdešimtmetį valdanti mediokratų klasė, mediokratų, tarp kurių tariamos „kairiosios“ vyriausybės, įrodžiusios, kad yra uoliausios kapitalistinio diskurso tarnaitės, yra kasta, instrumentalizuojanti kalbą, pernelyg įkainodama intelektualinę nuosavybę, kuri plačiai, net iki biogenetikos, tiesia savo čiuptuvus.

Jūsų organai jums nebepriklauso, habeas corpus (asmens neliečiamybės įstatymas – vert.) principas panaikintas, užprogramuota nauja subsubproletariato rasė.

Privalome kovoti, kad paskutiniosios bendrybės neatitektų privačiam kapitalui.

Šioje kovoje kiekvieno kovotojo priešas visų pirma yra jis pats. Pirmiausia turime atpažinti kapitalistą savyje. Už tikruosius sąmonės proveržius sumokama kova prieš savo „spontaniškus“ polinkius.

Kova visada bus įvykusi žodžių srityje, dalykai išsakyti ir paskelbti diskursų lygmenyje.

Pasiduoti žodžiams reiškia visada būti pasidavus daiktams.

Grumtynės su ideologija, dominuojančiu diskursu, suponuoja tai, kad šnekoje randama pakankamai jouissance, užtektinai krūvio istorijai tęstis.

1972 metais Lacanas pirmąkart užrašė kapitalistinio diskurso formulę.

Žurnalistinės politikos kastos mediokratai nė nenutuokia, ką implikuoja ši struktūra, – jie nieko nenori apie tai žinoti, kaip ir didžioji dauguma „psichoanalitikų“, ypač gausiausiai publikuojamų…

Štai ką tai reiškia: nesąmonybė yra politika.

 

Vertė Ignas Gutauskas 

https://christian-dubuis-santini.tumblr.com/

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.