Talino bienalės pabaiga, arba Stalo įrankiai miegamojo spintoje
Su viena menotyrininke neseniai diskutavom, kas lemia, kad vieną ar kitą kūrinį galima vadinti menu. Kai tam tikra grupė žmonių, turinčių atitinkamą išsilavinimą ir suoprotį, nusprendžia: tai – menas, o tai – ne, daugmaž taip pasakė ji, o kadangi tuo metu gėrėm alų, šis pasakymas tenepretenduoja į kanoninį. Ne mažiau intriguojantis klausimas: o ar gali žmogus dalyvauti stambiame tarptautiniame meno projekte ir nežinoti, kad jis jame dalyvauja? Atsakau: taip, gali, bet apie tai – šiek tiek vėliau.
Į Talino bienalę, prasidėjusią birželio antrąją, atvykstame paskutinę jos savaitę. Šiųmetinė bienalė išaugusi iš Talino meno savaitės, įsiterpianti tarp Kauno, Rygos ir Helsinkio bienalių. Parodų – jau tik likučiai, daugelis renginių ir meno projektų vykę tik po keletą dienų, tad mėginam susirankioti paskutinius trupinius nuo stalo. Bienalės rengėjai svarsto, ar meno kalbą galima laikyti universalia kalba, kuria galėtume komunikuoti, būdami skirtingų lyčių, rasių, religijų. Ar menas ir kultūra gali padėti susikalbėti esantiems skirtinguose pasaulio kraštuose ir ar pasitelkus juos įmanoma atlaikyti globalius iššūkius?
Ilemistės verslo parke vykstančioje pagrindinėje bienalės ekspozicijoje makabrišku pavadinimu „Pasaulio pabaigos katedra“ eksponuojami Estijos Banksy praminto gatvės menininko Edwardo von Lõnguso darbai (vieną iš jo projektų buvo galima pamatyti 2018 m. meno mugėje „ArtVilnius“). Įėjęs į milžinišką tamsią patalpą, skambant specialiai parodai sukurtam garso takeliui, be kurio, tenka konstatuoti, paroda nebūtų tokia paveiki, pradedi klaidžioti juodai dažytais buvusios gamyklos pasieniais. Veikti yra ką, o neišmokę dailės klasikos abėcėlės (čia vėl reikėtų grįžti prie klausimo, kiek menas gali būti komunikacijos forma) praras dalį malonumo, nes jokių nuorodų prie darbų nėra. Kiekvienam kūriniui egzistuoja provaizdis – savitai interpretuojama Mikelandželo „Paskutinis teismas“, Bernto Notkės „Danse macabre“, Andy Warholo stiliumi viename iš paveikslų žaidžiama su Gorbačiovo įvaizdžiu, atpažįstami motyvai iš Quentino Tarantino filmų, šalimais stypsant milžiniškoms teletabių stovyloms. Policininkai suima pasakų veikėjus, niūrūs praėjusių šimtmečių personažai smakso prie nešiojamųjų kompiuterių, „Danse macabre“ šokio ritmui ir dailininko fantazijai milžiniškoje drobėje paklūsta iš šiuolaikinių kontekstų atkelti veikėjai. Jei toks buvo von Lõnguso užmojis, bent jau tą pusvalandį būnant užtemdytoje, grėsmės nuojautos pilnoje patalpoje pasaulio pabaiga tikrai priartėja.
Lietuvių kilmės menininko Igno Pavliukevičiaus videoinstaliacija „Waterproof heart“ eksponuojama privačioje galerijoje „Fotografiska“ hipsteriškame Teliskivio kvartale. Pati „Fotografiska“ nepretenduoja būti hipsteriška ir demonstruodama iki smulkmenų apgalvotą subtilią prabangą – viršutiniame aukšte įsikūręs vienas geresnių Talino restoranų su terasa, nuo kurios atsiveria miesto panorama, – sudaro nerėklų kontrastą čia pat ūžiančiam, nei dieną, nei naktį nenuilstančiam, stilingai apšiurusiam balaganui, kuriame telpa mažesnės vietinių menininkų galerijos, dėvėtų rūbų turgeliai, barai ir burgerinės, menininkų dirbtuvės. Paklaidžiojus po Teliskivio kvartalą, verta nepagailėti 15 eurų „Fotografiskos“ ekspozicijoms. Mums lankantis, be Pavliukevičiaus instaliacijos, vyko dar keletas bienalei nepriklausančių parodų, viena iš jų – Bryano Adamso, kuris kone visiems žinomas kaip dainininkas, bet retam – kaip profesionalus fotografas. Vis dėlto šio menininko meistriškumą įrodo ne aibė nespalvotų tobulų garsenybių fotografijų (bepigu gaudyti intymius ir apsinuoginusius jų žvilgsnius, kai esi Bryanas Adamsas ir daugelio draugas), bet britų karių, grįžusių iš Afganistano ir Irako, portretų galerija. Stilinga stilingų – prabangos, narkotikų ir šlovės persisotinusių – manekenių, aktorių melancholija keistai kontrastuoja su šviesa baisių nudegimų ir kulkų žaizdų sudarkytų karių akyse (paroda veiks iki rugsėjo 20 d.).
Autorės nuotr.
Kadangi tą dieną nieko daugiau iš bienalės ekspozicijų nevyksta, traukiam į Kalamajos rajone esančią nedidukę modernaus meno galeriją EKKM. Šalia – vėl hipsteriškai stilinga ir jauki kavinė, kurioje galima ir pavalgyti, ir išgerti kavos. Mums lankantis, jau nuo vidurdienio buvo skanaujami kokteiliai. Apskritai susidarė įspūdis, kad gal dėl palyginti neseniai panaikinto karantino naktinis Talino gyvenimas nebuvo panašus į santūrių estų pasibuvimus. Ūžė miestas, senamiestis ir hipsterių kvartalai. Buvo kviečiama policija, dužo buteliai. Jei laiko turite daugiau, verta aplankyti meno centrą „Kai“, esantį Kalamajos rajono daly prie įlankos, čia pat – puiki erdvė uoste išgerti kavos.
Prieš važiuojant į Taliną ir ieškant informacijos apie lankytinas miesto vietas, apie barus ir restoranus informacijos gerokai daugiau nei apie galerijas ir muziejus. Negali pykti – maisto kultūra Taline tikrai aukšto lygio ir užėjusios į nedidukę piceriją senų medinukų kvartale, panašiame į mūsų Žvėryną, gavome skaniausią picą pasauly.
Tačiau jei turite mažai laiko, vis dėlto jį verta skirti būtent nacionalinei galerijai KUMU. Visų pirma žandikaulis atvips nuo architektūros (pastatas suprojektuotas architekto Pekkos Vapaavuori, atidarytas 2006 metais) – su tokiu pusiau atvipusiu ir praklaidžiojom galerijos ekspozicijų salėmis. Laiko, jei įmanoma, reikėtų skirti bent kelias valandas.
Viena iš dar veikiančių ir šiųmetinės bienalės idėjai atliepiančių vietų – interaktyvus videožaidimų muziejus „LVLup!“, įsikūręs tolėliau nuo centro, Pernu gatvėje. Navigacija užsispyrusi veda į kiemą tarp uždaros mašinų stovėjimo aikštelės ir garažų bloko ir palieka klaidžioti, vis atsitrenkiant į buvusio pramoninio komplekso sieną. Žinia, norėdamos patekti į norimą objektą, turėtume būti mažiausiai Super Mario – vienu iš videožaidimų herojų, ir tai jau yra apie „LVLup!“ Du bičai videožaidimų aistruoliai Pernu gatvėje įkūrė savotišką muziejų-punktą, kuriame galima rasti žaidimų nuo 1980-ųjų (į Estiją, tiesa, jie pradėti vežti kiek vėliau, jau atkūrus nepriklausomybę). Autentiškais tėvų ir močiučių baldais apstatytame interjere – paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio geimerių rojus. Grubiu grūdu mirga seni televizorių ekranai su prijungtomis konsolėmis. Sėdame žaisti Čipo ir Deilo, paskui pralošiu krepšinį – tokį ar panašų automatą, dengtą stiklu, su mygtukais reguliuojamu kamuoliu, prisimenu dar iš vaikystės. Vaikinas, prižiūrintis muziejų, mums kantriai aiškina, kaip žaisti vieną ar kitą žaidimą, čia pat pataiso užsikirtusius senus automatus (kai kuriuos muziejaus įkūrėjai vežėsi net iš Švedijos ir Prancūzijos). Krykštaujam kaip vaikai, nors vaikų muziejuje – vos keli, o prie žaidimo konsolių sėdi keturiasdešimtmečiai dėdės. Skirtingai nei mudvi, jie čia atėjo ne į bienalę – pasak mūsų pagalbininko, kai kurie ateina reguliariai ir žaidžia tik savo mėgstamus žaidimus. Muziejus mokamas – valanda kainuoja penkis eurus. Ar žaidimas gali būti komunikacijos priemonė, turbūt klausti banalu. Retas iš mūsų neturėjo elektroninio žaidimo, kur nedideliame ekranėlyje vilkas ir zuikis iš seno sovietinio multfilmo „Na, palauk“ gaudo vištų kiaušinius. Kalba, matyt, šiuo atveju prasidėtų: „Ar prisimeni?“
Ar žinote, kad jūsų muziejus dalyvauja Talino bienalėje? – lyg tarp kitko klausiame vaikino, kai jis mėgina ištraukti užstrigusį kamuoliuką iš vieno pirmųjų stalo futbolo stalų modelių. Bienalė? Aš kažkur girdėjau šitą žodį, bet dabar jau žinosiu, – nuoširdžiai atsako jis.
Jau grįžus iš Talino pasiveja apartamentų šeimininkės žinutė – mūsų numeryje miegamojo spintoje rasti peiliai ir šakutės. Ką galime apie tai pasakyti? Kadangi dėl jų atsiradimo neturime jokio supratimo, kyla padaužiškas noras atsakyti, kad tai meno instaliacija. Žinoma, jei ne šeimininkės vizija ar namų tvarkytojos kerštas. Bet tai jau ne menas, o literatūra.
