Iš šiuolaikinės amerikiečių poezijos

 

ALBERTO RÍOS 

(g. 1952)

 

Neik į biblioteką

 

Biblioteka pavojinga –

Neik vidun. Jei vis dėlto įeisi,

 

Puikiai žinai, kas nutiks.

Tai tartum naminių gyvūnėlių parduotuvė ar kepyklėlė –

 

Kiekvieną kartą išeisi iš ten

Kažką laikydamas rankose.

 

Tie romanai didelėmis akimis.

Ir tie rimti, raumeningi

 

Kurtai ir dobermanai,

Visos negrožinės ir verslo knygos,

 

Pūkuotos, kol jaunos,

Bet paskui atverti pirmą puslapį.

 

Spurgiškas visų tų žinių kvapas,

Gaminamos kavos aromatas

 

Visose tose knygose, jose kiekvienas gali atrasti

Civilizacijos skanėstų dovanų.

 

Biblioteka – tai knygų knyga,

Kurios betoniniai, mediniai ir stikliniai viršeliai

 

Savyje talpina labai didelį,

Labai ilgą pasakojimą apie viską.

 

Biblioteka pavojinga, pilna

Atsakymų. Įėjęs vidun,

 

Gali iš jos išeiti

Tapęs kitu žmogumi.

 

RAFAEL CAMPO 

(g. 1964)

 

Pasimetęs ligoninėje

 

Nėra taip, kad nemėgčiau ligoninės.

Tų mažų gėlių puokštelių, dailių ir drąsių.

Antiseptinių valiklių kvapo.

Sergančiųjų, tokių ilgesingų savo palatose, tokių tikrų.

Mano bičiulis, tas mirštantis, nusivedė mane

Ten, kur ligoniai eina rūkyti, kateteriai

Ir deguonis prie jų prijungtuose balionuose…

Mažytis kiemelis skeletams. Pasidalinom

Cigarete, kuri buvo skani, nors ir

Pernelyg trumpa. Laikiau jo ranką; toks jausmas, lyg

Laikyčiau kažkieno raktus. Buvo taip gražu,

Saulė švietė į mus, tartum

Būtume svarbūs, gyvybingi, laisvi.

Akimirkai nuklydau ten, kur jo šonkauliai

Padarė man vietos, ir tenai, šalia

Griaudžiančio jo širdies krioklio,

Pasitryniau akis ir pagalvojau: „Man trūksta žodžių.“

 

Progresas

 

Kažkada

              labiausiai bijojome visiškai prarasti

viską, tartum vienu baisiu

branduolinio naikinimo blyksniu – pavargęs

tėtis, vis tiek išeinantis

į vakarinę mokyklą ir niekada negrįžtantis

prieš ilgalaikę ir aštrią aušrą.

 

Paskui

              technologijos pradėjo atrodyti vis neįprastesnės

(klonuotų avyčių mielumas, žavingi

septintukai, galaktikos, sukaltos taip puikiai,

lyg močiutės nertos nosinaitės), tad tai,

ko bijojome, buvo panašiau į turėjimą gerokai

per daug – mano motinos receptas padažui,

patobulintas nemirtingais pomidorais, raudonais,

tarsi nebūtų rytojaus, neįtikimai raudonais.

 

Dabar

              ji čia, proga, kurią tik svajodavome turėsią.

Nebijome nieko, tiktai vienas kito, baimė,

kurią suprasti žymiai lengviau. Prilupk tolimą žydą,

užmėtyk akmenimis musulmoną savo širdyje.

Raupsuotas teroristas stiklainyje

tėra tik užuomina į paiešką,

kuriai mes ėmėm justi nostalgiją, kuomet mirusieji

kalbėdavo kvailai, guosdami. Čia,

nenugalimųjų žemėje, viskas

pagaliau yra tikra ir neginčijama.

 

TRACY K. SMITH 

(g. 1972)

 

„Nužudžiau tave, nes nėjai į mokyklą
ir neturėjai ateities“ 

Raštelis, paliktas prie devynerių metų Patricio Hilario kūno, 1989-aisiais rasto negyvo Rio de Žaneiro gatvėje

 

Tavo balsas skersgatvyje skardėdavo

Tartum šuns su prie uodegos pririštomis skardinėmis.

 

Idiotiškos išdaigos. Matydamos tavo išdidumą,

Senės šnabždėdavosi ir imdavo uoliau melstis.

 

Jų dukterys šaukdavo tau pavymui. Mažas šūdžiau.

Nusikaltėli. Tu net nemokėjai perskaityti

 

To, ką rašydavome apie tokius kaip tu vaikus. Šiandien

Iš kaimynų namų tartum išvirkščia baimė

 

Sklinda karštis. Tavo dėdė

Mūvi kelnes ir prakaitu vilgo

 

Marškinių siūles. Vienintelis jo diržas

Pilnas naujų skylių ir apveja tave beveik dusyk.

 

MATTHEW DICKMAN 

(g. 1975)

 

Majakovskio revolveris

 

Vis mąstau apie tai,
kaip gervuogės perkreips
aštuonmečio burną taip, tarsi jis būtų
į veidą pašautas vaiduoklis. Tamsoje matau
vyresnįjį savo brolį, atsainiai klaidžiojantį po vešlius
smegenų brūzgynus. Regiu jį stovintį
viešbučio fojė,
vienišą, staugiantį kartu su ledo automatu.
Vietoj mėnulio
žavėdavausi mėnuliška šviesa, plūstančia iš plastikinio kiaukuto,
kurį buvau įtaisęs vonios kambario sienoje. Internete
kažkas tvirtina turįs Majakovskio revolverį,
kurį parduos vos už penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Kodėl
nepagalvojau apie tai? Numauti kojines nuo mirusio brolio pėdų
ir iškeisti jas į šiek tiek
smulkiųjų, bilietą į kiną, kažką
su kvitu kaip įrodymą, kad įtemptai gyvenau,
kad nepraleidau visos nakties namie verkdamas,
kad negalėjau taip ir nenueiti miegoti
vis piešdamas ginklą
juodu žymekliu, kad neiškirpau
paties geriausio ir nestovėjau
priešais veidrodį, spausdamas popierinį gaiduką tol, kol šis nuplyšo.

 

 

Paslaptingoji žmogaus širdis

 

Produktai Niujorke tėra produktai, apelsinai
ir kopūstai, salierai ir burokai, granatai
su šimtu savo sėklų, morkos ir medus,
graikiniai riešutai ir trylika obuolių rūšių.
Pirmadienio rytą nueisiu
į turgų su širdimi viduje, paslaptinga,
kažkuo, ko niekada negausiu palaikyti
rankose, ko niekada nesuprasiu.
Priešingai nei abrikosų ir bulvių, baltųjų
šparagų, įvyniotų į drėgnus popierinius rankšluosčius, jų galiukai
tarsi degtukų žiežirbos, saulučių puokštelių, beveik labiau
žolių nei gėlių, mandarinų,
dešrelių rinkių ir viščiukų, iškabintų
vitrinoje, žvelgiančių į gatvę, kurioje mano širdis yra
atsitiktinių užgaidų asociacijos prezidentė, eilė
painių „taip“ ir „ne“,
kurioje išsirenku plantaną, imbiero šaknį, šakelę
kalendros, kuri daro mane žmogumi, daro mane
piliečiu su teise balsuoti, nešioti ginklą, teise
susirinkti ir įsimylėti.

 

ERIKA L. SÁNCHEZ 

(g. 1984)

 

Skolos karalystė

 

Remiantis San Diego universiteto vykdyto projekto „Teisingumas Meksikoje“ ataskaita, nuo 2006 metų Meksikoje nužudyti 138 tūkst. žmonių.

 

Jie vadina tai rojaus kampeliu:

laboratorija, pėda imperijos gerklėje.

Priešais šventą purvą, pravėrusi burną,

lūkuriuoja moteris katės eisena

ir sutaršytais plaukais – raidė X žymi tai, 

kas liko iš jos veido 

ir krūtų. Nuestra Belleza Mexicana1. Virve parištas mulas

stebi, kaip vyras uždeda karūną 

ant nukirstos jos galvos. Rytoj

karalienė bus nugremžta iki kaulų jūros malonės. 

Uždarytos parduotuvės ir tušti

restoranai. Kieme poruojasi benamiai

šunys. Po linguojančia palme grupė vyrų 

čiupinėja auksinius pistoletus ir šnabžda,

aquí ni se paran las moscas2.

Du berniukai prikaustyti stebi 

pikseliuotą klipą: šeima sušeriama

pulkui nepasotinamų kiaulių. 

Mėsininkas valo kraują 

nuo tuščios gatvės. Mirtis –

mano krikštamotė, kartoja. 

Mirtis – sudegintas veidrodis

Traškančiam grotuvui

svyruojant tarp stočių – amor

de mis amores, sangre de mi alma3 – 

šutvė tylių vaikų

susirenka priešais spragsinčią 

šiukšliadėžę. Kartu jie stebi 

tartum musės tvyrantį siaubą.

 

OCEAN VUONG 

(g. 1988)

 

Vietnamietiškas bučinys

 

Mano močiutė bučiuojasi
tartum bombos, sprogstančios užpakaliniame kieme,
kur mėta ir jazminas skleidžia savo kvepalus
pro virtuvės langą,
taip, tarsi kažkur kūnas byra į šipulius,
o liepsnos skinasi kelią
per jauno vaikino šlaunies subtilybes
tartum išeidamos pro duris, tavo liemenį
šokdinant šautinėms žaizdoms.
Kai mano močiutė bučiuojasi, nėra jokių
prašmatnių glamonių, jokios vakarietiškos
sučiauptų lūpų muzikos, ji bučiuojasi tarsi norėdama
tavęs įkvėpti, nosis prispausta prie skruosto,
idant iš naujo išmoktų tavo kvapą,
ir tavo prakaitas virsta perliniais aukso lašais
jos plaučiuose, tartum šiai laikant tave
ir mirtis spaustų tavo riešą.
Mano močiutė bučiuojasi taip, tarsi istorija
niekada nesibaigė, tartum kažkur
kūnas vis dar
byrėtų į šipulius.

Vertė Aistis Žekevičius

 

1 Mūsų gražuolė meksikietė (isp.).
2 Ne mums sustabdyti tas muses (isp.).
3 Mano meilių meilė, mano sielos kraujas (isp.).

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.