Susitikimas po trijų šimtų metų

 

Rusų rašytojas Aleksejus Tolstojus (1817–1875) apysaką „Susitikimas po trijų šimtų metų“ parašė prancūzų kalba (Le rendez-vous dans trois cent ans), ja pirmiausia ir buvo publikuota 1912 m. Paryžiuje. Pirmąkart rusiškai kūrinys pasirodė 1913 m. (vert. A. Gruzinskis). „Susitikimas po trijų šimtų metų“ yra savotiška kitos maždaug tuo pat metu rašytos A. Tolstojaus apysakos „Vampyro šeima“ (žr. „Š. A.“, 2019, Nr. 19, 20) priešistorė.

Į lietuvių kalbą versta iš rusų literatūrologo, vertėjo Andrejaus Fiodorovo atlikto rusiško apysakos vertimo.

 

Sėdėjome nuostabią vasaros naktį mūsų senelės sode, vieni – susirinkę aplink stalą, ant kurio degė lempa, kiti – įsitaisę ant terasos laiptelių. Retkarčiais lengvas vėjo gūsis atnešdavo iki mūsų gėlių aromato prisotintą oro bangą arba tolimą kaimiškos dainos atgarsį, o paskiau vėl viskas nurimdavo ir tik girdėjosi, kaip į matinį lempos gaubtą plakasi sparneliais naktiniai drugiai.

– Na, tai ką, vaikai mano, – ištarė senelė, – jūs ne kartą prašėte manęs papasakoti kokią nors seną istoriją apie vaiduoklius… Jeigu norite, susėskite rateliu, papasakosiu jums vieną atsitikimą iš savo jaunystės, nuo jo visi imsite drebėti, kai tik liksite vieni ir atsigulsite į lovą.

Ne veltui šita naktis, tokia tyki, primena man senus gerus laikus, o juk štai, – galite juoktis iš manęs, jeigu norite, – man jau daug metų atrodo, kad ir gamta ne tokia graži, kaip kad buvo. Nėra daugiau tų nuostabių, šiltų ir šviesių dienų, tokių skaisčių gėlių, tokių sultingų vaisių; beje, apie vaisius: niekados neužmiršiu krepšelio persikų, kuriuos kartą man atsiuntė markizas d’Jurfė, jaunas beprotis, kažkada sukęsis apie mane todėl, kad mano veide surado kažkokią nepaprastą raukšlelę, dėl kurios ir pametė galvą.

Tiesą sakant, nebjauri buvau tada, ir tas, kas dabar mato mano raukšles ir žilus plaukus, neįtaria, kad karalius Liudvikas XV praminė mane Ardėnų rože – vardu, kurį visiškai užsitarnavau, nes įsmeigiau nemažai spyglių į jo didenybės širdį.

O kalbant apie markizą d’Jurfė, tai galiu patikinti jus, vaikai mano, kad jei tik būtų panorėjęs, neturėčiau malonumo būti jūsų senele arba, šiaip ar taip, jūsų pavardė būtų kitokia. Bet vyrai visiškai nesupranta mūsų koketavimo prasmės: jie arba ima siautėti, keldami mūsų pasipiktinimą, arba kaip vaikai puola į neviltį ir bėga, kiek kojos neša, į kokio nors Moldavijos valdovo dvarą, kaip ir buvo su tuo pamišėliu markizu, su kuriuo paskiau susitikau po daugelio metų, ir jis, pasakysiu tarp kitko, nebuvo pasidaręs protingesnis.

Grįždama prie kraitelės persikų, markizo man padovanotos, pasakysiu jums, kad gavau ją netrukus prieš jam išvykstant, šventosios Uršulės dieną, taigi per savo vardadienį, o jis yra pačiame spalio viduryje, kai gauti persikų beveik neįmanoma. Šitas dėmesio ženklas – pasekmė to, kad d’Jurfė lažinosi su jūsų seneliu, kuris irgi jau buvo pradėjęs apie mane suktis ir taip sutriko dėl savo varžovo sėkmės, kad negalavo tris dienas.

To d’Jurfė išvaizda buvo pati kilmingiausia, kokią tik esu mačiusi, išskyrus karaliaus, kuris, jau nebejaunas, teisėtai buvo laikomas pačiu gražiausiu Prancūzijos bajoru. Greta visų išorinių vertybių, markizas turėjo dar vieną privalumą, kuris – dabar galiu prisipažinti – mus, jaunas moteris, ypač prie jo traukė. Jis buvo didžiausias pasaulyje plevėsa, ir dažnai savęs klausdavau, kodėl tokie žmonės prieš mūsų valią mus vilioja. Vienintelis, mano manymu, paaiškinimas toks: kuo nepastovesnis žmogaus būdas, tuo maloniau mums būna jį prie savęs prisipratinti. Ir štai jums užgauta abiejų pusių savimeilė – kas ką pergudraus. Aukščiausias menas šiame žaidime, vaikai mano, tas, kad reikia mokėti laiku liautis ir nepastūmėti savo partnerio iki kraštutinumo. Šitą sakau, Elen, labiausiai jums. Jei ką nors mylite, vaike mano, nesielkit su juo taip, kaip aš elgiausi su d’Jurfė: Dievas žino, kaip apverkiau jo išvykimą ir kaip prikaišiojau sau už savo elgesį. Dėl šio prisipažinimo neturi kentėti atminimas jūsų senelio, vedusio mane už pusės metų, o jis buvo garbingiausias ir kilniausias žmogus, kokį tik galima sutikti.

Tuomet našlavau po pirmojo vyro, pono de Gramono, mirties, jo taip ir nesuspėjau pažinti, nes ištekėjau už jo vien todėl, kad nepriešgyniaučiau savo tėvui, vieninteliam žmogui, kurio šioje žemėje bijojau. Lengvai galite nuspėti, kad našlavimo dienos nepasirodė man ilgos; buvau jauna, daili ir galėjau daryti absoliučiai viską, ką norėjau. Pasinaudojau savo laisve, o kai gedulas pasibaigė, strimgalviais puoliau į sūkurį pokylių ir susibūrimų, kurie, pasakysiu tarp kitko, tada buvo kur kas linksmesni nei dabar.

Viename iš tokių susibūrimų komandoras de Beljevras, senas mano tėvo, niekuomet neišvykdavusio iš savo pilies Ardėnuose ir patikėjusio mane jo globai, draugas, man ir pristatė markizą d’Jurfė. Visokiems garbingo komandoro pamokymams galo nebuvo, bet, būdama su juo kuo mandagesnė ir meilesnė, nelabai pasidaviau jo įkalbinėjimams, kuo jūs netrukus patys įsitikinsite. Jau daug buvau girdėjusi apie poną d’Jurfė ir nekantravau įsitikinti, ar jis pasirodys iš tikrųjų toks neatsispiriamas, kokį man vaizdavo.

Kai žaviai ir visai nesivaržydamas priartėjo prie manęs, pažiūrėjau į jį tokiu žvilgsniu, kad jis sutriko ir net nesugebėjo užbaigti ką tik pradėtos frazės.

– Gerbiamoji ponia, – pasakė man vėliau, – virš jūsų akių, šiek tiek aukščiau antakių, yra vos pastebima raukšlelė, kurios apibūdinti nesugebėčiau, bet ji suteikia jūsų žvilgsniui nepaprastą galybę…

– Gerbiamasis pone, – atsakiau jam, – sako, kad aš labai panaši į savo proprosenelės portretą, o nuo vieno jos žvilgsnio, kaip pasakojama mūsų krašto padavime, kažkoks savim pasitikintis riteris, nusprendęs ją pagrobti ir jau peršokęs pilies sieną, įvirto į griovį.

– Gerbiamoji ponia, – pasakė mandagiai nusilenkdamas markizas, – jeigu jūsų veido bruožai tokie pat kaip ir jūsų proprosenelės, tai su mielu noru patikėsiu padavimu; tik leisiu sau pasakyti, kad riteriu dėtas nelaikyčiau savęs nugalėtu ir vos tik išsiropštęs iš griovio iš karto vėl lipčiau ant sienos.

– Nejaugi, gerbiamasis pone?

– Be abejonės, gerbiamoji ponia.

– Nesėkmė nesukeltų jums nevilties?

– Sutrikti kartais galiu, bet nusivilti pergale – niekados!

– Ką gi, pažiūrėsim, gerbiamasis pone!

– Ką gi, pažiūrėsim, gerbiamoji ponia!

Nuo to laiko tarp mudviejų prasidėjo įnirtinga kova: iš mano pusės tai buvo apsimestinis abejingumas, iš markizo pusės – vis stiprėjantis švelnus dėmesys. Baigėsi tuo, kad šis žaidimas atkreipė visų dėmesį, ir komandoras de Beljevras mane rimtai išbarė.

Savotiška asmenybė buvo tas komandoras de Beljevras, ir metas pasakyti apie jį keletą žodžių. Įsivaizduokite sau žmogų aukštą, sausoką ir išdidų, gana mandagų, gana kalbų ir niekada nesišypsantį. Būdamas jaunas karo metu jis demonstravo drąsos, besiribojančios su beprotiškumu, stebuklus, bet niekados nežinojo, kas yra meilė, ir su moterimis buvo ypač baikštus. Kai man pavykdavo ypatingai jam prisimeilinti (o taip būdavo kiekvieną dieną, kai gaudavome paštą, nes jis sąžiningai siųsdavo tėvui ataskaitas apie mano elgesį, tarsi vis dar būčiau maža mergaitė), raukšlės šiek tiek išsilygindavo jo kaktoje, bet jis čia pat nutaisydavo tokią komišką grimasą, kad juokdavausi jam tiesiai į akis, rizikuodama susipykti. Tačiau mes likdavome geriausi draugai, jeigu neturėtume omenyje to, kad tuoj pat susikibdavome, kai tik imdavome kalbėti apie markizą.

– Hercogiene, aš apimtas nevilties, nes pareiga reikalauja padaryti jums pastabą…

– Tai būkit toks malonus ir padarykit, mielasis komandore.

– Vakar vakare pas jus vėl lankėsi markizas d’Jurfė.

– Teisingai, mielasis komandore, ir užvakar taip pat, ir šį vakarą jis vėl bus pas mane, lygiai kaip rytoj ir poryt.

– Apie šituos dažnus apsilankymus ir norėčiau su jumis pasikalbėti. Jūs žinote, gerbiamoji ponia, kad jūsų tėvas, o mano gerbiamas draugas pavedė jus mano priežiūrai ir kad atsakau už jus prieš Dievą, tarsi turėčiau laimės laikyti jus savo dukra…

– Nejaugi jūs, mano mielasis komandore, nuogąstaujate, kad markizas pavogs mane?

– Manau, gerbiamoji ponia, kad markizas rodo jums deramą pagarbą ir tai sulaikys jį nuo panašių ketinimų. Ir vis dėlto mano pareiga – įspėti jus, kad jums rodomas markizo dėmesys sukelia dvare kalbų, kad ir sau priekaištauju už tai, nes būtent aš, savo nelaimei, supažindinau jus su markizu, ir jeigu jūs nedelsdama neatstumsite jo, tai būsiu priverstas, kaip ir priklauso, iškviesti jį į dvikovą!

– Jūs tikriausiai juokaujate, mano mielasis komandore, argi derėtų jums tokia dvikova! Užmiršote, kad esate trigubai vyresnis už jį.

– Aš niekuomet nejuokauju, gerbiamoji ponia, ir viskas bus taip, kaip turėjau garbės jums pasakyti.

– Gerbiamasis pone, jūs tiesiog įžeidžiate mane! Tai jau tironija, kuriai nerandu pavadinimo! Jeigu man patinka būti pono d’Jurfė draugijoje, kas turi teisę uždrausti man su juo susitikinėti? Kas gali uždrausti jam vesti mane, jeigu aš sutiksiu?

– Gerbiamoji ponia, – atsakė komandoras liūdnai linguodamas galvą, – markizo ketinimai visai kitokie. Aš pakankamai pažįstu gyvenimą ir matau, kad ponas d’Jurfė, visiškai nesiruošdamas suvaržyti savęs, vien didžiuojasi ir giriasi savo nepastovumu. Ir kas gi atsitiktų su jumis, vargše Ardėnų gėlele, jeigu leistumėte jam pasigardžiuoti medumi, paslėptu tarp jūsų žiedlapių, o šitas gražus drugelis išdavikiškai nuskristų kitur?

– Na štai, dabar jau prasidėjo įžeidžiantys kaltinimai! Ar žinote, mano mielasis komandore, kad jeigu taip ir toliau elgsitės, tai priversite mane beprotiškai pamilti markizą?

– Žinau, gerbiamoji ponia, kad jūsų tėvas ir mano gerbiamas draugas pavedė jus mano globai ir kad esu pasiruošęs net įkyrėti jums, kad tik būčiau vertas jo pasitikėjimo ir jūsų pagarbos.

Taip kiekvieną kartą pasibaigdavo šitie ginčai. Sergėjausi pranešti apie juos d’Jurfė, kad neleisčiau jam dar labiau įsivaizdinti, bet štai vieną gražią dieną komandoras atvyko pas mane su žinia, kad gavo mano tėvo laišką, kuriame šis prašo jį būti mano palydovu ir keliauti su manim į mūsų dvarą Ardėnuose. Komandoras perdavė ir man adresuotą laišką. Tėvas išreiškė pageidavimą pasimatyti su manimi, o kad manęs itin negąsdintų ruduo, kurį tektų praleisti miško tankmėje, informavo mane, kad kelios mūsų kaimynų šeimos nusprendė surengti pokylį Oberbua pilyje už keturių mylių nuo mūsų.

Buvo kalbama mažų mažiausiai apie didelį kostiuminį balių, ir tėvas patarė paskubėti atvykti, jei noriu jame dalyvauti.

Oberbua pavadinimas atgaivino man daugybę prisiminimų. Tai buvo dar vaikystėje girdėti pasakojimai apie senovinę apleistą pilį ir apie ją supantį mišką. Liaudyje buvo gyvas vienas padavimas, nuo kurio šaltis persmelkdavo kūną: neva tame miške keliauninkus kartais persekiodavo kažkoks milžiniško ūgio žmogus, gąsdinančiai blyškiaveidis ir liesas, keturpėsčia besivaikantis ekipažus ir mėginantis sugriebti už ratų, be to, jis klykdavo ir maldaudavo pamaitinti. Štai kodėl jį praminė „alkanuoju“. Vadino jį ir „šventiku iš Oberbua“. Nežinau kodėl, bet šitos iškankintos būtybės, judančios keturiomis, įvaizdis nusverdavo mano galvoje visus baisumus, kokius tik galima įsivaizduoti. Dažnai vakarais, grįždama iš pasivaikščiojimo, nejučiomis sušukdavau ir mėšlungiškai suspausdavau savo auklės ranką: sutemose man vaidenosi, kad žeme tarp medžių šliaužia šlykštus šventikas.

Tėvas ne kartą barė mane už šias fantazijas, bet nenoromis pasiduodavau joms. Štai ir viskas apie mišką. O kalbant apie pilį, tai jos istorija tam tikra prasme susijusi su mūsų giminės istorija. Karų su anglais metu ji priklausė ponui Bertranui d’Oberbua, tam pačiam riteriui, kuris, taip ir nepasiekęs mano proprosenelės rankos, nutarė pagrobti ją jėga ir nuo vieno jos žvilgsnio nusprūdo nuo virvinių kopėčių ir įkrito į griovį. Ponas Bertranas gavo tik tai, ko nusipelnė, nes, kaip pasakoja, tai buvo bedievis ir klastingas riteris, sklidinas visokio blogio, kuris net patarlėmis virto. Tuo nuostabesnis bebaimiškumas, kurį parodė mano proprosenelė, ir jūs galite įsivaizduoti, kaip man glostė širdį, kad matė mano panašumą į ponios Matildos portretą. Jūs, beje, matėte šį portretą, vaikai mano; jis kabo didžiojoje salėje tiesiai virš Burgundijos senešalo, jūsų trečios eilės prosenelio, ir šalia senjoro Hugo de Monmoransio, susigiminiavusio su mumis tūkstantis trys šimtai dešimtaisiais metais, portreto.

Žiūrint į tos merginos veidą, tokį nuolankų, būtų galima ir suabejoti legendos tikrumu arba apkaltinti dailininką negebėjimu pavaizduoti panašumą. Šiaip ar taip, jei kitados ir buvau panaši į jos portretą, tai dabar jūs su dideliu vargu surastumėt jame ką nors bendra su manimi. Bet ir kalba dabar ne apie tai. Taigi, pasakiau, kad ponas Bertranas užmokėjo už savo įžūlumą, išsimaudęs mūsų pilies griovyje. Nežinau, ar išgydė jį nuo meilės toks afrontas, bet kalbama, kad jis mėgino guostis prasidėjęs su nusidėjėlių, pasileidusių ir nedorų kaip jis pats, gauja. Ir atsidavė gašlumui ir apsirijimui tokios ponios Žanos de Rošegiu draugijoje, kuri, norėdama jam įtikti, numarino savo vyrą.

Aš jums, vaikai mano, perpasakoju tą, ką pati iš savo auklės girdėjau, ir perpasakoju tik todėl, kad geriau suprastumėt, kaip mane visados gąsdino ta bjauri Oberbua pilis ir kokia keistenybė pasirodė man mintis surengti ten kostiuminį balių.

Tėvo laiškas mane baisiai nuliūdino. Nors mano vaikiškos baimės čia buvo niekuo dėtos, man labai nesinorėjo išvažiuoti iš Paryžiaus – juo labiau kad komandoras de Beljevras daug buvo prisidėjęs prie to paliepimo, kurį pats man ir atnešė. Pati mintis, kad su manimi elgiamasi kaip su mergaite, siutino mane; suvokiau, kad ponas de Beljevras, piršdamas kelionę į Ardėnus, norėjo tik vieno – sukliudyti mano dažniems pasimatymams su d’Jurfė. Daviau sau žodį suardyti šiuos planus ir štai nuo ko pradėjau.

Kai pas mane pasirodė markizas, kalbėjau su juo šaipydamasi ir leidau suprasti, jog kadangi pati išvykstu iš Paryžiaus, o jis mano palankumo taip ir neužsitarnavo, tai gali manyti, kad mudviejų žaidimą pralaimėjo.

– Gerbiamoji ponia, – atsakė man d’Jurfė, – viena iš mano pilių (taip jau likimas lėmė) yra tik ljė nuo kelio, kuriuo jums teks važiuoti. Ar drįsčiau tikėtis, kad neatsisakysite paguosti vargšą nugalėtąjį ir leisite parodyti jums svetingumą kelionės metu?

– Gerbiamasis pone, – šaltai atkirtau jam, – šiaip ar taip, tai būtų lankas, o be to, kam jums vėl susitikti su manimi?

– Maldauju jūsų, ponia, nesukelkite man nevilties – nes, prisiekiu jums, ryšiuosi kokiam nors beprotiškam žingsniui!

– Gal pagrobsite mane?

– Galiu ir tai padaryti, gerbiamoji ponia.

Garsiai nusikvatojau.

– Jūs neigiate tokią galimybę?

– Neigiu, gerbiamasis pone, ir perspėju jus, kad tokiai užmačiai reikalinga ypatinga drąsa – juk aš keliausiu su komandoru de Beljevru ir didele apsauga.

Markizas šyptelėjo ir nutilo.

Man, savaime aišku, buvo žinoma, kad ponas d’Jurfė turi dvarą Ardėnų link, ir šią aplinkybę turėjau omenyje. Tačiau, kad jūs nesusidarytumėte labai jau blogos nuomonės apie savo senelę, pirmiausia pasakysiu, kad mano iššūkis markizui buvo ne kas kita, kaip pokštas, ir kad aš tik norėjau paerzinti komandorą, suteikdama markizui galimybę pasimatyti su manimi kelyje.

Jeigu vis dėlto ponas d’Jurfė būtų rimtai sureagavęs į mano žodžius, turėjau galimybę išsklaidyti jo suklydimą, o tiesą sakant, mintis, kad mane mėgintų pagrobti, nebuvo jau tokia nemaloni jaunai moteriai, trokštančiai stiprių pojūčių ir pernelyg koketiškai.

Kai atėjo mūsų kelionės diena, negalėjau neapstulbti, pamačiusi, kad apsaugos priemonės, kurių ėmėsi komandoras, gerokai viršijo visas tais laikais įprastas kelionėms. Be vežėčių, skirtų virtuvei, buvo dar kitos – mano lovai ir tualeto reikmenims. Du liokajai karietos užpakalyje buvo ginkluoti kardais, o mano kamerdineris, sėdintis šalia vežiko, laikė rankose muškietą, norėdamas taip išgąsdinti plėšikus. Kad kambariai, kuriuose turėsiu ilsėtis, būtų tinkamai paruošti, iš anksto buvo pasiųstas baldų dirbėjas, o priešais mus jojo du tarnai, kurie dieną šaukė sutiktiesiems, kad anie trauktųsi iš kelio, o tamsoje fakelais apšviesdavo mums kelią.

Komandoras kelyje buvo toks pat smulkmeniškai mandagus kaip ir svetainėse. Prasidėjo nuo to, kad jis sumanė atsisėsti priešais mane ceremoningai aiškindamas, kad negali sėdėti karietos gale šalia manęs.

– Ką jūs čia dabar, komandore, nejaugi bijote manęs, kad norite įsitaisyti priekyje?

– Negalite abejoti, gerbiamoji ponia, tuo, kad man malonu būtų sėdėti šalia geriausio draugo dukters, bet nusižengčiau pareigai, jeigu sukelčiau bent mažiausią nepatogumą tai, kurią šią minutę privalau saugoti!

Savo užduotį – saugoti mane – jis vykdė taip uoliai, jog nepraeidavo nė penkių minučių, kad nepaklaustų manęs, ar patogu man sėdėti, ar vėjas nepučia.

– Prašau, komandore, palikite mane ramybėje, – jūs tiesiog nepakenčiamas!

Tada jis giliai atsidusdavo ir griežtai šaukdavo ant vežiko, liepdamas jam iš visų jėgų stengtis vadelioti taip, kad manęs nekratytų ir nesvaidytų. Per dieną nuvažiuodavome nedaug, ir komandoras, kiekvieną kartą sustojus, reikalaudavo, kad aš ką nors valgyčiau. Padėdamas man išlipti iš karietos, kiekvieną kartą prieš paduodamas man ranką nusiimdavo skrybėlę, o vesdamas prie stalo kiekvieną kartą žerdavo atsiprašymus, kad valgiai čia patiekiami visai ne tokie kaip mano namuose Varen gatvėje.

Vieną kartą, kai neatsargiai užsiminiau, kad mėgstu muziką, jis liepė atnešti gitarą ir atliko karingą maltiečių riterių dainą su tokiomis audringomis ruliadomis ir taip išvertęs akis, kad buvo tiesiog baisu. Stygas daužė tol, kol sutraukė. Tada pažėrė daug atsiprašymų ir nutilo.

Kadangi mano tarnų buvo tiek pat kiek ir komandoro, tai jis visiems įsakė dėvėti livrėjas su mano herbu, kad niekam nepasirodytų, jog aš keliauju jo karietoje. Bet visas šitas dėmesys manęs nė kiek nejaudino, nes poną de Beljevrą laikiau ne tiek draugu, kiek mentoriumi ir nuobodžiu pedantu.

Pastebėjusi, kad jo kišenėse pilna segtukų, šilko kamuoliukų ir kitokių smulkmenų, kurių galėjo prireikti mano tualetui, pramogos dėlei prašinėjau jo visokiausių dalykų, kad tik netikėtai užklupčiau.

Ilgai man nepavyko.

Kartą sušukau:

– Oi, mane pykina!

Komandoras tuojau pat įkišo ranką į vieną iš kišenių, ištraukė iš ten bonbonjerę su kažkokiais paplotėliais ir tylėdamas padavė man.

Kitą kartą apsimečiau, kad man skauda galvą.

Komandoras paieškojo kišenėse ir ištraukęs „Karalienės eliksyro“ flakoną paprašė leidimo pašlakstyti man plaukus.

Aš vos nenusiminiau.

Pagaliau atėjo į galvą pasakyti, kad pamečiau skaistalus, ir nekantriai paklausiau pono de Beljevro, ar nepagalvojo jis pasiimti su savim keleto dėžučių.

Komandoro apdairumas taip toli nesiekė. Jis tirštai išraudo ir puolė žerti atsiprašymus.

Man užteko pykčio apsimesti, kad verkiu, ir pasakiau, kad mane patikėjo žmogui, visai manimi nesirūpinančiam.

Pasijutau pusiau atkeršijusi: komandoras jautėsi labai sugėdintas, labai nusiminė ir tylėjo visą tą dieną. Vis dėlto man jau buvo per maža malonumo kankinti savo mentorių. Nežinau, ką dar būčiau sugalvojusi, jei visai kitoks įvykis nebūtų sutrikdęs mūsų kelionės nuobodybės.

Kartą vakare, važiuojant pamiške, iš už kelio posūkio netikėtai pasirodė raitelis, apsigaubęs apsiaustu, pasilenkė prie karietos langelio ir tuoj pat dingo iš akių. Viskas įvyko taip greitai, kad aš beveik ir nepastebėjau, kaip raitelis numetė man ant kelių raštelį. O komandoras iš viso nieko nepamatė. Raštelyje buvo viso labo kelios eilutės: „Už vienos ljė nuo čia jums teks nakvoti. Kai visi sumigs, po jūsų langais sustos karieta. Jeigu pažadinsite savo žmones, geriau žūsiu jūsų akyse, nei atsisakysiu mėginimo, kurį įvykdyti, jūsų nuomone, aš nepajėgus ir kurio sėkmė man suteiktų gyvenimo prasmę.“

Pažinusi markizo rašyseną aš dusliai šūktelėjau – komandoras pasisuko į mane.

– Kas jums, gerbiamoji ponia? – paklausė jis, labai nustebęs.

– Nagi nieko, – atsakiau, slėpdama raštelį, – staiga mėšlungis koją sutraukė.

Šitas melas, kurio griebiausi trisdešimt metų prieš pasirodant „Sevilijos kirpėjui“, įrodo, kad jis atėjo man į galvą anksčiau nei Bomaršė, kaip kad jūs galėjote pamanyti.

Komandoras tuoj pat įkišo ranką į vieną iš savo kišenių, ištraukė magnetą ir padavė jį man, kad pridėčiau prie skaudančios vietos.

Kuo daugiau mąsčiau apie markizo įžūlumą, tuo labiau žavėjausi jo riteriška narsa. Pajutau dėkingumą to laiko madai, reikalavusiai, kad kilminga moteris kelionėje dėvėtų juodą kaukę, dengiančią pusę veido, nes kitaip komandoras būtų pastebėjęs mano susijaudinimą. Nė akimirkos nesuabejojau, kad markizas įgyvendins savo ketinimą, ir neslėpsiu, kad žinodama pono de Beljevro fanatizmą atliekant savo pareigą tuo metu labiau nuogąstavau dėl pono d’Jurfė gyvybės nei dėl savo gero vardo.

Greitai abu liokajai, joję priekyje, sugrįžo ir pranešė, kad dėl apgriuvusio tilto negalėsime pailsėti gyvenvietėje, kurią nakvynei buvo parinkęs ponas de Beljevras, bet kad mūsų kvartirmeisteris jau paruošė vakarienę medžiotojų namelyje, esančiame prie vieškelio ir priklausančiame markizui d’Jurfė.

Pamačiau, kaip tai išgirdęs komandoras suraukė antakius, ir išsigandau, kad gali atspėti markizo planus.

Vis dėlto taip neatsitiko, mes privažiavome medžiotojų namelį, o komandorui jokių įtarimų, atrodo, nekilo. Po vakarienės, kaip tai būdavo kiekvieną vakarą, jis man žemai nusilenkė, paprašė leidimo pasišalinti ir palinkėjo ramios nakties.

Jam išėjus, paleidau kambarines ir nenusirengiau, laukdama greito pono d’Jurfė, su kuriuo ketinau elgtis taip, kaip jis to užsitarnavo, pasirodymo, stengdamasi vis dėlto neužtraukti komandoro pykčio.

Vos valanda tepraėjo ir išgirdau kieme nedidelį triukšmą. Atvėriau langą ir pamačiau markizą, belipantį virvinėmis kopėčiomis.

– Gerbiamasis pone, – pasakiau jam, – tučtuojau pasišalinkit arba aš pašauksiu žmones!

– Pasigailėkit, gerbiamoji ponia, išklausykite mane!

– Nieko nenoriu girdėti, ir jeigu jūs tik pamėginsite čia įeiti, aš paskambinsiu, prisiekiu jums!

– Tada liepkite mane nužudyti – juk aš prisiekiau, kad pagrobti jus man sutrukdys tik mirtis!

Nežinau, ką turėjau daryti ar atsakyti, bet staiga atsidarė gretimo kambario langas ir jame pasirodė komandoras su žibintu rankoje.

Ponas de Beljevras buvo persirengęs tamsiai raudonu chalatu, o peruką pakeitęs į smailiagalę naktinę kepuraitę; dabar jo išvaizda buvo kažkokia keistai impozantiška, jis atrodė panašus į burtininką.

– Markize! – sušuko jis griausmingu balsu. – Malonėkite iš čia pasišalinti!

– Pone komandore, – atsakė markizas, vis dar įsikibęs į kopėčias, – esu laimingas matydamas jus savo namuose.

– Pone markize, – tęsė komandoras, – esu apimtas nevilties dėl to, ką turiu jums pareikšti, bet jeigu tuojau pat nenulipsite žemėn, turėsiu garbės jus nušauti!

Tada jis padėjo žibintą ant palangės ir nukreipė į markizą dviejų didžiulių pistoletų vamzdžius.

– Ką jūs darote, komandore! – sušukau, išlįsdama pro langą. – Tai juk bus žmogžudystė!

– Hercogiene, – atsakė ponas de Beljevras, mandagiai nusilenkdamas pro langą, – būkite maloni, atleiskite man, kad matote mane tokios netinkamos išvaizdos, bet šiomis ypatingomis aplinkybėmis prašau jūsų nuolaidumo, kurio neišdrįsčiau prašyti bet kokiu kitu laiku. Malonėkite taipogi atleisti man, kad šį kartą neskubu jums paklusti su anuo aklu įkarščiu, kuris man virto įstatymu, bet jūsų tėvas ir mano gerbiamas bičiulis patikėjo jus mano globai, ir jo pasitikėjimas man toks malonus, kad esu pasiruošęs užsitarnauti jį bet kokia kaina, neišskiriant net žmogžudystės.

Sulig šiais žodžiais komandoras vėl nusilenkė ir užtaisė pistoletus.

– Tegul, – pasakė markizas, – tai bus naujo tipo dvikova!

Ir, nelipdamas nuo kopėčių, jis irgi išsitraukė iš kišenės porą pistoletų.

– Komandore, – ištarė jis, – užgesinkite žibintą, juk jis daro mano padėtį geresnę nei jūsų, o aš nenorėčiau pasinaudoti šiomis privilegijomis.

– Pone markize, – atsakė komandoras, – dėkoju jums už mandagumą ir galiu tik pasidžiaugti, kad matau jūsų rankose pistoletus, nes man būtų nepakeliama šauti į beginklį.

Po šito jis užgesino žvakę ir ėmė taikytis į markizą.

– Jūs abu iš proto išsikraustėte! – sušukau aš. – Jūs gi pražudysite mane – pažadinsite visus namus! Markize, atleidžiu jūsų beprotybę su ta sąlyga, kad nedelsiant nulipsite žemyn. Girdite, gerbiamasis pone, įsakau jums nulipti!

Mano žvilgsnis turėjo priversti jį suprasti, kad bet koks delsimas tik dar labiau mane supykdys.

– Gerbiamoji ponia, savo žvilgsniu jūs nusviedžiate mane nuo kopėčių, – pasakė tada markizas, darydamas užuominą į žodžius, kuriais pasikeitėme susipažindami, – bet valdingoji gražuolė Matilda gali būti tikra, kad riteris Bertranas visokiais būdais ieškos susitikimo jau vien dėl to, kad numirtų prie jos kojų!

Ir, apsigaubęs apsiaustu, išnyko tamsoje.

Kitą dieną komandoras nė žodžiu neužsiminė, kas vakar įvyko, ir vėliau apie tai nekalbėjome.

Kai iki mano tėvo pilies beliko vos pusdienis kelio, vakarop mus užklupo baisi audra. Griaudėjo negirdėtu garsumu, o žaibai blykčiojo taip dažnai, kad net užsimerkus jų žėrėjimas akino mane.

Jūs, vaikai mano, žinote, kad niekada negalėjau pakęsti audros. Mane apėmė kažkokia nesuprantama baimė, drebėjau kaip lapas ir glaudžiausi prie komandoro, kuris pamanė, kad reikia manęs atsiprašyti.

Mes judėjome labai lėtai – trukdė audros nuversti ant kelio medžiai. Jau visai sutemo, staiga vežikas sustabdė arklius ir kreipėsi į komandorą:

– Kaltas, maloningasis pone, ne ten nuvažiavau. Mes Oberbua miške, atpažįstu jį iš to seno ąžuolo nukapotomis šakomis!

Nesuspėjo jis ištarti šių žodžių, ir griaustinio smūgis sudrebino visą mišką, žaibas kirto prie pat karietos ir išsigandę arkliai pasidarė nevaldomi.

– Dievo Motina, pasigailėk mūsų! – sukliko vežikas, užvyniodamas vadeles ant rankos. Bet arkliai jo jau nebeklausė.

Mes lėkėme strimgalviais, tai iš kairės, tai iš dešinės į kažką atsitrenkdami ir kiekvieną minutę laukdami, kada užsimušime į medžius.

Buvau nei gyva, nei mirusi ir nieko nesupratau, ką šneka ponas de Beljevras, nes, kaip man atrodė, prie vėjo švilpimo ir griaustinio trenksmų prisidėjo dar kažkokie keisti garsai. Jau keletą kartų visai čia pat girdėjau širdį draskančias dejones, o paskiau pasigirdo šauksmas: „Valgyt noriu, valgyt noriu!“

Netikėtai vežikas, visą laiką stengęsis suvaldyti arklius, nuleido vadeles ir baisiai šaukdamas ėmė juos plakti.

– Žermenai, niekše! – sušuko ant jo komandoras. – Ar tu išprotėjai?

Žermenas atsisuko, ir žaibo šviesoje mes išvydome mirtinai išbalusį jo veidą.

– Čia šventikas! – sušvokštė jis. – Šventikas mus vejasi.

– Stabdyk, kvaily; jei hercogienė galvą nusisuks, tu būsi kaltas! Stabdyk – arba nušausiu tave!

Nesuspėjus ponui de Beljevrui pabaigti sakyti, pajutome baisų smūgį, mane išsviedė iš karietos ir praradau sąmonę.

Nežinau, kiek laiko buvau nualpusi, bet atsipeikėjau nuo netoliese skambančios muzikos garsų.

Atsimerkiau, pasirodo, aplink buvo miškas, o aš gulėjau ant samanų.

Audra baigėsi. Griaustinis dar grumėjo tolumoje, o medžių lapai šiek tiek virpėjo ir virš viršūnių plaukė keisčiausios formos debesys. Oras buvo sklidinas malonių kvapų, nuo kurių būčiau vėl panirusi į malonų sąstingį, bet staiga man ant veido užkrito keli nuo lapų nutekėję lietaus lašai ir iš karto mane atgaivino.

Atsisėdau ir apsidairiusi pamačiau maždaug už šimto žingsnių skaisčiai apšviestus skliautuotus langus. Netrukus už medžių įžiūrėjau kažkokios pilies smailius bokštelius, bet ta pilis, kaip iš karto supratau, nebuvo mano tėvo. „Kurgi aš esu?“ – pagalvojau. Po truputį prisiminiau, kaip lėkė arkliai ir kaip mane išsviedė iš karietos. Bet man galvoje vis dar jautėsi toks silpnumas, kad šios prisiminimų nuotrupos netrukus susiliejo su kitomis mintimis, ir netikėtai pajutusi tokią vienatvę net nesistebėjau, kad nematau šalia savęs nei pono de Beljevro, nei ko nors iš tarnų.

Muzika, privertusi mane atsikvošėti, tebeskambėjo. Tada man toptelėjo, kad galbūt esu prie Oberbua pilies ir kad svečiai susirinko į tą kostiuminį balių, kurį laiške minėjo tėvas. Tučtuojau prisiminiau ir paskutinius pono d’Jurfė žodžius, pasakytus medžiotojų namelyje, ir pagalvojau, kad taip atkakliai visur sekiodamas mane jis būtinai turi atsirasti tame baliuje.

Pakilau ir nejausdama nė mažiausio skausmo greitais žingsniais nuėjau pilies link.

Tai buvo didžiulis rūstaus vaizdo ir gerokai apgriuvęs statinys. Mėnulio šviesoje galėjau įžiūrėti, kad sienos apaugusios samanomis ir gebenėmis, kurių šakos kai kur girliandomis kabėjo nuo aukštų bokštų, vaizdingai svyruodamos ir tamsiais kontūrais išsiskirdamos sidabriškai mėlyno naktinio dangaus fone.

Sustojau, kad pasigėrėčiau šiuo reginiu.

Tą akimirką mintimis, nežinau kaip ir kodėl, nuskriejau toli toli. Prieš akis, lyg stebuklingo žibinto šviesoje, prabėgo seniai užmiršti mano vaikystės vaizdai. Nepaprastai ryškiai atmintyje iškilo ankstyvos jaunystės smulkmenos. Ir tarp šių pavidalų staiga pamačiau savo motiną, kuri man liūdnai šypsojosi. Man norėjosi verkti, ir aš keletą kartų pabučiavau kryželį, jos dovaną, su kuria niekados nesiskyriau.

Staiga kažkur tolumoje man pasigirdo komandoro, šaukiančio mane, balsas.

Įsiklausiau, bet girgždėdama pasisuko vėtrungė ant stogo, ir šis garsas, primenantis dantų griežimą, sutrukdė man išgirsti, iš kur sklinda šaukiantis mane balsas.

Nusprendžiau, kad man tai pasivaideno, ir įėjau į kiemą. Ten nesimatė nei karietų, nei tarnų, bet iš kažkur sklido ir garsus juokas, ir nedarnus balsų gaudesys. Užlipau gana stačiais, bet ryškiai apšviestais laiptais; kai atsidūriau viršuje, į veidą pūstelėjo šaltas vėjas ir purptelėjusi oran ėmė blaškytis išsigandusi pelėda, ji trankėsi sparnais į šviestuvus, pritvirtintus prie sienų.

Kad naktinis paukštis manęs neužkliudytų, palenkiau galvą. Kai vėl išsitiesiau, prieš mane stovėjo aukštas ginkluotas riteris.

Jis padavė man savo šarvuotą ranką ir iš už nuleisto antveidžio mane pasiekė duslus balsas:

– Mano žavioji ponia, leiskite ištikimam jūsų tarnui priimti jus savo pilyje ir laikykite ją sava, kaip ir visą jos turtą.

Prisiminiau pono d’Jurfė žodžius, pasakytus, kai liepiau jam nulipti nuo kopėčių, ir, būdama tikra, kad nepažįstamas riteris – ne kas kitas kaip malonusis markizas, atsakiau jam tuo pačiu tonu:

– Nesistebėkit, mano šviesiausiasis pone, kad pamatėte mane šiose vietose, nes, pasiklydusi miške, atėjau pas jus, kad suteiktumėte man prieglobstį, kaip dera pasielgti kiekvienam geram ir drąsiam riteriui.

Paskui įėjau į erdvią salę, kur buvo daug žmonių, ir visi šie žmonės, susibūrę prie padengto stalo, juokėsi ir dainavo. Visi jie buvo apsirengę kaip garbūs Karolio VII laikų ponai, o kadangi Osero Šv. Germano bažnyčioje buvau mačiusi tų laikų tapybos, tai galėjau deramai įvertinti istorinį tikslumą, išsaugotą net mažiausiomis jų aprangos detalėmis. Labiausiai mano dėmesį patraukė vienos aukštos ir gražios damos, tikriausiai šių vaišių šeimininkės, šukuosena. Jos plaukai buvo uždengti tinkleliu, labai sumaniai ir nepriekaištingai puošniai supintu iš aukso siūlelių su perlais. Bet mane, nepaisant tos moters grožio, visų pirma sukrėtė pikta jos veido išraiška.

Kai tik įėjau, ji su visiškai nepadoriu smalsumu ėmė mane apžiūrinėti ir pasakė taip, kad aš girdėčiau:

– Jei neklystu, tai čia gražioji Matilda, apie kurią ponas Bertranas suko sparną, kol nepažino manęs!

Paskiau, kreipdamasi į riterį, ištarė kandžiu tonu:

– Širdele mano, liepkite tą damą išvesti, jeigu nenorite, kad imčiau pavyduliauti!

Pajuokavimas pasirodė man gana šiurkštus, juolab kad nebuvau pažįstama su moterimi, kuri leido sau taip kalbėti. Norėjau, kad ji pajustų visą tokių kalbų nepadorumą, ir jau ketinau kreiptis į poną d’Jurfė (šį kartą labiau šiuolaikiška kalba), bet man sukliudė staiga tarp svečių kilęs triukšmas ir murmesys.

Jie kažką kalbėjo vienas kitam, daugiareikšmiškai susižvalgydami ir susimirkčiodami, vis rodydami į mane.

Staiga dama, kalbėjusi su riteriu, pagriebė žibintą ir prisiartino prie manęs taip greitai, jog atrodė, kad ji labiau skrenda, nei eina.

Ji aukštai iškėlė žibintą ir atkreipė visų esančiųjų dėmesį į mano šešėlį.

Tuoj pat iš visų pusių pasigirdo pasipiktinimo šauksmai, ir aš išgirdau minios kartojamus žodžius:

– Šešėlis! Jos šešėlis! Ji ne mūsiškė!

Iš pradžių nesupratau šių žodžių prasmės, bet apsidairiusi aplink su baime pamačiau, kad nė vienas iš mane apsupusių neturėjo savo šešėlio: visi jie slankiojo tarp fakelų, neuždengdami jų šviesos.

Mane apėmė neapsakomas siaubas. Jausdama, kad prarandu jėgas, prispaudžiau ranką prie krūtinės. Mano pirštai palietė kryželį, kurį neseniai bučiavau, ir vėl pasigirdo komandoro, šaukiančio mane, balsas. Norėjau bėgti, bet riteris suspaudė mano ranką savo geležiniu delnu ir privertė pasilikti.

– Nebijokit, – ištarė jis, – prisiekiu savo sielos pražūtim – nepakęsiu, kad jus kas nors nuskriaustų, o kad niekas ir nesumanytų to daryti, tuojau šventikas mus palaimins ir sutuoks!

Minia prasiskyrė, ir prie mūsų keturpėsčia prišliaužė milžiniškas pranciškonas, išblyškęs ir liesas.

Jį tarsi kankino žiaurūs skausmai, bet atsakydama į visas jo dejones dama su perlais plaukuose kažkaip nenatūraliai nusijuokė ir, pasisukusi į riterį, pasakė:

– Štai matote, gerbiamasis pone, mūsų prioras vėl maivosi, kaip ir prieš tris šimtus metų.

Riteris pakėlė antveidį. Veidas jo, visiškai nepanašus į pono d’Jurfė, buvo mirtinai išblyškęs, o žvilgsnis sklidinas tokio žvėriško žiaurumo, kad negalėjau jo atlaikyti. Jo iš orbitų iššokusios akys buvo įsmeigtos į mane, o prioras, šliaužiodamas žeme, sniaukrojo maldas, kurias retkarčiais pertraukdavo tokiais baisiais prakeiksmais ir skausmo riksmais, kad man ant galvos plaukai piestu stojosi. Šaltas prakaitas išmušė kaktą, bet neįgalėjau nė krustelėti, nes savo rankos paspaudimu ponas Bertranas atėmė iš manęs bet kokią galimybę veikti, ir man beliko tik žiūrėti ir klausyti.

Kai pagaliau pranciškonas kreipdamasis į dalyvaujančiuosius paskelbė apie mano santuoką su ponu Bertranu d’Oberbua, baimė ir pyktis suteikė man antgamtinių jėgų. Staigiu judesiu išlaisvinau ranką ir, laikydama joje kryželį, pakėliau virš šmėklų

– Kad ir kas būtumėt, – sušukau, – gyvojo Dievo vardu įsakau jums: išnykite!

Pasigirdus šiems žodžiams pono Bertrano veidas visiškai pamėlynavo. Jis susvyravo, ir aš išgirdau, kaip skambiai, lyg koks geležinis kubilas, trenkėsi į grindų plokštes riterio šarvai.

Tą pačią akimirką išnyko ir visos kitos šmėklos, įsisuko vėjas ir užgesino žibintus.

Dabar aplink mane tebuvo didžiulio statinio griuvėsiai. Mėnulio šviesoje, sklindančioje pro vieną iš skliautuotų langų, man pasivaideno, kad prieš mane dar blaškosi minia pranciškonų, bet ir šis regėjimas išnyko, vos tik persižegnojau. Išgirdau dar tilstančios maldos žodžius, dar atskyriau ir žodžius: „Valgyt noriu, valgyt noriu!“ – o paskiau jau tik ūžė ausyse.

Mane užvaldė nuovargis, ir aš užsnūdau.

Kai atsipeikėjau, mane jau nešė kažkoks žmogus, plačiais žingsniais peržengdamas kelmus ir krūmus. Atsimerkiau ir ryto aušros spinduliuose pažinau komandorą; jo rūbai buvo suplėšyti ir ištepti krauju.

– Gerbiamoji ponia, – pasakė jis, kai pamatė, kad galiu jo klausytis, – jeigu pats žiauriausias momentas mano gyvenime buvo tas, kai jus praradau, tai patikinu, kad niekas dabar negalėtų prilygti mano laimei, jeigu jos nenuodytų mintis apie tai, kad man nepavyko užkirsti kelio jūsų kryčiui.

Atsakiau jam:

– Liaukitės graužtis, komandore, ir nuleiskite mane ant žemės: jaučiuosi nusilpusi, o sprendžiant iš to, kaip mane nešate, iš jūsų, atrodo, gera auklė neišeis!

– Jeigu taip, gerbiamoji ponia, – pasakė ponas de Beljevras, – tai kaltinkite ne mano pastangas, o sulaužytą kairę ranką!

– Dieve mano! – sušukau. – Kaipgi jūs susilaužėte ranką?

– Kada puoliau paskui jus, gerbiamoji ponia, kaip kad mano pareiga liepė, vos tik pamatęs, kad mano gerbiamo bičiulio dukra iškrito iš karietos.

Sujaudinta pono de Beljevro pasiaukojimo, įkalbėjau jį, kad leistų eiti man pačiai. Pasiūliau taipogi iš mano nosinaitės pasidaryti raištį, bet atsakė, kad jo būsena nereikalauja tokio rūpinimosi ir kad jis didžiai laimingas, turėdamas sveiką ranką, kuria pasiruošęs man tarnauti.

Nespėję išeiti iš miško, sutikome tarnus su portšezu – juos pasiuntė į šitą pusę mano tėvas, sužinojęs apie nelaimę iš liokajų. Pats jis tebeieškojo kita kryptimi. Netrukus mes susitikome. Kai tik jis mane pamatė, labai sunerimo ir iš karto pradėjo manimi rūpintis. Paskiau panoro apglėbti ir poną de Beljevrą, su kuriuo nesimatė daugelį metų. Bet komandoras atsitraukė per žingsnį ir gana rimtu tonu pasakė mano tėvui:

– Maloningasis pone ir brangusis drauge! Patikėjęs man savo dukrą, tai yra patį brangiausią pasaulyje turtą, jūs suteikėte man tokį draugystės įrodymą, kuris mane giliai sujaudino. Bet pasirodžiau tos draugystės nevertas, nes, nepaisant visų mano pastangų, negalėjau sukliudyti tam, kad griaustinis neišgąsdintų mūsų arklių, kad karieta nesulūžtų, o dukra jūsų neiškristų miško vidury, kur išbuvo iki pat ryto. Taigi, pats matote, maloningasis pone ir brangusis drauge, kad nepateisinau jūsų pasitikėjimo, tad teisingumas reikalauja, kad suteikčiau jums satisfakciją, todėl ir siūlau jums dvikovą špagomis arba pistoletais; apgailestauju, kad mano kairės rankos būklė neleidžia man kautis durklais, kam jūs galbūt labiausiai pritartumėt, bet jūs – žmogus pernelyg teisingas, kad priekaištautumėte man dėl geros valios trūkumo, o dėl visokių kitokių dvikovų aš – jūsų paslaugoms tą valandą ir toje vietoje, kokią malonėsite nurodyti.

Mano tėvą nustebino tokia išvada ir tik su didžiausiu vargu mums pavyko komandorą įtikinti, kad jis padarė viską, kas įmanoma žmogui panašiomis aplinkybėmis, ir kad žudytis nėra jokio pagrindo.

Tada jis karštai apkabino mano tėvą ir pasakė jam esąs labai nudžiugintas tokios reikalų baigties, nes jam būtų skaudu nužudyti geriausią savo draugą.

Paprašiau poną de Beljevrą papasakoti, kaip mane surado, ir sužinojau, kad puolęs iš paskos jis atsitrenkė galva į medį ir kuriam laikui prarado sąmonę. Atsipeikėjęs pajuto, kad kairioji jo ranka lūžusi, bet tai nesukliudė jam tęsti mano paieškų, šių metu ne sykį mane šaukė. Galų gale po ilgų pastangų jis surado mane nualpusią tarp pilies griuvėsių ir išnešė, apglėbęs dešine ranka.

Aš savo ruožtu papasakojau, kas man atsitiko Oberbua pilyje, bet tėvas įvertino pasakojimą taip, tarsi visa tai man būtų prisisapnavę ar pasivaidenę.

Išklausiau jo pasišaipymus, bet širdies gilumoje buvau tikra, kad nesapnavau, negana to, jaučiau stiprų rankos, kurią savo geležiniu delnu spaudė riteris Bertranas, skausmą.

Visi išgyvenimai taip mane paveikė, kad sukėlė karštligę, ja prasirgau ilgiau kaip dvi savaites.

Visą tą laiką tėvas ir komandoras (kurio ranką gydė vietinis chirurgas) nuolat žaidė šachmatais mano kambaryje arba rausėsi didelėje spintoje, prigrūstoje visokių popierių ir senovinių pergamentų.

Kartą, kai gulėjau užsimerkusi, išgirdau, kaip tėvas komandorui pasakė:

– Štai, paskaitykite, mano bičiuli, ir pasakykite, ką apie tai manote.

Man pasidarė smalsu, ir pramerkusi akis pamačiau, kad tėvas laiko rankose visiškai pageltusį pergamentą su keliais prie jo prikabintais vaško antspaudais, kuriuos senais laikais buvo privaloma tvirtinti prie parlamento įstatymų ir karaliaus ediktų.

Komandoras paėmė pergamentą ir ėmė pusbalsiu skaityti, dažnai atsisukdamas į mane, karaliaus Karolio VII laišką visiems Ardėnų baronams, kuriuo pranešė ir skelbė, kad visi riterio Bertrano d’Oberbua ir ponios Žanos de Rošegiu, apkaltintų bedievyste ir visokiais kitokiais nusikaltimais, dvarai atimami ir perduodami valstybei.

Laiškas prasidėjo įprastomis formulėmis: „Mes, Karolis VII, Dievo malone Prancūzijos karalius, siunčiame savo palankumą visiems, kurie šiuos žodžius skaitys. Visiems mūsų vasalams, baronams, valdantiems ponams, riteriams ir bajorams tebūnie žinoma, kad valdininkai mūsų, valdantieji ponai ir bajorai pranešė mums apie mūsų baroną poną riterį Bertraną d’Oberbua, kuris piktavališkai ir nedorovingai nepaklusnumą mums rodė ir mūsų karališkajai valdžiai priešgyniavo“, ir t. t, ir t. t., ir t. t. Tada buvo išvardintas ilgas riterio Bertrano nusikaltimų sąrašas, jis, kaip buvo pasakyta apie riterį, „mūsų šventosios Bažnyčios gėriu nesirūpino, jos negerbė, pasninkų visiškai nesilaikė, lyg taip ir turėtų būti, daugelį metų nuodėmių neišpažino ir mūsų Viešpaties ir gelbėtojo Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo nepriėmė“.

„Ir taip niekingai anksčiau paminėtas riteris pasielgė, – skelbė toliau pergamentas, – kad niekingiau ir pasielgti neįmanoma, nes mūsų Švenčiausiosios Dievo Motinos Ėmimo į dangų valandą, linksmindamasis triukšmingame pokylyje, tas ponas Bertranas pareiškė: „Savo sielos pražūtim prisiekiu! Nėra amžinojo gyvenimo ir tokiu gyvenimu netikiu visiškai, o jeigu yra, tai aš, jeigu už tai sielą ir šėtonui atiduoti turėčiau, po trijų šimtų metų nuo šios dienos sugrįšiu į pilį savo, kad linksminčiausi ir puotaučiau, ir šituo prisiekti esu pasiruošęs!“

Kaip toliau laiške buvo sakoma, šie įžūlūs žodžiai taip patiko kitiems puotaujantiems, kad visi jie irgi prisiekė susitikti lygiai po trijų šimtų metų tiksliai tą pačią dieną ir valandą riterio Bertrano pilyje, tad už tokį veiksmą jie skelbiami atsimetėliais ir bedieviais.

Netrukus po ištartų tokių baisių žodžių riteris Bertranas buvo rastas „pasmaugtas, tai yra uždusintas“ savo šarvuose, todėl jo jau nebuvo galima nubausti už įvykdytus nusikaltimus, bet dvarai buvo paimti valstybei, lygiai kaip ir jo geros draugužės ponios Žanos de Rošegiu, kuri buvo kaltinama – miela išdaigininkė! – dar ir tuo, kad pražudė vieno pranciškonų vienuolyno priorą, pirmiausia pasinaudojusi jo pagalba užmušant savo sutuoktinį. Tą niekam tikusį šventiką ji nugalabijo siaubingai: liepė perpjauti jam abu pakinklius ir sužalotą palikti Oberbua miške, „ir į tai graudu buvo žiūrėti, nes anksčiau paminėtas šventikas šliaužiojo ir gailiai raitėsi, kol numirė iš bado tame miške“.

Laiško pabaigoje nebuvo nieko svarbaus, išskyrus tai, kad vienam iš mūsų protėvių buvo liepta karaliaus vardu valdyti riterio Bertrano ir ponios Žanos pilis.

Kai komandoras baigė skaityti, tėvas paklausė, kokią būtent dieną mes atvykome.

– Tai buvo Švenčiausiosios Dievo Motinos Ėmimo į dangų dienos išvakarėse, – atsakė ponas de Beljevras. – Tą naktį buvau nelaimingas praradęs ir laimingas vėl atradęs ponią hercogienę, jūsų dukrą.

– Laiškas pažymėtas tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt devintaisiais metais, – tęsė mano tėvas, – o dabar tūkstantis septyni šimtai penkiasdešimt devintieji. Vadinasi, Dievo Motinos Ėmimo į dangų išvakarėse nuo to laiko buvo praėję lygiai trys šimtai metų. Nereikia, komandore, apie tai sakyti mano dukteriai – tegul ji galvoja, kad susapnavo.

Išgirdusi šiuos žodžius, išblyškau iš siaubo. Tėvas ir komandoras tai pastebėjo ir neramiai susižvalgė. Bet aš apsimečiau, kad tik dabar pabudau, ir pasakiau, jog jaučiuosi labai nusilpusi.

Po kelių dienų visiškai pasveikau.

Netrukus iškeliavau į Paryžių vėl lydima pono de Beljevro. Vėl susitikau su d’Jurfė, kuris buvo dar labiau nei anksčiau mane įsimylėjęs, bet dėl nelemto įpročio ir koketiškumo elgiausi su juo dar šalčiau, toliau kankinau ir šaipiausi iš jo, ypač dėl nepavykusio mėginimo mane pagrobti.

Tokiu elgesiu pasiekiau tik tai, kad vieną gražų rytą jis atėjo pranešti apie savo sprendimą išvykti į Moldaviją – taip buvo pavargęs nuo šito žaidimo.

Gerai pažinojau markizą ir supratau, kad dabar jau neatsisakys savo ketinimo. Nemėginau jo sulaikyti, o kadangi man, vienas Dievas žino kodėl, atrodė, kad jį ištiks nelaimė, tai ir daviau jam – kad apsaugočiau – savo kryželį, kuris, kaip jis papasakojo man paskiau, išgelbėjo jį nuo baisios nelaimės.

Po pusės metų nuo markizo išvykimo ištekėjau už jūsų senelio ir turiu prisipažinti, vaikai mano, kad žengiau šį žingsnį dalinai iš nevilties. Bet vis dėlto teisybę sako, kad santuokos iš meilės – ne visados laimingos: juk jūsų senelis, kuriam jaučiau tik pagarbą, padarė mane, žinoma, daug laimingesnę nei markizas d’Jurfė, kuris galų gale buvo viso labo tik plevėsa, kas, beje, visai netrukdė man laikyti jį gana patraukliu.

 

XIX a. 4 deš. pab. arba 5 deš. pr.

 

 

Iš: А. К. Толстой. Избранное. Москва: Издательство „Правда“, 1986

Vertė Gytis Lukšas