Kapitalizmo angelai
Indrė Valantinaitė. Apsisiautusios saule. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. 86 p.
And it makes no difference to me
How they cried all over overseas
It’s hot in the poor places tonight
I’m not going outside
Iš „Wilco“ dainos „Poor Places“
Sodriai mėlynas, panašus į aksominį Indrės Valantinaitės knygos „Apsisiautusios saule“ viršelis ir auksiniai atvartai suteikia patetiškos poezijos pažadą ir šiuo atžvilgiu neapgauna. Gal išties šiais laikais svarbiau akį traukiantis knygos dizainas, o turinys telieka antrame plane – įsigijus gražų daiktą, nebūtina vargintis jį skaityti. Todėl svarbiausia poezijos knygai yra gražiai atrodyti. Poetės reprezentacinę funkciją šauniai atlieka ir pati autorė – dažna laidų ir renginių viešnia, dosniai dalijanti interviu. Ir eilėraščių estetika lyg Klimto paveikslų: viskas gražu, švelnu, labai daug aukso. Dar marmuro, tviskančio krištolo. Atmosfera prabangiai bažnytinė.
Pamatinis rinkinio „Apsisiautusios saule“ pasaulėvokos principas – nuolatinis Dievą tikinčio žmogaus džiaugsmas. Iš čia kyla nuolat atsinaujinanti grožio ir gėrio pajauta bei pati poezija. Įdomu tai, kad Valantinaitės knygoje modifikuojama daugiausia poetams vyrams (Marčėnui, Stankevičiui, Bleizgiui, Bakui, Toločkai ir kt.) būdinga poeto-pranašo retorika, pastaruoju metu nunykusi moterų kūryboje. Metapoetiniame eilėraštyje „Vėrinys“ rašymas suvokiamas kaip aukštesnės transcendentinės jėgos sumanyta užduotis („bet jam [Dievui – A. D.] šovė mintis“, p. 31), o lyrinė subjektė, prabildama apie save, ironizuoja esanti „netinkama atnašavimui“. Ko gero, ryšys tarp Dievo tikėjimo ir poetinių pranašysčių natūralus: poetas jaučiasi esąs tarpininkas tarp Jo ir žmonių („Juk viskas, / viskas, kas vyksta – / su Jo žinia, Jo laiku. / Mūsų valia Jo valioje“, „Only Lovers Left Alive“, p. 66). Saloninė poezija gerai tinka skaitymams, neįpareigojančiam vakarui su taure vyno, bet ar išties, kaip anotacijoje teigia knygos redaktorius a. a. Kęstutis Navakas, „apsisiausti saule“ pravartu visiems“?
Nenoriu būti grubus, bet Valantinaitės poezija persmelkta kapitalistinio alkio: „tiesiau rankas į turimas lėles, / norėjau dar daugiau / ir vis naujų“ („Užuomarša“, p. 10); „Tarsi kokioj nors tolimoj / svečioj šaly jam būtų mokama / septyniaženklė alga“ („Kurorto Buda“, p. 56); „Pardavėme jį. / Įsigijome dar daugiau žemės. // O norėjau tokiu dabintis senatvėje“ („Vėrinys“, p. 32) ir kt. Žinoma, galbūt išmainyti dienų perlus į dar daugiau žemės – nebloga investicija, bet čia jau tektų kreiptis į turto brokerius ir jų paklausti, ne filologams tai išmanyti. Vietomis toks kalbėjimas nori nenori primena filmo „Volstritas“ (1987) veikėjo Gordono Geko ištarą, kad godulys yra gėris. Šitaip tarsi skelbiamas krikščioniškajai askezei priešingas buvimo pasaulyje būdas, o subjektė imasi antiherojės vaidmens pati to, matyt, iki galo nereflektuodama, nes knygoje apie prabangą kalbama kaip apie savaime suprantamą dalyką. Tiesa, kai kurie eilėraščiai apsimeta esą ironiški (pavyzdžiui, jau minėtasis „Kurorto Buda“). Tačiau apskritai intencijos ironizuoti prabangą ir perteklių nėra. Bet kodėl šitai turėtų būti tiesiog idealiai konformistinėje poezijos knygoje? Juk poezija gali kilti iš gero, tvarkingo gyvenimo. Galbūt iš egzistencinio alkio atsiranda sakralumo paieškos (vien tortais sotus nebūsi)? Dviejų rūšių alkį – egzistencinį ir kapitalistinį – recenzentas mini ne vien todėl, kad yra nevalgęs, bet ir dėl to, kad skonio juslė Valantinaitės knygoje yra esminė: „panardina rankas ir burną, / kemša saujomis, išsiterliojusi, godžiai dusdama kopia / į cukraus kalnus“ („Smaližė“, p. 40); „kiek daug / kąsnį siūlančių rankų / tiesdavosi į paukščius“ („Karališkas alkis“, p. 20); „saldžiausią sapną prisiminti“ („Adata“, p. 47); „Mūsų planeta it pipiras / plūduriuoja žvaigždžių nuovire“ („Receptas“, p. 55); „kaskart prie uogos pasilenkdama, / nusilenkiu vaišingai neaprėpiamybei“ („Komunija“, p. 58) ir kt.
Poezija stereotipiškai mergaitiška (atleiskit, mielosios feministės, bet neturiu omeny nieko įžeidaus, veikiau priešingai), pavyzdžiui: „vien žiūrėt į tai buvo baisu. Išbėgau iš kambario“ („Atsakymas“, p. 24). Bėgimas nuo siaubo, žmonių žiaurumo ir niūrios tikrovės užsidėjus rožinius akinius. Dažnai pasitaiko, kad tėvai, norėdami apsaugoti savo atžalą nuo kenksmingos informacijos, neleidžia žiūrėti siaubo filmų ar žaisti šaudynių. Savo skaitytoją poetė taip pat apsaugo nuo blogio, parodydama tik šviesiąją gyvenimo pusę. Siūlomas pasaulis išblizgintas, be jokios tamsos ir purvo, lyg ką tik išskalbtas su „Perwoll Ultra White Magic“, todėl saulėkaitoje vietos palikta tik rojaus, o ne šiaip obuoliams („Nuolankumo universitetas“, p. 25). Kai kurie tekstai panašėja į princesės dienoraščio įrašus (pavyzdžiui, „Viskuo pasirūpinta / Kad tik nenuobodžiaučiau“, „Iki įsisupsiu tavin“, p. 13), galbūt todėl, be princo ant balto žirgo laukimo, ryškesnių problemų neišgyvenama („Mano gyvybei grėsmės nėra / Esu soti, sveika“, „Slėptuvė“, p. 12). Šviesa – tradicinis gėrio simbolis – Valantinaitės poezijoje ne „uždirbta“ per gyvenimiškuosius klystkelius, o gauta dovanų („Kaskart pabudus dovanų / gaudavau šviesą“, „Bijojau“, p. 23), tai lengvai pasiekiami gėrio vaisiai, dėl kurių nė nereikia stengtis. Gal todėl nestebina, kad krikščionių sumaitinimą liūtams lyrinė subjektė laiko jų pačių valingu pasirinkimu: „Nerono kankinami krikščionys / leidosi sušeriami liūtams“ („Atsakymas“, p. 24). Visoje knygoje postuluojama sėkmė bei visada ir visiems, net pasmerktiesiems mirti, liberaliai prieinama pasirinkimo laisvė.
Intertekstualumo požiūriu visi skyrių epigrafai remiasi literatūros kanonu: citatos iš Giesmių giesmės lyg niekur nieko sudera su Arthuro Rimbaud poezija. Eilėraščio pavadinimas „Only Lovers Left Alive“ (p. 65) atkartoja žymųjį Jimo Jarmuscho filmą (kaipgi neįtraukti šio hipsterių dievuko). Dvi anotacijos knygos gale sufleruoja, kad kiti dievukai (Kajokas, Navakas) reikalingi tvirčiau jaustis literatūros lauke. Eilėraščiuose apstu ir architektūros aprašymų: „Reti ir vertingi it / XVII amžiaus architektūra“ („Barokas“, p. 14); „Dvibokštės bažnyčios kieme“ („Išbandymas“, p. 17); „Sutelkė žvilgsnį į XV amžiaus / vienuolyno stogo nuolydį“ („Užduotis“, p. 37); „X amžiaus cerkvės rūsiai“ („Ikonos“, p. 70) ir kt. Gilią praeitį menantys pastatai yra dar viena kultūrinę prabangą simbolizuojanti vertybė, į kurios grožį ir patogumą pasineria subjektė. Akcentuojamas pastatų amžius, jų kultūrinis, urbanistinis statusas. Vis dėlto asmeninio santykio su šiomis erdvėmis ir kitokios patirties nei ta, kurią ir taip nusako turistinės brošiūros, beveik nėra. Kyla įspūdis, kad užimama socialine pozicija vis knieti šiek tiek pasigirti. Pavyzdžiui, sudarant neseniai (?) aplankytų miestų sąrašą eilėraštyje „Barokas“: Genuja, Turinas, Milanas, Roma, Neapolis, Palermas, Venecija, Bolonija, Florencija, Modena, Verona, Bergamas (p. 14). Regis, lyrinė subjektė daugiau ilsisi ir atostogauja, nei dirba – gyvenimas it ištisos katino dienos. Atostogos minimos ne viename eilėraštyje. Antra vertus, gal ir verta „apsisiausti saule“ ir pailsėti nuo šiuolaikinėje poezijoje transliuojamų problemų – visų tų nuobodžių egzistencializmų, šiurkščių nihilizmų, bergždžių frustracijų ir beprasmybės jausmo?
Pabaigoje norisi prisiminti Evangelijos pagal Joną siužetą, kuomet pasipiktinęs šventyklos išniekinimu Jėzus daužo ten išstatytus prekystalius (Jn 2, 15). Poetė prekystalių tikrai nevartytų. Dar susiteptų! Kartais literatūroje gėrio ir grožio perteklius gali virsti nepritekliumi.
