Svaigulys

 

Labai gera knyga – meistriškos kompozicijos. Veikėjų samprotavimai apie gėrį ir grožį, blogį ir bjaurumą – pavyzdingai logiški. Dialogai dirbtiniai, „išprotauti“, bet to iš Radzevičiūtės ir tikisi skaitytojai – jiems trūkstamo rafinuotumo. Taip, pretenzingumas įdomesnis už „pliką“ pasakojimą ir jis yra Radzevičiūtės stiliaus dalis.

Tema man iš karto svetima – aristokratai su savo dailiais daikčiukais, dykinėjimu, žodžių ekvilibristika ir cinizmu. Pagrindinis veikėjas, spėju, daugeliui pasirodys simpatiškas, nors jeigu jis šiuolaikiniais pavidalais išnirtų jų kasdienybėje… Walteris Schultzas, atrodo, yra psichopatas. Bet argi tai reikšminga menas menui šviesoje?.. Visgi idėjos (net ir romanuose) sulėkštėja, jeigu jos spraudžiamos į tas nugrotas estetizmas vs politika schemas. Walteris viename dialoge ištaria: „Mane žmogus visada domino labiau nei valstybė“ (p. 94). Aha, patikėjom.

Lietuviškoje medijų padangėje bent keli ryškūs publicistai (arba jų įvaizdžiai) turi psichopatijos bruožų. Simptomai paprasti – negebėjimas jausti gailesčio, kaltės, gėdos. Kodėl psichopatija tokia patraukli? Tikriausiai dėl to, kad ji ekscentriška. Itin dažnai – narsi, racionali, kūrybinga, be aiškiai atpažįstamų patologijų. 

Atsiliepimą pasiryžau rašyti perskaičiusi 2019 metų knygų apžvalgą „Metuose“ (2020, Nr. 4). Donata Mitaitė: „Vis dėlto pastebiu kintantį savo santykį su šiandienine poezija: vis mažiau knygų norisi atsiversti dar kartą po mėnesio, po metų, tiesiog turėti namuose. Spalvoti puslapiai ar įvairiai tuose puslapiuose sumaketuotas tekstas (kaip Simono Bernoto „Reivas“) įspūdžio nedaro, nors pripažįstu – knyga graži.“

Knygos mašinraštį perskaičiau dar kompiuteryje, man padarė įspūdį. Patinka ir neįprasta vizualika, nors neteikiu jai per didelės reikšmės – tikriausiai turėtų atspindėti ribines reivo ritmų provokuojamas būsenas. Reivas buvo madingas, kai man buvo penkiolika, todėl visam laikui liko tiesiog paauglystės muzika. Net epigrafas šioje poezijos knygoje – iš „The Prodigy“. Ribines būsenas nesunku pastebėti ir eilėraščiuose – gangsteriai, demonas, svaigūs vakarėliai, bendravimo kančios, mirtis ir pan. Pusiausvyrą padeda išlaikyti sveika ironija. Literatūriniu požiūriu „Reivas“ man atrodo netgi kiek aukščiau nei, tarkim, Aisčio Žekevičiaus debiutinė knyga. Bet čia nebūna lenktynių.

  

Instrukcijų „Kaip skaityti“ šios knygos adresatui iškart pažeriama nemažai: dvi pratarmės. Vienas iš autoriaus reiškiamų pageidavimų – neskaityti kaip romano. Taip ir dariau – pradėjau nuo to, ko esu neskaičiusi (tekstų, nespausdintų „Š. A.“, kurie aptinkami skyriuose „Su Sigitu Geda“ ir „Plus“). Atkreipiau dėmesį ir į dedikaciją – „Tik antrojo aukšto gyventojams“. Antras aukštas psichoanalizėje lyg ir simbolizuoja superego (tikrai, ta valinga estetinė pastanga visuose Alfonso Andriuškevičiaus tekstuose svarbi).

Namo aukštų metafora, bent jau mano akimis, aktualizuojama pasakojime apie Sigito Gedos ypatybes: „Tuomet mudviem kalbantis (Sigitas gulėjo lovoje) jis netikėtai perėjo į kitą sąmonės aukštą ir ėmė byloti milašiškų pranašysčių maniera, pindamas į viena Biblijos citatas, poeziją ir t. t. Sutrikau. Kalbėtis su juo tebebūdamas buitiniame aukšte negalėjau, o keltis į aną – ir buvo baisu, ir nebuvo kaip“ (p. 174). Norinčių pasakoti apie savo santykį su Geda – legionas. Bet mažai tokių, kurių pasakojimai būtų verti klausymo. Dėl paprastos priežasties: asmenybės mastelio. Kaip tik dėl to Andriuškevičiaus atsiminimai ir labai įdomūs, ir svarbūs, ir kontekstualūs: „Beje, būtent Čeliabinske pirmą kartą gyvenime pamatėme girtą miestą: ten, atrodo, šeštadienio popietę, iš cisternų pradėjo pardavinėti alų, kurį žmonės pirkosi trilitriniais stiklainiais, ir netrukus didžioji dalis to rajono piliečių jau svirduliavo… O Maskvoje dar svarbus įvykis buvo tai, kad pirmą kartą gavome paskaityti Nikolajaus Gumiliovo eiles. Gerai prisimenu, kokį didelį įspūdį kelionėje mums darė senos rusų cerkvės ir kaip Vladimire vis sukome ratus apie cerkvę ją apžiūrinėdami, o senis netoliese ganė ožkas. Mus tiesiog hipnotizavo ikonos“ (p. 171–172). Gražus sąžinės graužimas, kad nepasako draugui tiesos – kodėl nepriimtini jo vertimai ar koks destruktyvus alkoholinis įsiūtis.

Knyga, kaip ir kitos A. A. knygos, originalios struktūros – tai žanrų miksas: dienoraščių fragmentai, atsiminimai apie Gedą, o „Plus“ pabaiga – apie mirtingumą. Reikšminga užuomina apie teksto baimę (p. 187); gera knyga perorganizuojanti vidinius turinius, todėl baisu esą skaityti ir rašyti. Andriuškevičiaus regos lauke ypatingu būdu sąveikauja gamta ir kultūra: tai išgyvenama kone jusliškai – per spalvas, faktūras, formas, tarsi pasakotojas būtų itin jautriai aplinką rezonuojantis tapytojas: „Eidamas link perėjos netoli Santariškių ligoninės beveik krūptelėjau, išvydęs daugybę mėlynų perėjos ženklų medžių fone“ (p. 37).

Ir, žinoma, iš jo knygų pristatymo artistiškumo turėtų mokytis visi lietuvių rašytojai (nors ką čia prisimokysi, tai duotybė).

 

Epistolika apima Juozą Tumą, Klimų ir Lesauskių šeimas ir skaitant virsta savotiška saga, kurią Darius Kuolys ketvirtame viršelio puslapyje vadina „laiškų romanu“. Tikrai labai įdomus romanas, kai įsitrauki. Visu ryškumu akyse stoja žmonės prieš šimtą metų – pirmiausia per kalbą, frazes, rūbus (nemažai nuotraukų), įpročius, buitines detales, mediciną, porų santykius, vaikų auklėjimą. Pvz., Tumo dukterėčios su panieka atsiliepia apie tuo metu madingą Bjarico kurortą – Palangoje esą geriau. Kartais pakanka vieno atvirlaiškio, kad įsitikintum adresatus siejančių santykių švelniu komizmu: „Šiandien kupranugariais jojom į piramidas. Labai patogus jojimas, tik bent kiek sopa. Teisybę pasakius, aš iš karto neišdrįsau, pusę kelio padariau ant asilo. Bronė“ (p. 80). Yra ir „fotokomiksas“, kuriame Tumas su jam būdinga autoironija tai neva moralizuoja flirtuotojus, tai pats neva flirtuoja (pats taip paaiškina nuotraukų siužetą). Šiurpūs adresatų likimai – kūrė nepriklausomą Lietuvą, ėjo mokslus, sunkiai dirbo atsakingus darbus, o buvo ištremti; Petras Klimas po tremties gyveno prieš tą vilą, kurią tarpukariu taip sunkiai statė ir kurioje jam su šeima visai neteko gyventi.

Tumo temperamentas laiškuose skleidžiasi visais rakursais („Man, romantikui, skepticizmas, nihilizmas, anarchizmas, racionalizmas ir visi kiti tolygūs izmai – dvasios cholera“, p. 477). Geraširdis, bet politiškai naivokas (ėjo išvien su tautininkais); pripažino tik klasikinius filosofus. Tekėti susiruošusiai dukterėčiai Tumas dievagojasi niekam tos paslapties neišdavęs – tepasakęs savo studentams, o jie juk jos nepažįstą. Kultūrininkus vadina „šėtonais“ (p. 197), kovoja su arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko priekaištais; galima sakyti, ir gimdo kartu su savo dukterėčiomis, labai jas palaikydamas, kartais gana landžiai dalyvaudamas porų tarpusavio santykiuose. Dukterėčių vaikus laiko savo anūkais, rūpinasi jų auklėjimu („[...] buržujinės buities motinos dažnai esti pedagogikoj tamsesnės už kaimietes ir savo vaikus išauklėja jų ir kitų nelaimei“, p. 523). Netgi rašo jiems atskirus laiškus. Juokingas epizodas, kai septynerių metų mergaitei pasakoja, kad jos siųstas datules ne pats „suėdė“, bet atidavė sugipsuotam Juozapui Albinui Herbačiauskui, „dideliam rėksniui ir keikūnui“, „nekantriam seniui“, apie kurį vis dėlto ištaria: „Labai man jo gaili“ (p. 272). Tumui nesisekė su tarnaitėmis, vis pakliūdavo Emilijos. Viena nekentė įnamio girtuoklio, antroji – šunelio Kauko (buvo davatka, šuns ėdesiui skirtus pinigus siūlė verčiau išdalinti vargšams).

 

Avromo Sutzkeverio vardas lietuvių skaitytojams jau žinomas – 2013 m. LLTI išleido „Žaliąjį akvariumą“ su Mindaugo Kvietkausko vertimais. Sukrečia ne vien jo tekstai, bet ir biografija, naujagimio sūnaus netektis Vilniaus gete. Įsidėmėjau eilėraštį ir apie anksti mirusią itin gabią seserį („Mano sesė Etelė“, p. 53). Epinei poemai „Kol Nidre“ būdinga ori lyrinio subjekto laikysena: „Tiktai nesimušiau sau į krūtinę, / Ir nemaldavau dienų / Likučių, laimės trupinių, / Nes man jau nieko nebereikia, / Man nebereikia apgynėjo…“ (p. 60) Jis ginčijasi su Dievu lyg Jobas („Ne man krūtinėn muštis – tu, tai tu esi nedoras“, p. 61), kviečia brolius priešintis („Jei jie gyvi – kodėl laukia taip romiai, / Kol kaukolės skils, kol stos suirutė? / Žydai, šios sienos tarsi voratinkliai, / Žydai, sukilkit prieš sąmokslą – žūtį!“, p. 67). Vertimai kruopščiai parengti, knygelė gražiai išleista – nėra lengva skaityti holokausto poeziją, bet prisivertimas atveria litvakiškos raudos dramatizmą. 

 

Labai gražiai parengta knyga, įdėta daug darbo. Ir vaikams, ir suaugusiesiems – netradiciškai pasakojama Vilniaus istorija. Sumanymas – aptarti gatvių pavadinimus ten, kur susikerta gatvės. Gatvių sankirtos sukuria savitą mistiką, nors jos susitinka tarsi ir atsitiktinai. Pvz., A. Jucio ir J. Vaičiūnaitės, T. Ševčenkos ir Švitrigailos, Lūšių ir Elnių. Išeina beveik poezija! Beje, labai graži paralelė tarp atomo sandaros ir eilėraščio struktūros: „Gal tam ir tie tarpai eilėraščiuose – priminti, kad pasakodami apie tikrovę negalime išvengti spragų, kad visose istorijose glūdi nutylėjimai“ (p. 41). Daug dėmesio skiriama mieste gyvenusioms etninėms mažumoms, paliestas moterų emancipacijos rakursas – buvusios Mortos Mindaugienės ir Onos Vytautienės gatvės pervadintos vyrų vardais. Aiškiau suvoki miesto skirstymą į mikrorajonus, patyrinėjusi komiksų stiliumi perpieštą žemėlapį. Leidinyje gausu enciklopedinės informacijos, kurios nežinojau arba buvau primiršusi, bet, paradoksalu, komiksai patraukia ir ne itin skaitančius vaikus.

Perskaičiusi įvertinau ir papildomą aspektą, keliantį aistras visuomenėje. Kad ir ką gyvenime dar nuveikčiau, saugok Dieve nuo: lentelių, suoliukų, gatvės pavadinimo. Knygoje tai atrodo smagu ir šmaikštu, bet tikrovėje – dar vienas aplinkos „apdaiktinimas“, našta Žemei.