Eilės
●
dabar aš išprotėjau
mano suknelė guli ant žemės
niekada jos nemėgau
dabar aš išprotėjau
mano griaučiai pagaminti iš seno veidrodžio
juose atsispindi miškan grįžtantis elnias
pavasaris
sėdėdama šalia užuodžiu –
tavo rūbai slepia žaizdas
per odą prasikalusius
magnolijų žiedus
sala
naktį po jo akių vokais neramiai šniokščia jūra
kyla baisi audra, dūžta laivas
niekas neišsigelbėja, išsigelbėja raudonplaukė
ją išmeta į krantą
balta suknelė, balta dėmė vidury pilko paplūdimio
gyvena viena
trijų kambarių bute
valgo akmenis ir salos augmeniją, jos veidas raukšlėjasi
dabar be dešimt septynios ji it negyva guli šalia jo lovoje
burės
nuogi lauke ilgai žiūrėjo į pilką cemento sieną
ant savo pečių jautė vėją
savo raukšlėse jautė vėją
savyje jautė
jautė kaip kitame pasaulio gale skruzdėlės tempia į skruzdėlyną
už jas pačias didesnius seno medžio spyglius
kaip ašramuose medituoja vienuoliai
kaip nepilnametės vemia Vilniaus gatvėje
kaip plečiasi visata ir krenta laikas
kaip plečiantis visatai
plečiasi
Vilniaus gatvėje vemiančios mergaitės
omletas
ruošiausi kepti omletą
praskėliau vieną kiaušinį
tada antrą
trečiame radau murziną berniuką
sėdėjo be tėvų, vienas
prekybos centre
šalia savęs turėjo dėžutę
apsidairiau, ar niekas nemato
ir toliau gaminau
pusryčius
konferencija
iš tiesų tai jokios jūros net ir nėra
mus apgavo, bet kartais labai puiku būti apgautam
ypač kai ta apgavystė tokia keista, tokia nei šiokia, nei tokia
o per kavos pertraukėles yra cinamoninių bandelių
viskas labai paprasta
tiesiog nuvedi žmogų prie jo tuštumos ir duodi maudymuką
visą likusį darbą atlieka pats
šniokščia, ošia, banguoja, klykia, ūžia ir visos kitos nesąmonės
vadinasi, jau užkibo, dabar jau pasakos visiems, kad yra jūra
atsiveš čia, prie tos tuštumos, per vasaros atostogas šeimą, žais paplūdimio žaidimus
gal jei labai pasistengs, net gaus saulės smūgį
vaikščios visas romantiškas vakarais ir žiūrės į saulėlydžius
o rytoj su visai nepažįstamais žmonėmis išsirengs ir sausakimšame plotelyje deginsis
paskui pliuškensis tuštumoj, gal net kur giliau įbridęs šiek tiek nusišlapins
matys savo veidą jūroje, matys mirgėjimą
visi tie įvairių spalvų akmenėliai, negyvų moliuskų kriauklės
stiklo šukės glotniais paviršiais, anksčiau jie buvo aštrūs
tada, kai dužo, ir dar gerokai po to
aštresni nei dabar
matys jūržoles, jos slepia daug paslapčių, jos slapukės
žino daugiau nei mes, jos žalios, o paskui gelsvos, kartais netgi labai juodos
išmestos ant kranto dvokia, jas kapsto tie maži paukščiai, kurių pavadinimo nežinau
prieš nusisukdami nuo tavęs jie visada džiugiai sucypsi
vėlai naktį stovėdamas priešais veidrodį girdės žuvėdras
matys atspindį, banguojantį veidą ir ant kranto išmestus skenduolių kūnus
jų rožinės lūpos švelniai šypsosi
jų rožinės akys yra rožinės
pasilabini su visais, paspaudi rankas, pasiūlai kavos ar arbatos
ir susėdę diskutuojat, kas apie žvynus, kas apie tai, kaip iš tiesų niekas nieko nereiškia
tie, kur geriau pasiruošę, net turi power point skaidres su jūrine lydeka
kaip mes buvome dievais
buvo likusios dvi dienos iki velykų, didysis penktadienis
anot vikipedijos, tai sielvartingiausia krikščionių kalendoriaus diena
kristaus mirties ir palaidojimo diena
mes ėjom panevėžio gatve, naujininkuose, ten už geležinkelio
dominykui tėvai davė autobusiuką, tad galėjom varyti prie ežero
skubėjom, nes buvo jau vakaras
nors ir šiltas pavasaris, bet nusileidus saulei būna labai šalta
ir tada ten už posūkio kitoj gatvės pusėj pamatėm jį, gulintį ant žolės
ne, pirma pastebėjom tris vaikus, tokius tarp vaiko ir paauglio
vieną mergaitę ir du berniukus
mergaitė ir vienas iš berniukų stabtelėjo ant šaligatvio, nė žingsnio pirmyn
drąsiausias iš jų patraukė pirmyn prie jo
sekdama akimis berniuką pamačiau ant žolės tįsantį ir tą, prie kurio jis priėjo
žvalgyba pavyko, netrukus pamojo ranka kitiems
galiausiai visi trys pypliai jau stovėjo aplink jį, tokį bejėgį
galėjom praeiti, bet negalėjom, tai apsižvalgėm į šalis, ar nėra mašinų
ir perėjom į kitą gatvės pusę, prie jų
norėjom klaust, kas nutiko, bet visi kalbėjo tik rusiškai, o mes nemokam rusiškai
tad po mūsų nipanimaju įsivyravo tyla
galiausiai vyras su nešvaria beisbolo kepuraite įsmeigė į mus šviesiai mėlynas akis
kalbėjo rusiškai, bet aš ėmiau suprasti, ką sako
pasakojo apie Afganistano karą, kad buvo kontuzytas
mes su vaikais norėjom suprasti, ar jis gali paeiti, klausėm, ar iškviesti greitąją
tada prakalbo lietuviškai ir klausė, iš kokios mes televizijos, ir prašė iš jo nesijuokti
galiausiai atsistojo nuo žolės ir parodė, kad gali paeiti
tada ėmė grabinėti savo krepšį ir tyliai murmėti
tuoj išsitrauksiu revolverį, tuoj išsitrauksiu patranką
vaikai, pamatę, kad jis pastovi ant kojų ir dar ieško ginklo, susižvalgė ir patraukė savo keliu
norėjau nueiti ir aš, norėjau būti nepriėjusi, bet supratau, kad jau per vėlu
nebūčiau nustebusi, jei išsitrauktų ginklą, bet buvau rami
jo rankose netrukus atsidūrė sena odinė piniginė
atidaręs užtrauktuką ištraukė vieno euro monetą ir ištiesė dominykui
žiūrėjau į jo sugrubusias, ištinusias, apdaužytas rankas ir šlykštėjausi
ir norėjau nekęsti savęs, kad šlykščiuosi, bet nepavyko
tada jis vėl pažvelgė į mus, tokiom mėlynom mėlynom akim
sako, aš, gediminas, noriu paaukoti pinigą dievui, nes žmogus irgi dievas
dominykas paėmė eurą ir grąžino jam, sakydamas, kad mes ne dievai
bet vyras beisbolo kepuraite nepasidavė
tai, kad grąžinom eurą, tapo galutiniu įrodymu, kad esam dievai
dabar jis jau žiūrėjo į mus tokiom akim, kokiom dar nebuvo žiūrėjęs
meldė pagalbos ir atleidimo
ir meluočiau, jei sakyčiau, kad tuo metu negalvojau
kaip šalta bus nuvažiavus prie ežero
●
išėjau į lauką
savo kambario vidury
ten tuščios gatvės
visi vienas kitą aplenkia
sukumpus senutė
iš paskutiniųjų tempia maišą
iki viršaus pilną pavasario
●
jie renka žoles
ir šnabžda burtažodžius
eina į darbą, gimdo vaikus
sensta ir miršta, ir gimsta
nuogi šlakstosi vandeniu
ir vartosi ant žolės
kokia ilga ta
trumpiausia metų
naktis
Jolitos Puleikytės piešinys
●
tavo delnuose mažas raudonas paukštelis
padėjo žydrą kiaušinį
jame vidury nakties žingsniuoja vienišas praeivis
šnara medžiai, čirpia cikados
stiprėja vėjas, ilgėja šešėliai
kitame miesto gale tie, kas nemiega, kviečia
policiją
jie jaučia, jaučia, kad kažkas dedasi
jaučia nuo tavo delnų sklindančią šilumą
iš tavo akių dvelkiantį liūdesį
kuris išperės dar vieną rytą
tik virpėjimas
naktimis mes grįžtam į taigą
ir mokomės įkurt ugnį
violetinė dangaus liepsna
kunkuliuoja ir mainosi
tarsi spalvos norėtų padėti
mūsų liko nedaug
bet niekada daug ir nebuvo
tik virpėjimas žvelgiant į tolį
tik šimtaakių elnių praminti miško takeliai
